- Kiekvienas akademinės muzikos festivalis turi savo idėjinius globėjus, saugančius festivalio aurą ir įprasminančius jų istoriją. Vienas tokių šviesulių Vilniaus festivalio 20-mečio kelyje buvo ilgametis Lietuvos muzikų bičiulis, legendinis violončelininkas, pasaulinio garso menininkas ir humanistas M.Rostropovičius. Maestro atminti šiemet dedikuotas birželio 9-osios simfoninės muzikos vakaras su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos kanadietė K.L.Wilson. Ką jums asmeniškai reiškia groti solo tokiame koncerte? Kokie prisiminimai, atgarsiai apie maestro per tuos metus pasiekė?
– Kai buvau priimtas į fondą, dar nežinojau ir nesupratau, kokia didi asmenybė yra maestro. Tik jam pasitraukus iš gyvenimo, pradėjau daugiau domėtis ir likau be galo sužavėtas jo gyvenimo istorija, nuveiktais darbais bei muzikinėmis interpretacijomis. Iki šiol esu ištikimas maestro atliekamomis Johanno Sebastiano Bacho siuitomis violončelei, o visai neseniai, klausydamasis M.Rostropovičiui dedikuotam koncerte Sergejaus Prokofjevo „Sinfonia Concertante“, tiesiog negalėjau atsikelti iš vietos. Tik maestro dėka S.Prokofjevas pasiryžo savo gyvenimo pabaigoje parašyti vieną geriausiai tuometę gyvenimo padėtį atspindinčių kūrinių. Žmonių, kuriuos jis įkvėpė nepasiduoti yra labai daug, o tai labiausiai atsispindi jo pasakytuose žodžiuose: „Galbūt po vieną mes galime nuveikti ne tiek daug, tačiau suvienytos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį.“
- Svarbus maestro M.Rostropovičiaus veiklos baras Lietuvoje – pagalba talentingiausiems šalies jauniesiems muzikams. Jo darbus Lietuvoje šiandien tęsia labdaros ir paramos fondas, per 13 metų parėmęs daugiau kaip 100 talentingiausių Lietuvos vaikų ir suteikęs jiems galimybę mokytis garsiausiose Europos mokyklose, koncertuoti pasaulinio garso scenose, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. 2007–2011-aisiais buvote šio fondo stipendininkas. Ką suteikė ši galimybė ir kaip apskritai vertinate jaunųjų talentų rėmimo svarbą ir perspektyvas Lietuvoje bei užsienyje?
– Galimybė būti fondo stipendininku suteikė visapusišką pagalbą bei padėjo formuotis mano asmenybei. Fondas nupirko
instrumentą, kuriuo esu be galo patenkintas, taip pat suteikė galimybių pamatyti kitas šalis, bendrauti ir muzikuoti su užsienio atlikėjais, tokiais kaip Alexey Igudesmanas, Richardas Hyung-ki Joo ar Julianas Rachlinas. Dėl fondo galėjau mokytis pas vieną geriausių instrumento meistrių Sabine Meyer.
Dar vienas svarbus momentas – du kartus per metus rengiama Nacionalinė moksleivių akademija, kurioje moksleiviai iš visos Lietuvos gilindavo savo žinias. Tai buvo galimybė praplėsti draugų būrį ne tik muzikos srityje, susipažinti su moksleiviais, kurie žavisi matematika, biologija ar filologija, ir sužinoti, kodėl juos tai patraukė. Į akademiją buvo kviečiami žymūs istorikai, filosofai, menininkai, kurie vakarais skaitydavo paskaitas ir dalydavosi savo žiniomis bei išmintimi. Teko klausytis bei bendrauti su Leonidu Donskiu, Edita Mildažyte, Dariumi Kuoliu, Edmundu Jakilaičiu, Benediktu Vanagu, Vytautu V.Landsbergiu, Giedriumi Kuprevičiumi – vardyti dar tikrai būtų galima ilgai. Prie pietų ar vakarienės stalo užvirdavo diskusijos su moksleiviais bei profesoriais, kurios užsitęsdavo iki pat dalykinių užsiėmimų laiko. Tokioje neformalioje aplinkoje matyti šviesiausius Lietuvos protus bei bendrauti su jais buvo ypač įspūdinga.
Remti jaunus žmones labai svarbu. Maestro yra taip pat sakęs, jeigu jautiesi patogiai ir viską gerai mokaisi, privalai važiuoti ten, kur būtum tik pradedantysis. Tokiu būdu tobulumo rėmai išnyksta ir pradedama kaupti naują informaciją. Dažnas neturi pakankamai išgalių išvykti į meistriškumo kursus ar dalyvauti konkursuose, o tai yra ypač svarbu, nes jaunas žmogus gali pakelti didelį informacijos kiekį ir visa tai greičiau apdorojama. Todėl didžiausia pažanga yra padaroma mokyklos laikotarpiu. Pagalba yra vienas gražiausių gestų. Gaudamas ją tu taip pat nori ją perduoti kitiems. Tą labai gerai parodė maestro, kai, išvytas iš Rusijos, jis su savo žmona apsistojo Lietuvos operos ir baleto teatre. Jis buvo dėkingas už svetingumą, todėl, kai Lietuvą ištiko sunkus momentas, jis sugrįžo ir stengėsi mums padėti.
- Vilniaus festivalis per gyvavimo 20-metį užpildė daugybę Lietuvos kultūros nišų. Viena jų – didelio matomumo erdvė talentingiausiems jaunosios kartos muzikams. Ar sunku jaunam atlikėjui skintis kelią į didžiąją sceną, tarptautinius festivalius?
– Jei esi moksleivis, mokytojai, fondai bei įvairios organizacijos labai padeda rengiant koncertus, supažindinant jaunus muzikantus su orkestru bei didžiosiomis scenomis. Įstojus į akademiją, mano manymu, yra du keliai – laimėti konkursus, kas priklauso nuo sėkmės, kadangi kiekvienas komisijos narys turi skirtingą požiūrį į kūrinių atlikimą, arba organizuoti koncertus pačiam. Pastaruoju atveju prasideda visiškai naujas etapas. Tik nuo paties atlikėjo priklauso, ar dažnai jis nori būti matomas. Reikia išmokti užmegzti ryšius, pasiūlyti įdomias programas, taip pat turėti bendraminčių, su kuriais norėtum groti kartu. Sunkioji pusė – visa tai įgyvendinti. Daugelis muzikantų yra pasinėrę į grojimo tobulinimą, o grįžus namo po ilgos, akademijoje praleistos dienos, nėra taip lengva užsiimti koncertų planavimu. Tačiau tai tikrai reikalinga, ypač dar nežinomiems atlikėjams, nes tik koncertuose juos gali pastebėti žmonės, nuo kurių gali priklausyti ir tolesnė ateitis.
Pastarąjį kartą grojau su naujai suburtu trio pas vieną šeimą, kuri dažnai rengia koncertus namuose. Po koncerto priėjęs vyras buvo labai susižavėjęs mumis ir pasiūlė įrašyti kompaktinį diską, kurio visas išlaidas padengs jis. Tai ypač gera proga, nes kompaktinis diskas labai gerai reprezentuoja atlikėją ar ansamblį, taip pat kuria solidų įvaizdį. Nusiuntęs solinį diską Šlėzvig-Holšteino festivaliui, gavau proga šią vasarą jame pasirodyti. Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau kiekvienas randa jam labiausiai tinkamą variantą, ieškodamas kelių į didžiąsias scenas.
- Birželio 9-ąją Nacionalinėje filharmonijoje rengiamas koncertas pavadintas „Simfonija maestro Mstislavo Rostropovičiaus atminimui“. Kaip, jūsų manymu, ši simfonija turi skambėti ir kodėl šiam atminimui įprasminti pasirinkote Jeano Françaix koncertą klarnetui ir orkestrui? Kuo jis jums įdomus?
– Šį koncertą pasirinkau neatsitiktinai. J.Françaix muzika yra žaisminga ir kupina energijos. Toks buvo ir maestro. Jis visuomet turėdavo įdomiausių pasakojimų ir nutikimų iš savo gyvenimo, visada būdavo kupinas gerų emocijų. Maestro teko sutikti tik vieną kartą, bet to tikrai nepamiršiu. Net jo kostiumas buvo ne įprastos juodos, bet violetinės spalvos. Tuomet labai nemėgau fotografuotis, bet, įkalbėtas tėvų, turiu vieną iš svarbiausių savo gyvenimo atsiminimų.
- Kokie artimiausi jūsų profesiniai planai, projektai ir kūrybinės ambicijos? Su kurios šalies muzikine kultūra planuojate sieti artimiausią ateitį?
– Liepos pradžioje ruošiuosi išvykti į festivalį bei meistriškumo kursus Kantabrijoje, Santandero mieste, iškart po jo vyksiu į meistriškumo kursus Portugalijoje, Lisabonoje. Tuomet laukia koncertas Šlezvig-Holšteino festivalyje bei dar keli koncertai Berlyne. Galiausiai grįšiu į Lietuvą, kur planuojamos intensyvios repeticijos su neseniai suburtu „Trio Agora“, kuriame groja du mano labai geri draugai – violončelininkė Natania Hoffman ir pianistas Robertas Lozinskis. Rugsėjo mėnesį su šiuo trio įrašysime kompaktinį diską, kurio tema bus susijusi su ankstyvaisiais kompozitorių kūriniais.
Taip pat laukia naujas išbandymas – kūrinius, kurie originaliai buvo parašyti fortepijoniniam trio, aranžuoti mūsų sudėčiai. Šiuo metu negaliu atsakyti, kurioje šalyje planuoju pasilikti. Norint pasilikti Vokietijoje, reiktų pakeisti klarneto sistemą iš prancūziškos į vokišką, nes tik tokia sistema leidžiama groti orkestre. Aš sąmoningai pasilikau prie prancūziškos, nes noriu pažinti daugiau kraštų bei skirtingų kultūrų.
Taip pat esu savęs ieškojimo kelyje. Užaugau besimokydamas klasikinės muzikos, dainuodamas džiazą, klausydamasis klasikinio roko ir visuomet maniau, kad ateis laikas, kai reikės apsispręsti ir pasirinkti tik vieną sritį. Kelis kartus pabandžius eiti viena kryptimi, supratau, kad man reikia atsparos ir iš kitos, kad tikriausiai niekada negalėsiu užsiimti tik klasikine ar tik džiazo muzika. Pastaruoju metu labai intensyviai klausausi lietuvių liaudies muzikos ir žaviuosi jos įvairove. Labai norėčiau garsinti lietuvių kompozitorius bei lietuvių liaudies muzikinį paveldą. Apie šią galimybę labai rimtai svarstome su trio ir planuojame parengti programą, paremtą tik lietuvių kompozitorių muzika.
