Spektaklio publika turės galimybę ne tik pasigėrėti vienu
naujausių ir gražiausių pastarojo sezono LNOBT pastatymų, kurio
pagrindinė solistė Viktorija Miškūnaitė už Manon vaidmenį pelnė
Geriausios metų solistės ir Auksinio scenos kryžiaus
apdovanojimus.
Teatro lankytojai tik įėję pasiners į lengvabūdišką šventės
atmosferą, kurioje galės tiesiogine prasme įkvėpti prancūziško
aromato. Dar iki nuskambant pirmiesiems „Manon“ uvertiūros garsams,
saulės nutviekstoje LNOBT fojė sklis prancūziškos šansonos iš
antikvarinių gramofonų ir plokštelių, kurie vienam vakarui į teatrą
atkeliaus iš privačios kolekcijos.
Po didingais operos sietynais sklis ir rafinuotas bei
teatrališkas prabangių prancūziškų kvepalų dvelksmas. Žiūrovų uoslę
užvaldys išskirtinis aromatas, kuris susipins su šokolado kvapu.
Mat žiūrovai turės galimybę pasivaišinti ir karališko skonio
saldumynais.
Spektaklį remiantis Prancūzų institutas Lietuvoje tą vakarą
teatre organizuos loteriją, kurios metu bus galima laimėti prancūzų
kalbos kursus.
Žinoma, prancūzų kultūra neatsiejama nuo mados. O ji
skleidžiasi pačiame „Manon“ spektaklyje – jo režisierius Vincent Boussard'as yra ir spektaklio kostiumų dailininkas.
Jis yra dirbęs mados srityje, buvo garsaus mados kūrėjo Christiano Lacroix asistentas. V.Boussard'o sukurti „Manon“
kostiumai, stilizuojantys prancūziškąją rokoko dvasią (operos
veiksmas vyksta XVIII a.), kartu puikiai įsilieja ir į šiuolaikinio
eklektizmo srovę.
V.Boussard'o kostiumai tokie įspūdingi, kad net operos kritikai
skiria jiems ne mažiau dėmesio nei atlikėjams. „Pati nuostabiausia
– tarsi žėrintis švelniai rožinis debesis – buvo lėliška Manon
suknelė, kurią papildė kailio apsiaustas, žalios pirštinaitės,
platus diržas ir žėrintys papuošalai. Dėl tokios suknelės beveik
nedvejojant galima bent trumpam palikti kiekvieną kavalierių,
tepasiūlantį susisupti į paklodę“, – po premjeros apie vieną iš
Manon apdarų rašė kritikė Olga Borščiova.
Operos žinovė turėjo omenyje spektaklio siužetą – Manon palieka
kavalierių de Grijė dėl turtingo gerbėjo. Vis dėlto toks siužeto
posūkis – itin prancūziškas. Ne veltui opera „Manon“ vadinama
lengvabūdiškosios „la belle epoque“ muzikine kvintesencija.
