„Įdomu, kaip šis barometras reaguoja į esamą tikrovę?“ – klausė festivalyje apsilankiusi kultūros portalo colta.ru korespondentė Anastasija Bucko.
Viskas prasidėjo šauniai: Bairoitui įprasti skandalai visus metus publikai efektyviai dozuoti. Pirmiausia po dvejų metų reklaminio apšildymo atsisakyta dailininko Jonathano Meese, kurį pompastiškai pakvietė statyti „Parsifalio“. Oficialiame paaiškinime parašyta, kad J.Meese versija festivaliui pasirodė per brangi. Veteranai prisiminė menininko performansą Berlyno valstybės operos užkulisiuose prieš dvylika metų: per tiesioginę „Parsifalio“ transliaciją J.Meese santykiavo su manekenais ir paišė svastikas, kaip jam tai būdinga. Galbūt Bairoitas nutarė nerizikuoti. Epatažinį ir estetiškai reikšmingą J.Meese dar rudenį pakeitė Uwe Ericas Laufenbergas, Vysbadeno operos direktorius. Jį su parengta koncepcija ir komanda pakvietė festivalio vadovė Katharina Wagner.
Toliau – vokalinio ansamblio kadrų kaita. Pagaliau, likus trims savaitėms iki festivalio atidarymo tradicinę liepos 25-ąją, premjeros dirigento Andrio Nelsono pareiškimas. A.Nelsonas pranešė pasitraukiantis iš projekto dėl nesuderinamo kūrybinio proceso, susiklosčiusio ant Žaliosios kalvos. Kaltė suversta festivalio muzikiniam vadovui Christianui Thielemannui, laikančiam save pagrindiniu Bairoito akustikos paslapčių saugotoju. Pasak gandų, Ch.Thielemannas neelegantiškai kišosi į jauno ir jautraus kolegos darbą.
37 metų A.Nelsoną pakeitė 73 metų Hartmutas Haenchenas, kilęs iš Dresdeno, Jevgenijaus Mravinskio, Arvydo Jansono ir Pierre‘o Boulezo mokinys, dešimtmečius tyrinėjantis su „Parsifaliu“ susijusius šaltinius, – ko gero, vienintelis Europoje dirigentas, galėjęs išgelbėti padėtį. Visos šios audros stiklinėje puikiai įsikomponavo į Bairoito dramaturgiją ir atrodė toks pat natūralus šio meno kūrinio elementas, kaip ir idiliška Frankonijos gamta ir vešliai žydintys snapučiai.
Toliau prasidėjo kitokio pobūdžio įvykiai: kol H.Haenchenas per dvylika repeticijų su orkestru, tarp jų – ir generalinę, keitė ankstesnį A.Nelsono darbą ir kai kuriuos solistus net pravirkdė, versdamas dainuoti maždaug dvigubai greičiau, netoli Bairoito, Miunchene, Viurcburge ir Ansbache, įvyko tai, kas įvyko. Tiesioginė reakcija į teroro aktus – atšaukti visi vieši pasilinksminimai ir padidintos saugumo priemonės, kurios, tiesa, nenustebino žmonių, įpratusių rodyti rankines prie įėjimo į teatrą. Ir vis dėlto aklinai apsupti Festivalio rūmai darė keistą įspūdį.
Kitaip suskambo ir „Parsifalio“ pastatymas. U.E.Laufenbergas, dar būdamas Kelno operos direktoriumi, išgarsėjo tuo, kad į kurdų gyvenamą regioną Irake nuvežė spektaklį „Pagrobimas iš seralio“. Kažkur į klestinčių seralių ir apgultų krikščionių šventyklų kraštą pasiuntė jis ir Richardo Wagnerio operos herojus. Spektaklio literatūrinės dalies vedėjas Richardas Lorberis lygino su uolose pastatytu Mar Musos vienuolynu netoli Damasko, taip pat prisiminė Xavier Beauvois filmą „Apie dievus ir žmones“ (prancūzų režisieriaus X.Beauvois“ 2010 m. drama „Apie dievus ir žmones“, paremta tikrais įvykiais, nutikusiais 1996 m. Šiaurės Afrikoje, pasakoja septynių prancūzų vienuolių trapistų, įsikūrusių Tibhirino vienuolyne Alžyre istoriją. Šalis vis labiau terorizuojama islamo fundamentalistų, tad vienuoliai turi kuo greičiau nuspręsti: likti ar išvykti.)
Pagrindiniu scenografijos elementu (Gisbertas Jakelis) tapo tipiška Rytų ortodoksų bažnyčia. Antrame veiksme ji jau virto hamamu – turkiška pirtimi, kurioje lepinosi merginos (iš pradžių dėvinčios burkas, vėliau – pilvo šokio kostiumus). Trečiame veiksme šventykla galutinai sugriūva.
Gralio riteriai virto vienuolių ordinu. Parsifalis padarė karjerą nuo kaimo naujoko iki patyrusios kareivio samdinio (atrodo, kad „žydrųjų šalmų“ gretose). Klingzoras pasirodė esąs iškrypėlis fetišistas, Kundri – vergė jo viešnamyje, Amfortas – vienas senų jos klientų. Eucharistijos scenoje klierikas-pažas peiliu perrėžė bejėgio vado žaizdą, butaforinis kraujas natūralistiškai sutekėjo į Gralio taurę, kuri ėjo ratu per solistus. Tuo metu choristai savo taures pripildė kraujo iš nedidelio kranelio – praktiška, bet truputį juokinga. Žiniasklaidai rezervuotoje 25 eilėje azartiškai skrebėjo rašikliai ir kai kas šmaikštavo, kad sustiprinti policijos būriai skirti ne tiek tam, kad niekas neįbėgtų į teatrą, kiek tam, kad niekas neišbėgtų.
Kitą dieną nacionalinė žiniasklaida draugiškai sudraskė spektaklį į skutelius. Po dviejų pastarųjų Bairoito „Parsifalių“ – tragiško Christopho Schlingensiefo ir filigraniško Stefano Herheimo – U.E.Laufenbergo spektaklis išties galėjo pasirodyti kaip kaimo liaudies teatro gastrolės, „Kristaus kančių“ stiliaus vaizdelis, tradiciškai rodomas Oberamergau miestelyje kitoje Bavarijos pusėje. Beje, ta estetika nesikerta su lentinės Bairoito scenos dvasia. Kiek nejauku dėl spektaklio statytojų buvo tik pabaigoje, kai choristai į pagaliau mirusio Titurelio karstą mėtė Biblijas, kryžius, filakterijas (odines dėžutes, kurias žydai ryto maldai prisiriša prie rankos ir galvos), o statistės kūno spalvos triko šoko po dušu, vaizduodamos pasaulio atsinaujinimą.
Vizualinis tiesmukumas ir tam tikras primityvumas, kaip paprastai būna tokiais atvejais, nublankino R.Wagnerio muzikos intelektualumą ir grakštumą.
Scenoje susirinko puikus dainininkų ansamblis, o tai netgi Bairoite ne visada pasitaiko. Publikos numylėtinis Klausas Florianas Vogtas, atrodęs amžinas Lohengrinas, pasirodė esąs puikus Parsifalis. Jo čiurlenantis kaip sidabrinis upelis, visada gražus balsas įgavo jėgos ir galios. Pirmoji rusų vokalistė Bairoito scenoje Jelena Pankratova, puiki Richardo Strausso operų pagrindinių partijų atlikėja, debiutavo Kundri vaidmeniu: dramatiškai, logiškai, su idealia tartimi. Tikra spektaklio sensacija tapo bosas Georgas Zeppenfeldas: begalinis Gurnemanco pasakojimas, paprastai tampantis išbandymu net užkietėjusiems vagneristams, buvo įdomus kiekvieną minutę.
Dirigentas H.Haenchenas – muzikos puristas ir architektas, turintis labai individualų ir bekompromisį požiūrį į paskutinę R.Wagnerio operą ir į tai, kaip ji turi skambėti būtent Bairoite, kurio specifinei akustikai ir sukurta. Gelbėti padėties jis atvyko su sava medžiaga, kurią sukaupė per dešimtmečius, lygindamas ir analizuodamas šaltinius: partitūros autografą, pirmąjį leidimą, R.Wagnerio pastabas ir nuorodas, jo asistentų užrašus. Koncertmeisteriai suskaičiavo 72 maestro pakeitimus. Rezultatas pasirodė esąs analitiškas ir sausokas, be A.Nelsono emocionalumo, be plazmos efekto, kurį ta pačia muzika išgaudavo P.Boulezas. Pagal H.Haencheno versiją „Parsifalis“ – tai opera apie visuomenės, nebesugebančios gyventi pagal taisykles, kurias pati susikūrė, žūtį.
Parengė Milda Augulytė
