Spektaklis vyksta su prancūziškais subtitrais, rodomas šešis kartus (liepos 18,19, 20, 22, 23, 24 d.), pradžia – 15 valandą. 24-oji – paskutinė festivalio diena, tad garbė uždaryti festivalį suteikta būtent „Didvyrių aikštei“.
Kelias valandas trunkantys spektakliai, daugybė ekranų ir apnuogintų genitalijų tradicinėse ir netikėčiausiose erdvėse – visa tai Avinjono festivalis ir jo spektakliai, o jų apie 60 vien oficialiojoje (INN) programoje. 70-ajam festivaliui teko dirbti ypatingosios padėties režimu. Gatvėse į akis krinta du dalykai – padaugėjo karių su automatais, patruliuojančių mieste, ir policininkų. Ir, deja, mažiau publikos. Gatvėse jau nebe tokia tiršta minia kaip paprastai. Kavinėse ir restoranėliuose problemų dėl vietų nėra, o ir bilietai į INN programos spektaklius taip pat ne deficitas. Dėl publikos atoslūgio sumažėjo ir gatvės artistų, kurie paprastai atvyksta į OFF programą. Žmonių mieste yra, bet ne sausakimšai. Juos galima suprasti: jie ateina į teatrą meno, o patys galvoja: „Kad tik ko nors neatsitiktų.“ Niekas nežino, kur ir kada driokstelės, nieko negalima numatyti, todėl ir kausto baimė. Aišku, kad nukentės miesto ekonomika – jis iš festivalio gauna daugiausia naudos. Tad kol kas geriausia kalbėti apie meno sudedamąsias dalis, o tai ir yra kiekvieno festivalio esmė.
Kaip ir anksčiau, madingi ilgi spektakliai. Ilgiausio, trunkančio 12 valandų, trumpiausias pavadinimas – „2666“. Jaunas vunderkindas Julienas Gosselinas (29 metai) parodė spektaklį-tyrimą pagal čiliečių rašytojo Roberto Bolano romaną apie seriją neatskleistų žmogžudysčių Santa Terezos miestelyje Meksikoje. Tam, kad perteiktų autoriaus apokaliptiškai pavaizduotas XX a. baisybes, o dar per daugybę personažų, J.Gosselinas pasitelkė kiną, nors tai teatre ne naujiena. Tačiau jo teatrinis kinas festivalyje pasirodė geriausiai: nedrebanti tiesiogiai filmuojanti kamera ir kiekvienas kadras (ypač nespalvotas, ypač stambiu planu) atrodo kaip detektyvo fragmentas. O ir jauni aktoriai, vaidinantys permatomuose paviljonuose, tokie nuoširdūs, kad jų entuziazmas kompensuoja nepatyrimą.
Visiškai kitokia čiliečių režisieriaus Marco Layeros kamera spektaklyje „Hipių diktatūra“ – temperamentinga, karšta. Tačiau ne ji žvaigždė, o tai, kas jos objektyve – naujųjų intelektualų (kuratorių, kritikų, ekspertų, performerių) karta, savimi patenkinta bohema, primetanti visuomenei savo skonį. Čilėje ši kategorija vadinama Bo bo vardu. Beje, M.Layera mano, kad šis sluoksnis pirmiausia būdingas JAV ir Prancūzijai, tačiau socialinių grupių, turinčių tokius pat bruožus ir išpažįstančių tas pačias vertybes, esama ir kitose šalyse, nors jos vadinamos kitaip.
„Kad ir kaip būtų vadinami, jų tikslas – humanizuoti kapitalizmą ir sukurti tikrąjį pseudohumanizmą“, – mano režisierius. Beje, pjesė atsirado Berlyne, ją įkvėpė rašytojo Peterio Weisso kūryba.
Ėmęsis naujųjų buržua, režisierius jų nesigaili: scenoje – prašmatnios diskotekos stiliaus satyrinis farsas. Gegužės 1-osios vakarėlyje Santjage (gatvėje tuo metu vyksta protesto demonstracijos) linksminasi nedidelė grupė asmenų, laikančių save sostinės kultūriniu elitu. Staiga paaiškėja, kad vienas draugų paskirtas kultūros ministru ir jis praneša bohemai savo naujojo kabineto sudėtį. Bohema šokiruota: ji liko už borto, visiškai ne prie kultūros vairo. Na ir prasideda: ir juokas, ir ašaros ekrane ir scenoje. Turint galvoje Lotynų Amerikos gyventojų temperamentą, įvykių ir emocijų temperatūra nuolatos kyla. Teatro nenuvalkiota tema įkūnyta raiškiai, šmaikščiai ir provokuojamai. Čia kaip tik tas atvejis, kai banalus apsinuoginimas labai vykęs.
Tačiau lyderis tarp žiūrovų, be abejo, yra spektaklis „Didvyrių aikštė“, kurį pastatė garsusis lenkas K.Lupa su Lietuvos nacionalinio dramos teatro artistais Valentinu Masalskiu, Egle Gabrėnaite, Egle Mikulionyte, Viktorija Kuodyte, Rasa Samuolyte, Toma Vaškevičiūte, Doloresa Kazragyte, Neringa Bulotaite, Vytautu Rumšu, Povilu Budriu, Arūnu Sakalausku. Paskutinė Th.Bernhardo pjesė vaidinama toli nuo senojo Avinjono, Vedene, tačiau ilgas kelias niekam ne kliūtis.
Th.Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė likus metams iki savo mirties. Jos veiksmas vyksta praėjus pusei amžiaus nuo Adolfo Hitlerio kalbos Vienoje 1938 metais. Spektaklis pagal šią pjesę Vienos „Burgtheater“ kadaise sukėlė didžiulį skandalą. Ji dar nebuvo išspausdinta, o priešais teatrą jau vyko protesto mitingai. Galima suprasti: autoriaus ir oficialiosios valdžios požiūris į Austrijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, nacizmą, antisemitizmą diametraliai skyrėsi. Pakanka pasakyti, kad savo testamente autorius uždraudė leisti ir statyti savo tekstus gimtinėje.
K.Lupa – nepralenkiamas meistras, turintis savo stilių. Jo „Didvyrių aikštė“ apsieina be ekranų, kokių nors techninių išmonių ir regimos dinamikos. Laikas netgi ne sustojo, o tarsi apmirė pokarinėje Austrijoje, iš kurios profesoriaus Šusterio šeima turi emigruoti į Oksfordą, kuriame kartą jis jau bandė įsitvirtinti, bet nesėkmingai. Ir štai antras bandymas, tačiau išvykimo išvakarėse profesorius iškrinta pro savo buto langą. Savižudybė ar nelaimingas atsitikimas? Tragedija, laidotuvių laukimas, pagaliau palaidojimas – niekas scenoje nerodoma, tik apie tai kalbama. Tačiau trys vienos šeimos dienos kaip veidrodis, kuriame atsispindi baisūs istorijos ir dabarties kontūrai: dvigubi standartai, geopolitikos nepastovumas ir politinės mados. Šykščios dekoracijos, rami aukštos klasės aktorių vaidyba. Ir atskiras muzikos partitūros vaidmuo spektaklyje – muzika, gyvenimo už lango garsai ir triukšmai, finale įsiveržiantys į tylius namus rėksmingu, atgrasiu diktatoriaus balsu.
Asketišką, bet gilų psichologinį teatrą pelnytai įvertino šiuolaikinė publika, pripratinta prie kitokių ritmų ir greičių: K.Lupos spektaklyje laisvų vietų nėra.
Kaip nėra jų ir Popiežių rūmų Garbės kieme, kur finaliniu akordu skamba „Babelis. 7.16“ – pirmasis žinomo marokiečių kilmės belgų choreografo Sidi Larbi Cherkaoui režisūrinis darbas. Originali šios pjesės versija buvo sukurta dar 2010 metais. Ir štai dabar ji prabangiai atkurta ir aktualizuota pagrindinėje Avinjono aikštėje. Skamba, nes „Babelis“ su babelišku įvairių tautų atstovų sambūriu vienoje teritorijoje – ne tik šiuolaikinis šokis, bet ir turtinga muzikinė paletė, pagrįsta daugiausia rytietiškais instrumentinės grupės ir vokalo motyvais.
Pirmasis choreografo, „Babelį“ kūrusio su Damienu Jalet, režisūrinis darbas atskleidė įdomų menininką, turintį savitą žvilgsnį ir gebantį sintezuoti įvairias meno rūšis, susieti sakralumą ir kompiuterines technologijas. Ir nors jo pasirinkta tema – vienmačio gyvenimo sunkumai, kai technologijos kiekvieną dieną neatpažįstamai keičia pasaulį, – sudėtinga ir dramatiška, lenkianti menininką prie dramos ir tragedijos, spektaklis kupinas humoro. Be to, iš S.L.Cherkaoui neatimsi choreografinės išmonės – kai kurios scenos atrodo kaip galingos freskos arba, atvirkščiai, komiksai.
Na, o tie, kurie vis dėlto nepateko į šiuos ir kitus spektaklius, gali neliūdėti: paroda, atidaryta Celestinų bažnyčioje, siūlosi padėti žiūrovams. Užsidėjęs ant galvos visai nesunkų prietaisą su akiniais ir paspaudęs viso labo vieną mygtuką, gali patekti į patį teatro epicentrą – aktoriai šalia, prie pat tavo kojų ar virš galvos repetuojamas spektaklis, įtrauktas į oficialią 70-ojo Avinjono festivalio programą.
Parengė Milda Augulytė
