„Niekada nemaniau, kad atvyksiu į Vilnių, nors čia gyveno mano senelė, o Vilniuje gimęs smuikininkas Jascha Heifetzas yra mano mamos dėdė“, – atskleidė garsiausio pasaulyje Niujorko operos teatro vadovas P.Gelbas.
Akstinu apsilankyti senelių žemėje jam tapo žmonos – kanadietės dirigentės Keri Lynn Wilson – pasirodymas 20-ajame Vilniaus festivalyje.
Ketvirtadienį ši jaunatviškai atrodanti ilgaplaukė įspūdingai padirigavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertą, skirtą festivalio krikštatėvio Mstislavo Rostropovičiaus atminimui. Žinoma meno pasaulio pora gerai pažinojo legendinį maestro ir jo šeimą.
62 metų P.Gelbas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Ar giminystė su J.Heifetzu turėjo įtakos jūsų karjerai? – paklausiau „Metropolitan Opera“ vadovo P.Gelbo.
– J.Heifetzas buvo mūsų šeimos legenda. Kartą vaikystėje mačiau jį viename vakarėlyje minkantį fortepijono klavišus su apelsinais rankose.
Tačiau bendrauti jis nemėgo ir nebuvo labai draugiškas – tąkart autografo iš jo negavau. O su mano tėvu jie daugiausia laiko praleisdavo smailindami pieštukus elektriniu drožtuku – tai buvo to meto naujovė, mat nelabai turėjo apie ką kalbėti.
Nemanau, kad jis padarė man įtaką, nebent – netiesioginę. Su J.Heifetzu draugavo garsus rusų pianistas Vladimiras Horowitzas ir jo žmona – dirigento Arturo Toskanini duktė. Dėl to jie pažinojo ir mano mamą, J.Heifetzo dukterėčią.
Galbūt tai man padėjo pelnyti jų palankumą. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, būdamas dar visai jaunas, tapau V.Horowitzo vadybininku.
– Ar tiesa, kad pianistas buvo siaubingo būdo?
– Daug kas manė, kad dirbti su V.Horowitzu neįmanoma, nes jis – psichikos ligonis. Panašiai ir buvo: ilgam dingdavo iš publikos akiračio, atšaukdavo koncertus.
Pasak legendos, jis gyveno užsidaręs nuo viso pasaulio 12 metų. Kaip tik po to susipažinome. Paskambinau jo vadybininkui perskaitęs laikraštyje žinutę apie pianisto sugrįžimą į koncertų sceną. Sumaniau pasisiūlyti plačiau paskleisti šią žinią – tuo metu dirbau nedidelės Niujorko kompanijos spaudos atstovu.
Vadybininkas pareiškė, kad V.Horowitzas man nieko nemokės, nes yra per daug pasipūtęs, kad prisipažintų, jog jam reikia reklamos.
Vis dėlto mane jie pasamdė, o po kiek laiko gavau pasiūlymą tapti ir pianisto vadybininku.
Jo grįžimo koncertuoti į Rusiją ir tam skirtos televizijos programos prodiusavimas buvo vienas didžiausių mano karjeros iššūkių, nes rusai dėjo visas pastangas, kad tik išstumtų mane iš projektų.
Tai buvo labai svarbus Rusijai ir JAV kultūros įvykis.
Nelengva buvo rūpintis ir pačiu V.Horowitzu. Jis buvo ekscentriškas, reikalavo ypatingos mitybos – tokių produktų anuomet Rusijoje galėjai gauti tik juodojoje rinkoje.
Tačiau, anot mano mokytojo „Columbia Artists Management“ vadovo Ronaldo A.Wilfordo, visas artistų keistybes lemia jų meno tobulumo paieškos. Menininkai, su kuriais dirbau, buvo savotiški genijai, kuriems reikėjo pagalbos.
– Su kokiomis legendomis dar bendravote?
– Dirbau su austrų dirigentu Herbertu von Karajanu, JAV sopranais Jessye Norman, Kathleen Battle ir daugeliu kitų. Tačiau mano didžiausia mokykla buvo darbas su V.Horowitzu ir M.Rostropovičiumi.
Per „perestroiką“ sukūrėme su kolegomis emocingą filmą apie M.Rostropovičiaus ir jo žmonos Galinos Višnevskajos grįžimą į Sovietų Sąjungą iš emigracijos.
Daug kartų jį rodė britų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių televizijos.
Darbas su iškiliais menininkais, filmų prodiusavimas, netgi praktika viešųjų ryšių ir rinkodaros srityse mane parengė dabartiniam karjeros etapui.
– Sulaukiate ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Kada buvo sunkiau?
– Vadovauti operos teatrui – sunkiausias iš visų darbų. Turiu apsčiai priešų! (Juokiasi.)
Tačiau M.Rostropovičius išmokė mane nepasiduoti jokiomis aplinkybėmis. Filmas apie jį vadinosi „Muzikos kariai“, nes jo bičiulis Dmitrijus Šostakovičius taip pavadino juos abu, ragindamas nepasiduoti.
Aš turiu būti operos karys. Jei klausysiu, ką sako kritikai, man – galas.
Esu atviras geroms idėjoms ir patarimams, bet niekada nepritarsiu kvailoms žmonių fantazijoms, o dalis kritikos yra tokia.
– Bet juk tiesa, kad operos spektaklių transliacijos kino teatruose, kurios populiarios ir Lietuvoje, praretino teatro lankytojų gretas?
– Ne visai taip. Gretos retėja, nes keičiasi pasaulis. 8–9 dešimtmečiais opera buvo kasdienio kultūros gyvenimo dalis – operos žvaigždės neišnykdavo iš naktinių televizijos šou. Iš esmės pasikeitė kultūros gyvenimas.
Tarkime, kompozitorius Philipas Glassas, baigęs Niujorko Juilliardo mokyklą, pirmiausia įsidarbino Pitsbergo valstybinių mokyklų reziduojančiu kompozitoriumi – žodžiu, kūrė muziką mokinukams.
Vaikai kilus norui muzikuoti anksčiau galėdavo gauti mokykloje bet kurį instrumentą. Dabar viso to nėra. Švietimas grindžiamas tiksliaisiais mokslais ir technologijomis – meno nebeliko. Tai būdinga ir daugeliui Europos šalių. Pasekmes atspindi operos situacija.
Prieš dešimt metų pradėjęs vadovauti teatrui ne tiktai ėmiausi operų transliacijų, bet ir įsteigiau edukacinę programą moksleiviams, „Metropolitan Opera“ radijo kanalą, pradėjome statyti šiuolaikines operas, kad jos įlietų į teatrą naujos energijos.
– Tačiau publika vis tiek labiausiai mėgsta populiarių operų tradicinius pastatymus. Bent jau Vilniuje tokios operos į kino teatrą sutraukia daugiausia žiūrovų.
– Skirtingose šalyse auditorija skiriasi. Normalu, kad Giacomo Puccini ir Giuseppe Verdi visame pasaulyje sutraukia daugiau žmonių nei Albanas Bergas. Tačiau didžiulio susidomėjimo šį sezoną mūsų teatre sulaukė ir Richardo Strausso „Elektra“, modernus Georges’o Bizet „Perlų žvejų“ pastatymas.
Dėliodami transliacijų repertuarą mes ieškome pusiausvyros tarp populiarių ir naujesnių veikalų. Pavyzdžiui, kitą sezoną pamatysite visiškai nežinomą suomių kompozitorės Kaijos Saariaho operą, penkių valandų trukmės „Tristaną ir Izoldą“ ir senąją teatro „Traviatą“.
Iš šešių „Metropolitan Opera“ premjerų pamatysite penkias.
– Net trijose dainuos latvių solistės. Gal rytų europiečius mylite, nes jų honorarai mažesni?
– Solistės yra pigesnės, nes jos – latvės. Juokauju. Šiandien latviai yra tarp ryškiausių operos žvaigždžių. Tai – Aleksandras Antonenka, Elyna Garanča, Marina Rebeka, Kristina Uopuolais.
Rytų Europa – Rusija, Baltijos šalys – tapo svarbia naujų operos talentų teikėja. Priežastis paprasta: griuvus geležinei uždangai nebeliko kalbos ir kitokių barjerų. G.Višnevskaja, išvažiavusi iš Rusijos, negalėjo tęsti karjeros, nors buvo nuostabi artistė, – ji nemokėjo kalbų. Dabar šios problemos nėra.
Be to, opera jūsų kraštuose tebėra gyvybinga kultūros tradicija, ko negalima pasakyti apie Ameriką. Italijoje – apskritai operos katastrofa, dėl to italų jaunimui nerūpi operos solisto karjera, ten iškyla mažai talentų.
Dabar mūsų operos viltys – Rytų Europoje.
– Gal žinote, kas iš lietuvių galėtų pretenduoti į „Metropolitan Opera“ sceną?
– Gaila, bet ne. Jeigu tokių yra, pasakykite – norėčiau juos išgirsti. Mūsų teatre nėra jokių kvotų – renkamės geriausius.
Šiandien būti operos žvaigžde daugeliu atžvilgių sunkiau negu praeityje. Publika tikisi iš teatro modernios estetikos – gražaus dainavimo neužtenka, svarbesni negu anksčiau tapo solisto aktoriniai gebėjimai.
Aš atvykau į Europą ne tik dėl žmonos koncerto Vilniaus festivalyje – noriu pasižiūrėti naujų operos spektaklių ir susitikti su režisieriais.
Teatro sezonas Niujorke baigėsi, todėl galiu pakeliauti.
Lankysiuosi Frankfurte, Londone, Paryžiuje, Zalcburge ir kituose miestuose.
– Prieš dešimt metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras buvo „Metropolitan Opera“ partneris statant „Madam Baterflai“. Negalvojate pratęsti bendradarbiavimo?
– Kol kas nieko konkretaus nesvarstome, tačiau ateityje visko gali būti. Anthony Minghellos režisuota „Madam Baterflai“ buvo mano pirmoji premjera pradėjus vadovauti teatrui.
Praėjusį sezoną šis gražus, modernus spektaklis grįžo į „Metropolitan Opera“ sceną ir išliko vienas populiariausių.
Susitikimas Vilniuje – išskirtinis įvykis
P.Gelbas beveik niekada neištrūksta į žmonos pasirodymus Europoje. „Susitikimas Vilniuje mums – išskirtinis įvykis“, – sakė K.L.Wilson.
Festivalyje menininkė dirigavo G.Mahlerį, tačiau visą savo karjerą nesiskiria su vyro dievinama opera – dar būdama studentė asistavo legendiniam C.Abbado statant premjerą Zalcburgo festivalyje, o vėliau debiutavo daugybėje pasaulio teatrų.
Į Vilniaus festivalio rengėjų akiratį K.L.Wilson pateko Varšuvoje diriguodama M.Trelinskio režisuotą „Borisą Godunovą“, kuris iš pradžių buvo pastatytas LNOBT.
Iš Lietuvos K.L.Wilson išvyko į Vokietiją repetuoti „Traviatos“ su Šiaurės Vokietijos radijo (NDR) simfoniniu orkestru ir tarptautiniu operos solistų žvaigždynu. Hanoveryje šio kūrinio po atviru dangumi klausysis 20 tūkst. žmonių.
P.Gelbas pratęs kelionę po Europą pažintimi su nauju M.Trelinskio darbu – R.Wagnerio „Tristanu ir Izolda“, kuriuo rudenį pasaulio ir Lietuvos kino teatruose prasidės 11-asis „Metropolitan Opera“ transliacijų sezonas. Operą Nujorkas stato kartu su Varšuvos didžiuoju teatru.
