Viena devintojo „Purpurinio vakaro“ staigmenų – Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas, į festivalio sceną žengsiantis net su dviem muzikinėmis programomis. Apie aktoriaus draugystę su muzika kalbamės su juo pačiu.
Visą gyvenimą – su muzika
Lietuvos kino gerbėjams S.Jakubausko vardas siejasi su Kaunan atvykusiu karjeros daryti Dičiumi ar Jonuko ir Grytutės istorija, teatro gerbėjams – su aštrialiežuviu Šveiku ar apgautuoju Duonkepiu, TV serialų mėgėjams – su Naisių kaimo ligonius gydančiu Žiniuoniu. Tačiau išvysti šį ne viena meno premija apdovanoto aktoriaus vardą dainuojamosios poezijos festivalio dalyvių sąraše yra gana netikėta.
Pažinodami S.Jakubauską kaip aktorių, retas kuris žino apie jo meilę dainai. Kiek aktoriaus gyvenime, darbe, kasdienybėje yra muzikos, poezijos?
„Muzika mano gyvenime neatsirado iš niekur. Atrodo, kad ji visuomet buvo. Studijų metais muzikinis gyvenimas ypač suaktyvėjo. Mano kurse mokėsi Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis, tad būdami studentai rinkdavomės pas Olegą namuose, kur visuomet būdavo gitara, kiekviena proga skambėdavo dainos. Aš pats negroju jokiu instrumentu ir nieko nekuriu. Buvau kurse išlepintas – jei du puikūs muzikantai Saulius ir Olegas groja, tai kam man mokytis? Galbūt ir blogai padariau, kad neišmokau...“ – šyptelėjo aktorius, prisimindamas, kaip puikiai prisiderindavo prie savo kolegų ir dainuodavo.
„Visas kursas dainuodavo, 12 žmonių – tiesiog choras. Kai nuo 1973 m. ta kūryba prasidėjo nuo grupės „The Beatles“ improvizacijų, taip ir nebesustojo. Aš net grodavau balsu“, – staiga nustebino aktorius, prisimindamas, kokias džiazo melodijas, trimitų ar gitarų solo partijas šitokiu būdu pavykdavo išvingiuoti.
Po studijų pradėjus dirbti teatre, dainos nenutilo: „Mes dainuodavome ir dainuodavome. Šiandien garsios dainos, tapusios kone liaudies dainomis, atsirado būtent tais metais Šiauliuose. Tik tuomet jos nebuvo išviešintos, sklido iš lūpų į lūpas, kol dauguma ir užmiršo, kas jų autorius.“
Dainuoti nemažai tenka ir teatre. Ne viename Šiaulių dramos teatro spektaklyje dainas atlieka būtent S.Jakubauskas. „Kur galiu, ten ir dainuoju. Dėl spektaklio „Labai paprasta istorija“ net išmokau armonika kelis akordus pagroti, kad galėčiau pats sau akompanuodamas dainuoti. „Dibukas“, „Kukučio kelionė“, „Skudurinė Onutė“, „Skiriama princesei“ – tik keli spektakliai, kuriuose ne tik vaidinu, bet ir dainuoju“, – vardijo aktorius, nepamiršdamas paminėti ir liaudiškų dainų, kurias taip pat visuomet su malonumu traukdavo.
„Dainų 47-33“
Šiauliečiams šis kodas reiškia adresą pietiniame miesto rajone, bet ilgamečiai dainuojamosios poezijos klausytojai savo fonotekose tikriausiai dar tebeturi tokio pavadinimo kasetę, kurioje šalia O.Ditkovskio ir S.Bareikio skamba S.Jakubausko balsas.
„Gyvenome šešiese 3 kambarių bute. Ach, kokie tai buvo laikai! Tai buvo fantastika, tai buvo kūryba, patys metai atrodo buvę tokie nerealūs! Buto durys neužsidarydavo, muzikantai, menininkai su savo istorijomis ateidavo ir išeidavo vienas po kito, rajone mus visi žinojo... Tais laikais nebuvo didelio muzikos pasirinkimo, per televiziją ir radiją nieko ypatingo neskambėjo, užtai pas mus muzika skambėjo kas vakarą.
Važinėjome ir į gastroles. Kaunas, Klaipėda, Panevėžys – po pusę mėnesio ar po mėnesį gastroliuodavome. Kartais nuo to tempo gal ir būdavo sunku, bet juk buvome jauni!“ – leidosi į prisiminimus Sigitas Jakubauskas ir čia pat prisiminė vieną smagią tenykščių laikų istoriją.
„Kartą grįžę iš gastrolių sužinojome, kad mumis skundžiasi kaimynai. Pasiruošę atsiprašyti už keliamą triukšmą, beldžiamės į jų duris. Kaimynai pasitinka su priekaištais. Tik ne dėl triukšmo, o dėl tylos! Pasirodo, kai mūsų bute tylu, jie, įpratę prie muzikos, nebegali užmigti“, – juokėsi aktorius.
Jau sunku atsiminti, kuriam kilo idėja įrašyti kasetę, tačiau tuomet visi dainuojantys aktoriai vieningai nusprendė, kad taip reikia įamžinti savo gyvenamąją vietą. Taip 1996 metais pasaulį išvydo kasetė „Dainų 47-33“, kurioje sutilpo 12 dainų.
„Dabar atrodo, kad visa tai buvo sapnas, bet tai buvo tikrovė! Vien muzika gyvenome ir tuo džiaugėmės“, – pasakojo S.Jakubauskas.
Kas yra bardas?
Pastaruoju metu dainuojamoji poezija išgyvena pakilimą – į jos gretas įsitraukia daugybė naujų žmonių, grįžta ir tie, kuriems kadaise šis žanras buvo brangus. Kuo bardų muzika išsiskiria visos muzikos kontekste, kuo ji patraukli tiek pačiam kūrėjui, tiek klausytojui?
„Mes anksčiau šio žanro nevadinome dainuojamąja poezija – tiesiog aktorinė daina, autorinė baladė. Tai tam tikra saviraiška per žodį, per muziką. Manau, kad poezija ir jos atlikimas šiam žanrui ypač svarbūs veiksniai. Tai kūrėjo monologas. Arba dialogas su klausytojais. Todėl bardas visų pirma yra kūrėjas, jis kuria šią akimirką, daro mažą spektaklį.
Aš „Purpuriniame vakare“ būsiu atlikėjas. Bet net dainuodamas kito poeto eiles, turiu savo požiūrį į tą kūrybą. O juk nepamirškime, kad žodis „bardas“ nuo senų laikų turėjo ir kitą reikšmę – istorijų pasakotojas. Tais laikais, kai nebūdavo nei pašto, nei laikraščių, keliaujantys bardai žmonėms pasakodavo apie tai, kas vyksta kitoje karalystėje. Jie buvo žinių skleidėjai. Kaip ir šiandieniniai bardai, ant scenos atidarantys savo gyvenimo bagažą, pasakojantys savo istorijas, atiduodantys save publikai. Tas atvirumas, matyt, ir traukia žmones prie dainuojamosios poezijos. Kaip ir nuoširdžiai supinta poezijos, muzikos ir aktorinio veiksmo sintezė“, – svarstė aktorius.
Sentimentalumas su ironijos doze
Dainuojančių aktorių „Purpurinio vakaro“ scenoje kasmet pasirodo nemažai. S.Jakubausko vardas ir balsas čia suskambės pirmą kartą. Tradiciniuose vidurnakčio poezijos skaitymuose (rugpjūčio 20 d. 00.00 val.) Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre – aktorius žiūrovus supažindins su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano A.Jonyno kūryba, įvilkta į muzikinį rūbą.
„Programa „Krioklys po ledu“ pagal A.A.Jonyno poeziją buvo senas mano noras. Šį poetą mėgau nuo pat studijų metų ir iki pat šiol einu koja kojon su juo. A.A.Jonynas žavi savo impresionizmu. Aš jį jaučiu, man artima jo ritmika, šiek tiek ironiškas jo požiūris į save. Kartu jis – ir liūdnas romantikas. Gilus, bet neneigiantis ir nepiktas, kartais netgi optimistiškas. Jo poezija – tai gražus sentimentalumas su ironijos sau doze.
„Krioklys po ledu“ – improvizacija, kai poezija pereina į rečitatyvą, dainavimą, vėliau vėl grįžta į poeziją“, – pasakojo aktorius, kuriam skaitomoms eilėms muzikinį foną festivalyje kurs muzikantai Gintautas Gascevičius (būgnai), Gintaras Dzidolikas (klavišiniai), Eligijus Žilinskas (gitara).
Šeštadienį, rugpjūčio 20 d., S.Jakubauską kartu su klavišininku G.Dzidoliku bus galima išvysti ir didžiojoje festivalio scenoje Dainuvos slėnyje.
„Dainavęs didelėse scenose esu daug, tad belieka atsirinkti, prisiminti, parepetuoti dainas ir būsiu pasiruošęs“, – neabejojo aktorius, bet neišdavė, ką klausytojai išgirs. Tik užsiminė, kad tai bus ir jo kurso draugo O.Ditkovskio kūrybos, ir dar senesnių laikų dainų.
Dainuojamosios poezijos festivalis „Purpininis vakaras“ vyks rugpjūčio 18-20 dienomis Anykščiuose.
