Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai skirtas
spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos
teatru.
Jau devynioliktus metus vykstančiu tradiciniu renginiu, festivalis
tarsi paantrino V.Krėvės išsakytai minčiai, kad niekas neišnyksta, tik
tarsi laukia savo laiko. Atgimusi, prabudusi tauta pati suranda
užburtą žodį, kuris atskleidžia jai ateities prasmę.
Spektaklyje, kurį režisavo aktorius ir inscenizacijų meistras Vytautas
Rumšas, greta Šarūno (aktorius Evaldas Jaras) buvo galima
išvysti jo tragišką meilę, žmoną Voverę (aktorė Toma Vaškevičiūtė),
išmintingą jo dėdę, Gelovinės tvirtovės valdovą Gelovinį (aktorius
Remigijus Vilkaitis), mamą kunigaikštienę Viltę (aktorė Rimantė
Valiukaitė), Šarūno dvasią – šešėlį (baleto artistas Kipras
Chlebinskas), Šarūną įsimylėjusią Eglę (aktorė Marcelė Zikaraitė),
Voverės tėvą, bajorą Džiangį (aktorius Saulius Siparis), Eglės tėvą,
Balyno tvirtovės viršininką Briedį (aktorius Algimantas Butvilas),
Džiangio žmoną Kirvę (aktorė Dalia Brenciūtė) ir dar daugelį talentingų
aktorių įkūnijamų personažų, kuriančių didingą giesmę žmogaus drąsai,
pasiaukojimui bei tėvynės meilei.
Kostiumus spektakliui sukūrė žinoma dailininkė ir scenografė Virginija
Idzelytė-Dautartienė, muziką pritaikė kompozitorius Antanas Kučinskas.
Spektaklio garso režisierius – Rimvydas Gaigalas, šviesų dailininkas
– Karolis Juknys.
Dainavos kunigaikštis Šarūnas – vienišas, nesuprastas, kompleksuotas dėl
savo išvaizdos, atstumtas aplinkinių, maištaujantis, nepripažįstantis
tradicijų herojus.
Jis gyvena pagonybės ir krikščionybės takoskyroje. Tai – neharmoningas
žmogus, bet remdamasis amžinomis moralinėmis vertybėmis jis suburia
vieningą tautą: „Aš ne duobę kasu, bet ruošiu tėvynei šviesią ateitį,
naują tėvynę kuriu“. Šarūnas veda tautą į valstybingumą.
Vienas pagrindinių bruožų šio personažo psichologijoje yra greta
despotizmo bei vienatvės slypintis moters ir jos meilės ilgesys.
Jautrumas moters meilei – lengviausiai pažeidžiama herojaus
charakterio ypatybė. Jis turėjo nedidelę viltį būti mylimu ir mylėti,
bet ši viltis pražuvo.
Meilės jam šykštėjo visi: motina, tėvas, netgi žmona. Visgi Šarūnas
nepalūžo ir visas jėgas, netgi gyvybę, pašventė krašto suvienijimo
idėjai.
V.Krėvė – vienas reikšmingiausių XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojų,
iki šiol laikomas literatūros klasiku. Savo kūryboje jis iš esmės
praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu
žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę
raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais.
Rašytojas savo kūriniams dažnai rinkosi dramos formą, kuri puikiai
atskleidžia daugiabalsį priešingų požiūrių susikirtimą, keleto balsų
skambėjimą, skirtingų aistrų ir gyvenimo sampratų susidūrimą.
Svarbiausia vertybė šiam kūrėjui buvo individualizmas, kurį jis
atskleidė įvairaus žanro kūriniuose.
Daugelis V.Krėvės veikėjų – išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios
prisitaikyti prie gyvenimo. Vienas tokių – Dainavos krašto kunigaikštis
Šarūnas.
1910 metais rašytojui gyvenant ir dirbant diplomatinį darbą
Azerbaidžane, Baku mieste, sukurta drama „Šarūnas“, pasak paties
autoriaus turėjo „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai,
sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“.
Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos,
riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir
karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija.
