Vienas ryškiausių šių dienų sopranų 50 metų A.Gheorghiu šiandien pirmą kartą koncertuos mūsų šalyje. Jos vakaras Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pradės 20-ąjį Vilniaus festivalį.
Viešnia dainuos savo repertuaro perlus su LNOBT simfoniniu orkestru, diriguojamu rumuno Cipriano Teodorascu. Solistei talkins rumunų tenoras Marius Brenciu.
A.Gheorghiu atskrido į Lietuvą prieš kelias dienas ir apsigyveno „Stiklių“ viešbutyje. Trečiadienį ji pasirodė repeticijoje teatre puikiai nusiteikusi, o po jos šiltai bendravo su žurnalistais. Tiesa, primadonos manieromis garsėjanti dainininkė liko ištikima savo įpročiui visur vėluoti.
Operos žvaigždė atrodė simpatiškai: jaunatviškai surišti plaukai, žaisminga kepuraitė, apgalvotos smulkiausios sportiškos aprangos detalės ir aksesuarai.
Simboliška, kad kartu su primadona į teatro Raudonąją fojė įskrido paukščiukas. Jis privertė viešnią džiaugsmingai šūktelėti ir netgi pasufleravo jai atsakymą į sunkų klausimą.
– Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai Lietuvoje? – pasidomėjo susitikimo vedėja.
– Man patiko jau kelionė iš oro uosto: Vilniaus architektūra įspūdinga, matyti žmonės – labai madingi. Europoje ne itin puošiamasi, o jūs tai mėgstate. Iš karto pasijutau esanti kultūringoje šalyje.
Šiek tiek žinau apie Lietuvą, jos muziką. Malonu atvykti į mylimos kolegės Violetos Urmanos gimtinę.
Kai darbotvarkė įtempta, ne taip jau paprasta pasiekti Lietuvą. Pati stebiuosi, kad po 26 tarptautinės karjeros metų aš vis dar debiutuoju.
Dėl interneto jūs mane matote ir girdite visur, bet gyvas ryšys su artistu – kas kita.
– Kokie darbai šiuo metu jus labiausiai įkvepia?
– Nemėgstu, kai manęs šito klausia. Scenoje viską darau savo noru, o ne dėl to, kad kas nors paprašo. Ne priimu pasiūlymus, o dažniausiai siūlau pati. Dėl to esu 100 procentų tikra dėl kiekvieno savo vaidmens.
Kai baigiau akademiją, neturėjau mokytojo ar pianisto repetitoriaus – viską dariau savo galva. Esu iš tų, kurie aiškiai žino, ko nori.
– Ar palaikote ryšius su gimtine, Bukarešto opera?
– Niekada nedainavau Bukarešto teatre ir Rumunijos scenoje nekūriau vaidmens. Gimtinėje esu surengusi tiktai koncertų, ypač daug – studijų metais.
Baigusi akademiją ten dainavau tik keliuose koncertuose po atviru dangumi.
Nežinau, kodėl taip nutiko – rumunai mėgsta muziką, garsėja gerais sopranais.
Galiu pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą kaip rumunė, niekada nedainavusi Rumunijos operos teatre.
– Kiek svarbūs jūsų karjerai buvo įrašai ir muzikiniai filmai, kuriuose įsiamžinote?
– Man pasisekė, kad galėjau rinktis, kokias operas įrašinėti, su kuo ir kur. Tuos darbus pristačiau visame pasaulyje.
Tai buvo vienas maloniausių mano karjeros momentų. Deja, sudie tiems laikams.
Šiandien niekas nebeperka kompaktinių plokštelių, DVD ir kitokių laikmenų. Plintant operų transliavimo kino teatruose madai viską galima surasti internete. Kartais jaučiuosi taip, tarytum visa planeta vogtų mano darbą – naujai solistų kartai labai nepasisekė.
Žinoma, mes ir toliau dainuojame operos teatruose, pasirodome koncertuose – artistas negali gyventi be scenos, tačiau operos meno sklaida jau nebe tokia, kokia buvo.
– Ar dalijatės savo patirtimi su mokiniais?
– Dėstau meistriškumo kursuose Georgo Solti akademijoje Italijoje. Maestro G.Solti – vienas tų, kurie suteikė mano karjerai didelį postūmį, todėl malonu imtis su juo susijusios veiklos.
Bet poros dienų yra per mažai padėti jaunam žmogui. Meistriškumo kursai – tai ne pedagogo šou.
Aš nelinkusi nuvertinti mokytojo ir mokinio ryšio. Mūsų karjeroje nepaprastai svarbu sutikti tinkamą žmogų, kuris parengtų ne tiktai scenai, bet ir artisto gyvenimui.
Aš pati jau nuo 14 metų žinojau, kad turėsiu dalytis gyvenimu su kitais ir daryti viską dėl publikos.
Operos dainininko profesija – viena sunkiausių pasaulyje, nes mūsų instrumentas yra kūnas. Niekada nežinai, koks jis bus pasirodymo dieną, o publika žaibiškai reaguoja į klaidas.
Jūs norite, kad būtume tobuli, o mes – tik žmonės. Keliaudami miegame skirtingose lovose, kaskart valgome vis kitokį maistą, bet turime gerai jaustis, išsaugoti šviesią galvą, gražiai atrodyti.
Esu laiminga, nes turėjau mokytoją, kuris mane tam parengė. Svajoju baigusi karjerą perteikti jaunimui savo patirtį.
– Ką laikote savo didžiausia varžove?
– Paukštis – mano varžovas, jam niekas neprilygs. Kiekvienas operos solistas yra savaip unikalus.
Dėl to opera – tos pačios partitūros, ta pati muzika – vis dar gyva ir mes ja žavimės.
20-ojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas – birželio 3 d. 19 val. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius.
