- Kodėl staiga ši pjesė, kodėl antika?
- Antika ne taip toli nuo mūsų, kaip jums atrodo. Kai pradėjo eiti anapilin mano artimieji, būtinai girdėdavau: „Ką gi, toks mūsų likimas. Galbūt tavo bus kitoks. Tikime, kad jis bus geresnis.“ Tai yra, išeidami iš gyvenimo, jie pripažindavo: kad ir kaip stengtumeisi, likimas vis tiek galingesnis. Kažkur ten, aukštybėse, viskas nulemta. Deja, visa tai pradedi suvokti tik tada, kai jau būna per vėlu. O jeigu anksčiau būtum suvokęs, būtum galėjęs taip nesidraskyti, su kai kuo greičiau susitaikyti, išvengti daugelio konfliktų. Susitaikymas ir savo kaltės pripažinimas – štai šias temas man norisi sugrąžinti į sceną. Apie jas pakalbėti. Likimas – kaip gladiatoriaus kirtis, o maži žmogeliai – čia, arenoje.
- Likimas, vadinasi, nelaimė?
- Tačiau per šį kirtį (noriu, kad jis būtų girdimas scenoje) žmogus gali tapti geresnis, tyresnis. Aš pats kol kas nepripažįstu, kad likimas valdo mano gyvenimą. Manau, kad dar galiu su likimu atsiskaityti. (Šypsosi.)
- Kokią žinią jums norėtųsi pasiųsti žiūrovams?
– Ta žinia nebus spektaklyje išreikšta tiesiogiai, bet noriu, kad ją perskaitytų, pajustų. Moteris-motina ir moteris-žmona – tai vienis. Ji kaip visus ir viską šiame pasaulyje sujungiantis meilės gijų kamuolys. Yra dar kita man brangi mintis:išdidus ir laisvas žmogus pajėgus pripažinti savo nuodėmę. Maža to, jis pats gali save už ją nubausti. Ne ką nors, o būtent save.
- Čia svarbu, kad tas išdidus ir laisvas žmogus – karalius, valdovas?
- Visiškai nesvarbu. Aš kalbu apie tikrą, didį žmogų. Šiandien tokių nematau. Mes gyvename išsigandę, niekuo nepasitikintys, nuo visko ginamės, nepripažįstame klaidų. Mums visada kas nors kaltas. Mes nužudome savo sąžinę. Tačiau aš tikiu, kad ją turi kiekvienas žmogus. Reikia tik liautis nuolat ieškoti prakeiktų pasiteisinimų.
- Ar galite apibūdinti Sofoklio kalbą? Į ką ji panaši?
– Į melodiją. Ir nepasakyčiau, kad ta melodija herojiška. Greičiau švelni, glostanti ausį. Ir tai būdinga ne tik „Edipui“. Kiekvienoje tragedijoje yra vietos ir švelnumui, ir humorui. Reikia visur ir visada ieškoti ironijos. Ir gyventi reikia nerūpestingai. Aš teatre ne dėl saviraiškos, ne dėl to, kad ką nors papuoščiau ar ką nors išaukštinčiau. Aš niekam nenoriu prišiukšlinti sielos. Bet ir nevalysiu jos. Svarbiausia man, kad žiūrovas pajustų, kaip atsargiai su juo elgiasi. Nepataikauja jam, bet ir ant pjedestalo nekelia.
- Tad kokie tuomet jūsų santykiai su žiūrovu?
– Visada sakau, kad reikia vaidinti „trečiajai akiai“, dangui. Jeigu dangus atsilieps, spektaklis įvyks. Tegul vieną sekundę, bet žiūrovas pajus: mirties nėra. O yra grožis ir amžinas gyvenimas. Visas teatras – dėl tos sekundės. Ir ji to verta.
- Ar savo spektaklį statote nepaisydamas graikų teatro principų, kitos, atviros scenos?
- Bet kokį spektaklį labai įdomu vaidinti kitoje erdvėje ir žiūrėti, kaip jis ten gyvena. Ar skamba gyvenimas, ar skamba likimas. Taigi gerąja prasme man šis spektaklis – iššūkis. Tačiau be jaudulio, baimės. Aš jaučiu įkvėpimą ir kūrybinį azartą. Vis galvoju, koks susitikimas mūsų laukia. Kažkodėl esu tikras, kad jokių kančių ten nebus. Mes stengiamės būti sąžiningi. Manau, kad angelai, gyvenantys amfiteatre ir miškuose šalia jo, nusileis pas mus. Todėl, kad pas juos atvyksime ne griauti ir ne stebinti. Ir mes nebijome. Žinote, angelai bailių nemėgsta, jie išskrenda. (Šypsosi.) O mus, manau, jie saugos.
O jei kalbėtume apie nacionalines ypatybes, aš seniai visus teatrus suvokiu kaip vieną. Teatro erdvė – bendra. Mes visi vienodai jaučiame skausmą ir meilę. Argi skausmas arba meilė turi tautybę? Aš pavargau lyginti.
- Koks jums idealus aktorius?
- Aktorius intelektualas – tai, žinoma, svajonė. Bet jeigu realiai žiūrėtume, norisi, kad aktorius nesiliautų mokytis ir ieškoti. Man sako: „Režisieriau, aš radau.“ O aš tuo metu galvoju: „Tai tu svetimą dalyką radai. O tu pats išrask, ne galvok, ne stenkis būti originalus, o iš tikro išrask.“ Aktorius turi reikalauti iš savęs švarumo. Tada jis galės jį transliuoti kitiems. Ir stengtis nesupykti jokiomis aplinkybėmis. Nepasiduoti gyvenimui. O jeigu staiga užsinorės – iškart eiti skaityti A.Čechovo.
- Ar A.Čechovas, kaip ir anksčiau, jūsų mėgstamas autorius?
- Taip. Štai skundžiasi man aktorius gyvenimu, o aš jam: „Eik pas daktarą. Daktarą A.Čechovą. Paprašyk recepto, skųskis, pasakok, kodėl tapai toks agresyvus, nepakantus. Jis tau duos pjesę vietoj recepto, tu ją paskaityk ir pasveiksi.“
- Ar jūsų neslegia atsakomybė? J.Vachtangovo teatras, daugybė scenų, Rubeno Simonovo teatras po jūsų sparnu. O dar daugybė gastrolių, darbas Didžiajame teatre, dabar štai Graikija. Kam šitiek?
– Dažnai apie tai pagalvoju: kam? Visą gyvenimą svajojau būti laisvuoju menininku, nusipirkti skrybėlę ir baltą šaliką. (Juokiasi.) Kartais užsukti pas draugus ar į teatro bufetą ir atsainiai paklausti: „Na, kaip? Ką statote? Kada baigiate sezoną? Kada pradedate?“ ir einu toliau, į kitą teatrą.
Vietoj to visą gyvenimą teko vadovauti. Tačiau aš ir pareigose randu sau laisvės. Paklausite: kokia laisvė didžiuliame kalėjime? Vis tiek čia reikia gyventi pagal kitų įstatymus. Tačiau mano įstatymai man brangesni. Per kai kurias problemas aš tiesiog peršoku sapne. Atsikeliu – ir tarsi nebuvo problemos. Aš raginu visus J.Vachtangovo teatro aktorius pasitikėti. Pareigos – tai ne nuosprendis. Pareigos – tai galimybės. Tarp jų – ir galimybė būti laisvam priklausomomis aplinkybėmis.
- Ar jūs konkuruojate su kuo nors iš režisierių ar meno vadovų?
– Ne, niekada net nebuvo tokia mintis šovusi į galvą. Tik visą gyvenimą lenkiuosi tam, kas gera ir gražu. Lenkiausi Anatolijui Efrosui, Georgijui Tovstonogovui, Giorgio Strehleriui, Anatolijui Vasiljevui, Jurijui Liubimovui. Ir kitų žanrų, kino atstovams. Meniniai stebuklai reti, reikia mokėti jiems nusilenkti, tuomet nejausi nei pavydo, nei konkurencijos. Konkuruoti reikia su savimi.
- Dabar madingi pokalbiai apie meno, taip pat ir teatro, vaidmenį.
– Menas neturi kito tikslo, tik harmonizuoti pasaulį. Tai šventa misija – atkurti tai, kas sugriauta, žmoguje, šalyje, pasaulyje. Kovoti su tikrove? Spektakliuose ir filmuose skelbti kokias nors programas? Na, galbūt. Bet tada noriu pamatyti, kokį teisingumą tos programos sukuria. Kol kas, be griovimo, nieko ten nematau. Aš tik matau, kaip kai kurie meno veikėjai (ir ne tik jie) smaginasi griaudami.
[...]
- Ką pavadintumėte mūsų laikų liga?
– Nemokšiškumas – baisiausia liga. Viskas dėl nemokšiškumo.
- O ką pavadintumėte mūsų laikų herojumi?
- Šito mane kadaise paklausė Michailas Uljanovas. Nežinojau, bet jis priklausė Aukščiausiosios Tarybos komisijai ir, kai buvo spendžiamas Baltijos šalių, tarp jų – Lietuvos, likimas, balsavo už Lietuvos nepriklausomybę. Mane tai apstulbino.
Dar jis buvo Teatro sąjungos pirmininkas. J.Vachtangovo teatras, jo teatras, kadaise buvo patekęs į labai sudėtingą finansinę ir kūrybinę padėtį. Ir kaip jam skaudėjo širdį, kaip jis dėl visko išgyveno. Tylėjo, gyveno, kentėjo. Ir kai paklausė: „Kas herojus?“, aš atsakiau: „Nežinau.“ Tuomet nesupratau, kad mūsų laikų herojus jis ir yra. Tas, kuriam skauda širdį dėl šalies, teatro, meno, žmogaus.
- O jums skauda?
– Tiek prisiskaudėjo, kad jau įgriso. Vienos kalbos šitiek metų! Skauda širdį dėl smulkiojo ir vidutinio verslo. Dėl žemės ūkio... Iš žmonių išsityčiojo ir toliau tyčiojasi. Reikia nutilti. Tiesiog paskelbti moratoriumą: patylėkime dvejus metus ir dirbkime. Ir kad visi politikai nutiltų. Įsivaizduojate, kaip būtų tylu? Tik plaktukų kaukšėjimas girdėtųsi.
Kai buvau Seule, gyvenau 16 aukšte. Ir visą laiką girdėjau kalimą. Maniau, plaktukais sieną pramuš. Pasižiūrėjau pro langą: korėjiečiai dirba, internetą veda. Man buvo keista, kad jie nesikalba. Pagalvojau, gal susipyko. (Juokiasi.) Rusijoje iš pradžių ne plaktuką išgirsi, o šauksmus, riksmus, anekdotus... O tie vaikinai dirba tylėdami.
- J.Vachtangovo teatras dabar užima pirmąsias pozicijas, tačiau interviu jūs atsargiai kalbate apie laimėjimus. Su kuo susiję jūsų būgštavimai?
– Laimėjimai – tai tik pradžia. Negalima gyventi tik sėkme, iškart mintys, troškimai susmulkėja, svajonės supaprastėja. Visą laiką reikia gręžti akis į saulę, ieškoti.
- Kad kas?
-
Kad pasiektum pergalę. O ji, oi, kaip toli. Juk į mūsų pasąmonę įsiskverbę: jeigu pasisekė, galima atsipalaiduoti. Tegul viskas bus tylu ramu ir...vienoda. Pilkas spektaklis? Nieko, kitas bus geresnis. Visi mes pilki ir visi geri. (Šypsosi.) Svarbiausia – laikomės tradicijų. O tradicijas reikia keisti.- Kaip būtent?
– Šiuolaikiškumas neperteikiamas kokiomis nors superdekoracijomis ar džinsais, kuriuos mūvi aktoriai. Kas per nesąmonė? Jis – tai šiuolaikinė mąstysena. Mes turime tiksliai žinoti, dėl ko ir vardan ko statome spektaklį. Ir, nepaisydami nieko, nesiblaškyti. Turime aprėpti kitą epochą, išspausti iš jos visus syvus ir įmaišyti į šiandieną. Sunkus, bet taurus uždavinys. O mums neva nėra laiko tikrai vaidinti, nėra kada mokytis pažinti žmogų. Štai ir vaidiname motyvais. Bet laikas nekaltas, kad mes blaškomės. Viską suspėsime. Kad tik būtų drausmė.
- Kokius spektaklius jums visada įdomu statyti, apie ką galvoti?
-
Tik apie žmogų ir jo siekį būti laimingam, mylėti. Ir apie tai, kad visa tai jam niekada nepavyksta. Apie saldų nusivylimą gyvenimu. A.Čechovas į visus žiūrėjo su šypsena: štai blaškosi žmonės, laimės ieško. Jis jų gailėjosi: juk vis tiek nesurasite, žmonės gerieji, na, gerai, paieškokite, paieškokite.Niekada nestatysiu jokių politinių pjesių. Ir ne todėl, kad ko nors bijau. Tiesiog politika – tai žiniasklaidos, o ne teatro objektas. Aš tuo įsitikinęs. Teatro kitos užduotys. Kokios, jau minėjau.
- Už ką jūs labiausiai dėkingas likimui?
– Už tai, kad turėjau tokią mamą. Ji mokėjo mylėti. Buvo tokia kenčianti susitaikiusi siela. Sykiu švelni, atlaidi, viską suprantanti. Ji dirbo siuvėja kaime, ir aš tuomet to nesupratau. Bet mama buvo tikra menininkė, modeliuotoja. Kaip ji krimsdavosi: „Rimai, supranti, na jos figūra niekam tikusi. Kaip ją įtikinti? Aš jai siūlau tai, kas tinka, o ji užsispyrė. Na, negražu bus. Čia nereikia tų petukų.“ Visa tai prisimenu. Ir kaip būdamas aštuonerių metų vaikas rimtai su ja aptarinėjau: „Taip, tetos ne tokia figūra, jai netinka tavo modelis.“ (Juokiasi.)Mamos siuvamoji mašina „Zinger“ mus maitino. Ji ir dabar stovi mano namuose. Mamos man labai trūksta. Dvejus trejus metus negalėjau suprasti, ką darau blogai, o ką gerai. Praradau kriterijus. Apie tuos kriterijus jos niekada gyvenime, žinoma, nesiteiravau, bet viską puikiai supratau, kol ji buvo gyva. Dabar tas ryšys atsikūrė. Negaliu pasielgti taip, kam ji nepritartų.
- Ko jūs niekada negalėtumėte padaryti?
– Apgauti, pavogti, išduoti.
Parengė Milda Augulytė
