Negana to, Kristina sužibėjo ir tapo ne vieno muzikinio konkurso Lietuvoje, Slovakijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje laimėtoja, įkūnijo vieną pagrindinių vaidmenų Klaipėdos muzikinio teatro miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, o šiais metais baigė muzikinio teatro studijas. Apie muziką, karjeros kainą, naujus iššūkius mintimis dalijasi Kristina.
– Kristina, kokia buvo tavo muzikinio kelio pradžia? Ar visada žinojai, galbūt svajojai tapti dainininke?
– Mano muzikinis kelias prasidėjo vos pradėjau vaikščioti, kuomet jau galėjau staipytis prieš veidrodį pagal įvairių dainų melodijas. Deja, dainininke tapti nenorėjau, labiau domino vyriškos profesijos, kaip, pavyzdžiui, policininkės ar gaisrininkės, lipdavau į medžius ir spardydavau kamuolį berniukų draugijoje. Tačiau noras šokti, dainuoti ar tiesiog maivytis prieš veidrodį augo ir, nors lankiau choro studiją, kažko trūko. Todėl, būdama dešimties, užsimaniau būti soliste. Taip ir pradėjau rimtai dirbti tobulinant vokalą ir, žinoma, užmiršau visas svajones būti gaisrininke. Norėjau dainuoti ir daugiau nieko.
– Dažnas tave prisimena kaip labai kuklią merginą, kadaise nedrąsiai žengusią į „Lietuvos talentų“ sceną. Tačiau kai uždainavai savo stipriu balsu, visi neteko žado. Kas pasikeitė nuo pirmųjų didžiųjų pasirodymų? Ar ženkliai pasikeitė tavo pasitikėjimas savimi, požiūris į sceną?
– Drąsiai galiu pasakyti, jog pasikeitė viskas. Tada viskas atrodė taip baisu, nepasiekiama. Ir scena tada atrodė daug didesnė, ir žiūrovai piktesni, ir pati jaučiausi daug silpnesnė. Pasitikėjimas, be abejo, išaugo kartu su patirtimi, nes šie du dalykai vienas be kito neįsivaizduojami. Jeigu turi susikrovęs didelį sceninį „bagažą“, iškart jautiesi tvirtesnis ir pranašesnis.
Nepasakyčiau, jog mano charakteris labai pasikeitė, jis toks pat, tik gal jį dengia storesnė „oda“, užauginta klystant, klumpant ir mokantis iš savo klaidų. Tačiau vienas dalykas nesikeičia ir turbūt nepasikeis niekada. Scenos baimė kaip buvo, taip ir liko. Prieš vieną koncertą, žiūrėk, jaudiniesi visai nedaug, prieš kitą pasirodymą vėl jautiesi lyg trylikos metų išsigandusi mergaitė. Bet aš myliu šį jausmą. Tai adrenalinas, kuris suteikia inspiraciją kažką daryti ir leidžia pajusti, jog gyveni, esi, jauti.
– Kokie tikslai skatina dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose ir kokias galimybes jie atveria? Juk jie atima labai daug laiko, jėgų, kartais tenka prisitaikyti prie mokytojų, režisierių reikalavimų, kurie pačiam žmogui, galbūt, nelabai patinka...
– Anksčiau televizija man atrodė kažkokia siekiamybė, tikslas ir didžiausia svajonė. Tai puiki galimybė patikrinti save, milžiniškas išbandymas nervams, bet, aišku, ir labai gera proga pranešti apie save pasauliui, jog tu esi, egzistuoji ir dar kažką moki, o gal tai, ką moki, darai net labai gerai! Televizija suteikia tau šansą, kurį reikia išnaudoti protingai, kitaip tokių šansų gali daugiau ir nepasitaikyti. Deja, televizijos paragavau labai anksti, būdama vos šešiolikos, ir tikrai supratau, ką reiškia kelios minutės šlovės.
Kol esi eteryje ir tave mato – tu didžiausia žvaigždė, bet jeigu nieko nebedarysi, viena akimirka ir tu vėl ta, niekam neįdomi mergaitė, dainuojanti namuose, prieš veidrodį. Tai iš tiesų reikalauja daug sveikatos bei nervų ir tai yra labai sunku.
Todėl nuoširdžiai linkiu jaunimui neskubėti su tokiais sprendimais. Scena visada laukia ir lauks, žiūrovas niekur nedings. O jeigu skubėsite, scena gali būti pikta ir jus „suvalgyti“, po to jau bus sunkiau...
– Miuziklo žanras Lietuvoje, nors ir ne naujovė, neretam yra kažkas nepažinto, neatrasto. Kodėl pasirinkai gilinimąsi į muzikinio teatro, o ne, pavyzdžiui, džiazo vokalo, studijas?
– Labai paprastas atsakymas: nuo vaikystės lankiau ir šokius, ir vaidybą, ir dainavimą, visada buvau neatskiriama nuo šių dalykų, tai kam man rinktis kažkurį vieną, jeigu galiu turėti visus vienu metu? Be to, mane visada žavėjo brodvėjaus žanras – jis šmaikštus, muzikalus ir aiškus.
– Miuziklas „Rent“ paliečia daug jautrių temų, socialinės problematikos klausimų. Kaip manai, ar Lietuva pasiruošusi tokio pobūdžio miuziklui, o gal tai visiškai įprastas reginys, iš kurio tiesiog bandoma išpūsti burbulą?
– Nemanau, jog tam reikia ruoštis. Užtenka tiesiog nueiti ir pamatyti. Nereikia bijoti savęs ir tada nebus jokio šokiravimo. Visi žmonės esame kažkiek „priėdę velnių“, taigi, ar verta manyti esant šventaisiais? Nemanau. Gyvenimas daug gražesnis, kai jį priimi tokį, koks jis yra – kartais žiaurus, kartais liūdnas, bet tikras. Šis spektaklis nešą „stiprią“ žinutę, tačiau norint ją perskaityti, pirmiausia vertėtų išmesti lauk senus surūdijusius stereotipus.
– Kai tave matau, visada trykšti energija, gera nuotaika. Panašių savybių turi ir Mimi, kurią įkūnysi miuzikle „Rent“. Ar drįstum save tapatinti su šiuo personažu? O galbūt esate labai skirtingos? Kokie iššūkiai pasitinka artėjant „Rent“ premjerai?
– Žinoma, aš trykštu gera nuotaika, bet kaip ir Mimi, taip ir man, deja, būna ir sunkių akimirkų, taigi, galiu teigti, jog esame panašios tuo, jog abi esame lygiaverčiai žmonės, su savo džiaugsmais ir problemomis, su pasiekimais ir nuosmukiais.
Žvelgiant iš vienos pusės, lyginti mus būtų sudėtinga, nes Mimi yra striptizo šokėja, narkomanė, kas yra tikrai mano gyvenimo būdo priešingybė. Tačiau lyginant asmenines savybes, abi esame savarankiškos ir užsispyrę, tačiau tuo pačiu jautrios ir mylinčios. Kalbant apie iššūkius, galiu pasakyti, jog pats vaidmuo yra nemažas pliūpsnis šalto vandens į veidą.
Būti vulgaria, gundančia, gal net gašlia – tai jau yra šioks toks išbandymas, tačiau šokti striptizą – tai yra turbūt daugiausiai nerimo keliantis dalykas. Ypatingai nesiruošiu, į šokių pamokas užsirašyti tikrai nepuoliau, bet fizinę formą išlaikyti stengiuosi, turėdama laiko nueinu į sporto klubą ar užsiiminėju joga.
– Tavo vardą neretai lydi ne tik epitetai „talentinga“, „charizmatiška“, tačiau esi lyginama su tokiomis žvaigždėmis kaip Tina Turner, Whitney Huston. Kaip reaguoji į tokius gretinimus? Jie nuteikia maloniai ar, veikiau, erzina?
– O ko čia pykti? Žinoma, malonu. Tik pati savęs taip drąsiai nelyginčiau, manau, jog reikia dirbti labai daug, kad pasiektum šių atlikėjų lygį. O manęs priešaky laukia dar labai daug darbo.
– Dažnas giria tavo talentą ir Dievo dovaną – balsą. Bet, veikiausiai, ne tik jie svarbūs muzikiniame kelyje? Ką tenka aukoti dėl to, kad paruoštum gerus pasirodymus, vaidintum teatre?
– Gyvenimas taip jau surėdytas, kad visada tenka kažką dėl kažko aukoti. Svarstyklės visada bus labiau pasvirusios į kurią nors vieną pusę. Didžiausia auka, be abejo, yra laikas. O turim jo, deja, tik dvidešimt keturias valandas paroje. Todėl faktas, jog kažkas gaus mažiau laiko, kažkas daugiau.
Skiriant daug laiko darbui, mažiau būni su artimaisiais, draugais ar antrąja puse, neturi tiek laiko laisvalaikiui ar poilsiui. Aišku, mažiau rūpiniesi sveikata, kuriai, žinoma, nepadeda ir įtampa. Tačiau, jeigu artimieji supranta ir palaiko, viskas daug lengviau. O didžiausias palengvėjimas aplanko spektakliui pasibaigus ir matant patenkintą svarbiausią vertintoją – žiūrovą.
– Sužibėjai ir tapai ne vieno muzikinio konkurso Lietuvoje, Slovakijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje laimėtoja. Ką duoda šie laimėjimai? Ar pergalės neakina?
– Pergalių niekada nebus per daug, todėl viliuosi, jog tai nėra paskutiniai mano laimėjimai. Nuo vaikystės esu įpratusi kruvinai dirbti ir siekti tikslo, taigi, tikrai nežadu apsistoti ties šiais laimėjimais ir miegoti ant laurų. Apetitas auga greitai, tad ir šie konkursai atrodo tik lašas jūroje. Tačiau pagrindinis tikslas tikrai ne trofėjai ir prizai, norėčiau ir toliau tobulėti savo srityje, įgyti daugiau patirties, jog žiūrovas matytų pažangą, o ne pasiekimus, apdulkėjusius ir įrėmintus ant sienos – tai ir yra tas didžiausias apdovanojimas.
– Tavo laimėjimų bagažas gausus. Tačiau gal galime į viską pažvelgti kitu nei įprasta kampu? Esame pratę skaičiuoti gyvenimo pergales, o nesėkmes – pamiršti. Kokia didžiausia tavo gyvenimo nesėkmė ar gyvenimo įvykiai, kurie užgrūdino?
– Apie nesėkmes kalbėti visada labai sunku. Tačiau turiu pripažinti, mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Vaikystėje būta ir patyčių, ir problemų šeimoje, įvairios netektys, problemos su sveikata... Tačiau dabar viskas praeityje. Esu dėkinga gyvenimui už šias sunkias patirtis, jų dėka turiu kuo pasidalinti su žiūrovu. Dėl to jaučiuosi tik pranašesnė. Juk kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu.
– Kokie tavo ateities planai?
– Kaip dievas duos. Kol kas labiausiai noriu būti scenoje, bet ateities nenuspėsi. Be viso to, dar viena svajonė – dirbti su vaikais, mokyti dainavimo ir vaidybos meno, todėl nuo rugsėjo krimsiu muzikos pedagogikos studijas. Kas žino, gal pavyks viską suderinti? Pažiūrėsim! (Šypsosi).
