Viena garsiųjų žemaičių – etnomuzikologė Loreta Sungailienė – čia svečiuojasi kaip niekada dažnai, nes ji - Kultūros sostinės Etnokultūros ambasadorė. Siūlome nuoširdų Loretos pasakojimą apie save.
-Papasakokite, kas jus sieja su Telšiais.
-Abu mano tėveliai kilę iš Skuodo krašto. Mama giminiuojasi su tolimais Simono Daukanto giminaičiais, tad nenuostabu, kad mudviems žemaičių kultūros reikalai yra labai svarbūs ir artimi.
Mūsų gyvenimo kelionė į Vilnių – taip pat tam tikra istorija. Kai man buvo trylika, persikraustėme gyventi į Palangą. Mama kurorte dirbo Palangos savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje, įsitraukė į Žemaičių kultūros draugijos veiklą, pradėjo rūpintis žemaičių spauda, žemaitiškų leidinių rengimu ir leidyba.
Aš buvau paauglė ir jos veiklą stebėjau, ja žavėjausi, pamažu ėmiau talkinti mamai. Mačiau, kaip 1991-ųjų pavasarį buvo rengiamas pirmasis žemaitiško laikraščio „A mon sakā?“ numeris, o birželį kartu su mama dalyvavau Rainių Kančios koplyčios šventinimo renginiuose, abi dalijome laikraštį susidomėjusiems žemaičiams per procesiją iš Telšių į Rainius. Nuo tada pažįstu daug kultūros žmonių, dirbančių Telšiuose, daug Žemaičių kultūros draugijos aktyvistų ir Žemaitijos regiono folkloro ansamblių.
Vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o mama sostinėje toliau sėkmingai rūpinosi žemaičių leidiniais. Bendraudama su Vilniaus žemaičiais, jų kultūros renginiuose susipažinau ir su būsimuoju televizijos laidos kolega telšiškiu Stanislovu Kavaliausku. Kai po kelerių metu buvome pakviesti dalyvauti TV laidos vedėjų konkurse, žinojome, kad smagiausia mums būtų vesti laidą kartu. Mums, kaip žemaičiai sako, gerai „kalba krenta“.
–Kaip reagavote į pasiūlymą tapti Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 – ambasadore?
-Apsisprendžiau iškart, nes tokias pareigas jau esu išbandžiusi – man teko būti iniciatyvos „Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadore.
Žinojau, kad manęs laukia intensyvūs metai – įsipareigojimai Telšiams pareikalaus papildomo dėmesio kultūrinei edukacinei veiklai, bet priėmiau iššūkį kaip garbę prisidėti prie mano gimtojo regiono kultūros puoselėjimo ir sklaidos. Į pagalbą pasikviečiau ir kolegą Stanislovą, tikrą telšiškį, kaip jis sako – „ėš Respublikas gatvės“. Dabar Telšiuose jaučiuosi kaip sava, o dar ir laukiama. Ar begali būti geresnis jausmas?
-Etnokultūra jums ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas?
-Tikrai taip, etninė kultūra yra mano gyvenimo palydovė. Pirmiausia tai – senovinės žemaičių liaudies dainos, kurias pirmą kartą išgirdau ir pati pradėjau dainuoti Palangos folkloro ansamblyje „Mėguva“. Jas tyrinėjau visų studijų muzikos akademijoje metu. Dainos tapo ir mano disertacijos objektu.
Tai ir dainavimo, ir muzikavimo, ir šokio tradicijos. Jas kartu su bičiuliais jau dvidešimt metų puoselėjame šeimų folkloro ansamblyje „Virvytė“. Mane domina ir kalendorinių bei šeimos švenčių tradicijos. Jas daugiau ar mažiau prisimename ir puoselėjame savo šeimose, savo folkloro kolektyve.
Pagaliau etninė kultūra – tai sritis, su kuria glaudžiai siejasi mano kaip folkloro specialistės darbas Lietuvos liaudies kultūros centre, LRT televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjos amplua, įvairių tradicinės kultūros renginių vedimas. Taip pat dirbu nematerialaus kultūros paveldo vertybių fiksavimo ir išsaugojimo srityje, esu folkloro žanrinės tarybos narė. Dalyvauju Dainų šventės Folkloro dienos ir tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ kūrybinėse grupėse, kas antrus metus rengiu Lietuvos studentų folkloro festivalį „O kieno žali sodai“.
Labai svarbi man yra visuomeninė veikla – vadovavimas folkloro ansambliui „Virvytė“. Tai jauki šeimų bendruomenė, kuriai buvimas kartu su liaudies daina yra prasmingas. Su kolektyvu nuo pat jo gyvavimo pradžios esame daug nuveikę žemaičių folkloro puoselėjimo labui.
-Kaip jums sekėsi kurti šių metų „Lietuvos kultūros sostinės“ įvaizdį, kurį išvydome per Sostinės atidarymo iškilmes?
-Dar paauglystėje esu ragavusi aktorės duonos – teko vaidinti pirmajame Palangos grubiojo teatro spektaklyje „Durys pyška“ ir visokiuose teatriniuose mokyklos renginiuose. Būdavau nuolatinė skaitovų konkurso dalyvė.
Vilnius man pateikė nemažai išbandymų ir galimybių pasireikšti kaip scenos žmogui. Dalyvavau muzikologės Zitos Kelmickaitės rengiamose televizijos laidose, filmavausi su retro stiliaus rūbais ir šukuosenomis.
Nors ir nedarau karjeros kaip solistė (tiesiog neturiu tam laiko), man nuolat tenka dainuoti liaudies dainas kaip vedėjai. Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ mudu su Stanislovu buvo pakvietęs atlikti pagrindinius vaidmenis muzikiniame spektaklyje „Lietuva tarmiškai“, kuriam scenarijų aš pati ir sukūriau.
Nesunku kurti reikiamą personažą, kai režisieriai pateikia įdomią ir motyvuotą koncepciją, o jo vizualiniu įvaizdžiu rūpinasi profesionalai. Šie mano komplimentai skirti Telšių kultūros ir meno žmonėms, kurie prikalbino ir padėjo man tapti „Lietuvos kultūros sostine“. Pasitikėjau kostiumo dailininke, floriste, tad drąsiai viskuo puošiausi ir puikiai jaučiausi. Stengiausi atsakingai ir su meile įgyvendinti režisierės Laimutės Pocevičienės sumanymus.
-Telšiuose vedėte X tarptautinį vaikų ir jaunimo folkloro festivalį „Aš pasiejau vėina popā“, įkūnijote bičių deivę Austėją. Kokie įspūdžiai po renginio?
-Visiems renginiams reikia ruoštis. Ši „Pupa“ buvo man pirmoji kaip vedėjai ir kaip ansamblio vadovei. Juk atvykau su savo vadovaujamo folkloro kolektyvo „Virvytė“ vaikų grupe, kuri festivalyje dalyvavo pirmą kartą. Nelengva buvo suderinti vadovės ir renginio vedėjos darbelius, bet man labai padėjo kolektyvo vaikų tėveliai.
Prieš renginį buvau gavusi daug informacijos, taip pat bendravau su festivalio organizatore Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadove Rita Macijauskiene bei režisiere Laima Adomaitiene. Vesti renginius ir atlikti Austėjos, bičių globėjos, vaidmenį nebuvo sunku. Žinoma, scenarijus buvo turtingas ir reikėjo būti itin atidžiai, kad nepraleisčiau kokios režisūrinės ar meninės detalės.
-Sužavėjo jūsų gebėjimas bendrauti su publika – net kylančius keblumus paverčiate nereikšminga smulkmena. Kaip jums tai pavyksta? Kokio renginio niekuomet nenorėtumėte vesti?
-Mano paslaptis paprasta – viską darau su meile ir atsakingai. Stengiuosi (kartais atrodo, kad ir stengtis nereikia, o taip tiesiog pavyksta) scenoje būti nuoširdi, paprasta ir įtaigi. Atlieku ne vedėjos vaidmenį, o vedu renginį, padedu publikai tapti svarbia renginio dalimi. Tampu galbūt net renginio nuotaikos, atmosferos kūrėja.
Mano vedami renginiai būna susiję su sritimi, kurią išmanau. Nenorėčiau vesti ir nevesčiau komercinių renginių, kuriuose būtų menkinama, ignoruojama tradicinė kultūra. Jei renginys iškelia sau tikslą parodyti etninės kultūros vertybes, prisidedu prie to visa širdimi, visa savo patirtimi ir gebėjimais.
Po Telšiuose įvykusio folkloro festivalio sulaukiau malonaus siurprizo – tarsi įrodymo ir padėkos už tai, kad buvau nuoširdi ir atsakinga bičių deivė Austėja. Iškart po baigiamojo koncerto gavau žinią iš Vilniaus, kad mūsų kieme Žvėryno mikrorajone, tujoje „įsikūrė“ bičių spiečius.
Mano šeimyna liko Žemaitijoje, o aš po poros dienų grįžau trumpam į Vilnių. Spiečių dar radau savo kieme, pasidžiaugiau juo ir sau nedrąsiai pamaniau, jog jis atskrido pas Austėją. Apie tai papasakojau savo ansambliečiams ir iš draugės tautosakininkės sulaukiau paaiškinimo, kad bitės spiečia tik ten, kur jaučia, kad tuose namuose šeimininkai ilgai gyvens ir joms nereiks keltis. Jei spiečių pagauni ir apgyvendini savo avilyje, tai įkurdini ir laimę, kuria įsipareigoji dalintis.
Tąkart spiečiaus nepagavome – nebuvome tam tinkamai pasirengę, bet tikiu, kad bitelės mus dar lankys ir atneš laimingų akimirkų.
-Jei atsiranda laisvo laiko, ką mėgstate veikti? Gal turite su šeima ypatingą tradiciją?
-Stengiuosi laisvu laiku būti su šeima. Geru oru visi lekiame į sodybą, kur smagu tiesiog pabūti gamtoje, ant laužo pasigaminti pietų, pasisupti aukštose sūpynėse, su vaikais pažaisti futbolą. Vyras darbuojasi sename sode ar dideliame kluone, mes jam padedame, bet labiau mėgstame pramogauti, ilsėtis.
Kai savaitgalį tėtį vieną išleidžiame į sodybą, aš su vaikais aplankau prekybos ir pramogų centrus, pramogaujame baseine, einame į svečius, lankome teatrą. Gana dažnai tenka poilsį derinti su folklorine veikla. Mano visi vaikai dalyvauja folkloro ansamblyje „Virvytė“, tad neretai visa šeima važiuojame į folkloro renginius, kasmet dalyvaujame festivalyje „Skamba skamba kankliai“, mano organizuojamoje jaunų šeimų etnokultūrinio ugdymo stovykloje.
Renginius derinu su šeimos planais, vyro ir savo mamos užimtumo grafikais. Turiu būti tikra, kad, man nesant namie, vaikus prižiūrės patikimi ir juos mylintys žmonės. Su trimis atžalomis puikiai tvarkosi tėtis Dalius ir močiutė Danutė. Aš jiems labai dėkinga.
– Ar jaunoji karta linkusi domėtis mūsų tautinėmis vertybėmis?
-Etninės kultūros elementų išties nemažai yra mūsų kasdieniame gyvenime. Kai juos pastebi, pajauti, įvertini, kai jie tau tampa savi ir reikalingi, tuomet kaip vertybę perduodi ir savo vaikams. O vaikai ir jaunimas šiek tiek domisi, o kartais net labai domisi, jei etninės kultūros vertybes jiems pateiki įdomiai ir jaunimui suprantama kalba.
Vaikai stebi suaugusiuosius ir iš jų mokosi gyvenimo džiaugsmo, tad jei su meile ir džiaugsmu mes, suaugę, skleisime tradicinės kultūros vertybes, jomis tikės ir mūsų vaikai, nes norės būti tokie pat laimingi žmonės, kaip ir mes. Šių mano pastebėjimų įrodymas – mano suburtoji „Virvytės“ bendruomenė.
-Kokias lietuvių tradicijas vertinate labiausiai?
-Šeimos, bendruomenės tradicijos, manyčiau, yra svarbiausios. Šeima yra valstybės pamatas, tad, jei stiprinsime jos tradicijas, jos vertybes, stiprinsime ir tautą, ir valstybę.
Prisiminkime savo vaikystę, kasdienius šeimos ritualus, kaip antai susėdimą vakare prie bendro stalo ir dienos darbų, veiklų aptarimą. Prisiminkime, kaip kartu su šeimos ar giminės moterimis (močiute, mama, tetomis) ruošėmės Kūčių vakarienei ar šv. Velykų stalui. Kaip linksmai kaime buvo švenčiamos tradicinės vestuvės ar krikštynos.
Šeimos, bendruomeninės tradicijos mus sutelkia, stiprina santykius, padeda pažinti giminę, moko savitarpio pagalbos, padeda gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Deja, šeimos vis dažniau skiriasi, išsivažinėja, išsibarsto. Net ir kartu gyvenantys retai bendrauja, sueina bendrai veiklai.
Nesusvetimėkime, bendraukime, mylėkime vienas kitą. Būkime kaip bitelės – darbščios, viena kitai padedančios, viena kitą pamokančios ir besispiečiančios į šeimas, gimines, bendrijas.
