Kaunietė vargoninkė Simona Jašauskytė pasakoja apie užsiėmimą, į kurį kviečiami ne tik specialistai. Ji sako, kad net žmonės, niekada nebandę giedoti, per savaitę suvokia, kokia nuobodybė yra popsas, kai palygini jį su mistinės dvasios kupinais grigališkojo choralo kūriniais.
„Prieš ketverius metus pravėrusi Marijampolės bazilikos duris ir patekusi į naktinę liturginę valandą „Completorium“, likau stovėti be žado. Bažnyčios skliautais vilnijo nežemiško grožio giedojimas, puoštas įmantriais vingiais ir sklindantis tiesiai iš širdžių. Žinojau, kad atvykstu į grigališkojo choralo savaitės kursus, tačiau nė neįsivaizdavau studijuosianti tokį sudėtingą bei įmantrų žanrą.
O stebėtis buvo ko. Juk grigališkasis choralas, savo ištakomis siekiantis II-III mūsų eros amžių, susiformavo VIII amžiuje. Mums įprasto dainų ar giesmių ritmo čia neišgirsi – melodija plaukia, kartais monotoniškai kartojant žodžius po vieną skiemenį, o kartais – vieną žodį giedant pusę minutės trunkančiais įspūdingais vingiais ir papuošimais, vadinamais melizmomis.
Šiemet, rodos, viskas taip pat, o visgi truputėlį kitaip...
Ką tik atvykę ilgamečiai savaitės dalyviai šypsosi ir glėbesčiuojasi – pasiilgo vieni kitų per metus. Naujokai nedrąsiai registruojasi ir susipažįsta su aplinka. Neslėpdami nustebimo varto knygelių puslapius, kuriuose juodais kvadratėliais, taškeliais, brūkšneliais ir vingiais išdėliotos gražiausios choralo giesmės.
„Tai neumos“, – išgirstu šnabždesį.
Teks išmokti skaityti lotyniškai, juk visos liturginės valandos bei šv. Mišių eiga yra parašytos šia kalba.
Linksmas ir energingas moterų penketukas iš Biržų pasitinka švytinčiomis akimis – joms čia viskas nauja, nes kursuose dalyvauja pirmą kartą.
„Kokie vėjai atpūtė tokį tolimą kelią?“ – teiraujuosi.
„Mūsų parapijos klebonas Algis Neverauskas mus paskatino čia atvažiuoti, – viena per kitą puola pasakoti biržietės. – Jis subūrė grigališkojo choralo grupę beveik prieš metus, pats dalyvauja repeticijose, tačiau mums visiems trūksta žinių apie šį giedojimą. Seniai žinojome, kad tokie mokymai vyksta, tačiau tik kai pačios pradėjome giedoti, pajutome poreikį čia atvykti“.
„Kai susipažinom su programa, pamatėm, kad čia tikros rekolekcijos! – įsiterpia kita choralų giedotoja. – Ir muzikinis, ir dvasinis lavinimas“.
Biržietės sutartinai suklega: „Bet kokie nuostabūs žmonės čia susirinkę!“
„Tai jaučiatės puikiai?“ – teiraujuosi?
„Nė neklauskit, – spindi laime veidai. – Visi bendrauja, padeda, parodo, kokį puslapį maldos metu atsiversti, siūlo papildomai pamokyti. Jaučiamės nuostabiai! Po kiekvienos repeticijos būna taip gera, pakilu, kad net nuovargio nejaučiame“.
Marijampolėje – geriausi vargonai
Per pertrauką tarp renginių pakviečiau vilnietę vargonininkę Agnę išgerti kavos. Agnė jau trečius metus dalyvauja grigališkojo choralo savaitėje. Bekalbant apie šios retos profesijos niuansus bei ruošimąsi koncertams
„Kodėl sugrįžti? Kas traukia?“
„Esu „Schola Gregoriana Vilnensis“ vargonininkė, tad jie mane tiesiog čia atsiveža (juokiasi). O iš tikrųjų labai gera būti su šiuo kolektyvu. Įdomu kaskart atvykus sutikti naujus žmones, susipažinti, bendrauti. Viena iš pagrindinių buvimo čia priežasčių yra vargonai. Tai yra vieni geriausių vargonų Lietuvoje, pagaminti vietinių meistrų, marijampoliečių. Profesionalus darbas, gera ruoštis tokiu instrumentu baigiamajam koncertui“, – sako Agnė.
„Kuo tave patraukė grigališkasis choralas?“ – teiraujuosi Agnės ir stebiu, kaip jos linksmas žvilgsnis pavirsta mąsliu.
„Atsakysiu rimtai, – žvelgia į tolį. – Žmonės pavargsta nuo popso, nuo pigių arba menką dvasinę vertę turinčių kūrinių. Liturginė muzika labai supaprastėjo ir daug kam joje stinga ankstesnės paslapties, mistikos, gelmės. Būtent choralas sukuria tą sakralią atmosferą. Todėl jis man ir patinka. Tai dieviška.
Nepasiduodu: „Agne, tačiau juk tau tenka atlikti ir kitų stilių muziką?“
„Taip, tačiau lietuviškų kokybiškų kūrinių, skirtų liturgijai, paskutiniu metu labai mažai kas kuria. Tenka versti giesmes iš kitų kalbų, pavyzdžiui, lenkų kompozitorių kūrinius. O grigališkasis choralas pats savaime yra tobula kokybė. Net Vatikanas yra pripažinęs, kad tai yra pavyzdinė bažnytinė muzika bei didis paveldas.
Gudriai nusišypsau: „Bet juk tai tavo atostogų metas. Ar turi truputį laisvalaikio šių kursų metu? Juk pati ne tik groji, bet ir dalyvauji paskaitose, giedi...
„Laisvalaikis? Nebent šio interviu metu, – nusijuokia Agnė. – juk dienotvarkė čia intensyvi“.
Vargonininkės tapo priklausomos nuo kursų
Karolina ir Rita devynerius metus atvyksta į mokymus. Ir Pažaislyje, ir Solesmo vienuolyne, ir Marijampolėje jos mokosi, valgo ir gyvena kartu, nes tai vienintelė savaitė metuose, kai jos gali dalintis profesine ir gyvenimiška patirtimi.
„Devyneri metai? – klausiu. – Ar nepatiriate monotonijos savaitės kursuose?“
„Įgijome priklausomybę, – juokiasi abi. – Dėstytojai vis kiti, atvyksta nauji dalyviai, keičiasi kūriniai, kurių mokomės. Šiemet gyvename pagal „Misericordias Domini in aeternum cantabo“ žodžius“, – pasakoja dalyvės.
„Abi esat vargonininkės, ar tenka pritaikyti tai, ką išmokote, savo darbe?“
„Pritaikome liturgiją ir savo giedojimo stilių. Kasdieniame darbe „išsikvepiame“ nuo įtampos ir monotonijos, o ši savaitė padeda atnaujinti pagarbą liturgijai ir lengviau po to vėl sąmoningai dalyvauti šv. Mišiose. Ir gyvenimo džiaugsmas grįžta“, – viena kitą papildo Karolina ir Rita.
Tokiomis nuotaikomis gyvena grigališkojo choralo savaitės dalyviai Marijampolėje. Kasdien kelis kartus gieda liturgines valandas. Kasdien dalyvauja šv. Mišiose. Kasdien mokosi bei ruošiasi svarbiausiam savaitės įvykiui – šeštadienio vakaro koncertui.
Vargonininkė Simona Jašauskytė kviečia šį šeštadienį būtinai atvykti į Marijampolės baziliką pasiklausyti baigiamojo koncerto. Jungtinio Savaitės dalyvių choro „Cantores Montis Pacis“ (dirigentas prof. Juanas Carlos Asensio), gitaristės Avelina Vidal Seara ir vargonininkės Agnės Petruškevičiūtės koncertas Marijampolės bazilikoje šeštadienį, 2016 m. liepos 30 d., 19 val. Įėjimas laisvas.
