Taip, Londono simfoninis orkestras yra garsus, „The Gramophone“ jį įtraukė į geriausių pasaulio orkestrų penketuką. Be to, vakaro dirigentas – ilgametis Londono karališkosios „Covent Garden“ operos muzikos vadovas Antonio Pappano, kurio pavardę ne kartą esame girdėję iš šioje scenoje dainavusių ir besistažavusių lietuvių dainininkų. Vakaro solistas – smuiko virtuozas Nikolajus Znaideris, griežiantis Guarneri „del Gesu“ smuiku, kuriuo kadaise grojo legendinis Fritzas Kreisleris.
Vis dėlto koncerto sėkmę, matyt, lėmė keletas veiksnių. Vadinamajai plačiajai publikai buvo patraukli ir programa, grįsta klasika: Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui ir Edwardo Elgaro Antroji simfonija. Elgaras galbūt ne taip dažnai skamba mūsų koncertų salėse, bet asociatyviai jo pavardė siejasi su gan maloniu ausiai skambesiu, ką įrodė koncerto bisas – nuostabi 9-oji dalis „Nimrod“ iš Elgaro „Enigma variacijų“.
Ir galbūt trečia priežastis yra ta, kad, nors teoriškai publiką domina naujovės, ne menkiau veikia ir įpročio galia: kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, LSO ankstesniais savo pasirodymais Vilniuje puikiai užsirekomendavo mūsų publikos akyse (juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų apie ką nors išgirsti).
Taigi koncerto laukimo atmosfera buvo karšta, o atlikėjai tik dar labiau ją pakaitino – grojo „visa koja“ ir dar šiek tiek labiau; buvo gražu ir mums neįprasta, kad po koncerto išeidami iš scenos orkestrantai vienas kitą sveikino, lyg atlikę itin svarbų darbą. Tuomet pamatai, kad buvimas geriausiųjų penketuke – tai ne amžiams įteiktas medalis, bet kasdienis darbas įrodant aukštą statusą.
Koncerto programa buvo lyg ir paprasta, bet ir su savo potekstėmis. L. van Beethovenas – svarbus autorius LSO istorijoje, nes būtent šio kompozitoriaus muziką pirmuosiuose koncertuose grojo 1904 m. į atskirą kolektyvą susibūrę atlikėjai, pasivadinę Londono simfoniniu orkestru. L.van Beethoveno Koncertas smuikui, be abejo, yra svarbus kiekvieno smuiko virtuozo repertuare, o LNOBT griežęs N.Znaideris jį laiko tiesiog smuiko repertuaro „biblija“. Verta buvo dar kartą ją „paskaityti“, o drauge gyvai išgirsti „Ex-Kreisler Guarnerius“ smuiko toną, ypač solo atliekamose kadencijose.
Solistas bisui grojo Johanną Sebastianą Bachą: pagalvojau, kaip smagu būtų pasiklausyti šiuo instrumentu atliekamo viso solo rečitalio su J.S.Bacho partitomis... Beje, Vilniuje prieš keliolika metų jau koncertavęs N. Znaideris per spaudos konferenciją minėjo, kad jam ypač reikšminga griežti mieste, kuriame gimė Jascha Heifetzas.
Antroji koncerto dalis, sakyčiau, tapo himnu Didžiosios Britanijos kultūrai. Po minėto biso, kuriam dirigentas A.Pappano pasirinko net ne populiariąją dalį iš E.Elgaro „Popmastiškų ir iškilmingų maršų“ („Pomp and Circumstance Marches“), bet „Enigma“ variacijas, norėjosi sušukti: „Dieve, saugok karalienę.“ Taip pakiliai ir kažkaip specifiškai britiškai nuskambėjo visuma.
E.Elgaras, be abejo, yra anglų klasikinės muzikos vizitinė kortelė. Jo Antroji simfonija Es-dur buvo parašyta 1909 m., pirmą kartą atlikta 1911-aisiais. Šis nuostabus vėlyvojo romantizmo opusas puikiai įsilieja į didžiųjų simfoninių drobių galeriją, Europos kompozitorių rašytų prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Visais atžvilgiais išplėtota simfonija – trukmės, turtingos orkestruotės (LSO užėmė visą teatro sceną), sodraus ir kartais egzaltuoto skambesio, ji tarsi koks muzikos vandenynas užliejo salę įtraukiančia „daugžodžiavimo“ banga. Muzika lyg ir girdėta, juo labiau kad netrūksta sąsajų su to laiko kitų kompozitorių muzika (Richardo Strausso, Gustavo Mahlerio), tačiau kūrinys nėra labai gerai žinomas, tad ir muzikiniu požiūriu buvo smalsu klausytis. Atmintin įsirėžė simfonijos finalas, tarsi išnykstantis tyloje. Išryškinti tyliąją kulminaciją – didelis uždavinys orkestrui ir, be abejo, dirigentui.
A.Pappano sugeba išgauti ir savo rankose išlaikyti, tinkamai kreipti orkestro sinergiją. Tuomet iš visumos sklandžiai išnyra tam tikros orkestro grupės ar net instrumento partija, tembras, kulminacijos būna suvaldytos, o piano – skvarbus, su vidine įtampa, vedimu.
Stebėdama ne tik dirigento manipuliacijas, bet ir darnų viso orkestro mechanizmo veikimą scenoje, pagalvojau, kaip įspūdingai tokio lygio „mašina“ galėtų atlikti ypač išradingos instrumentuotės kūrinį, pavyzdžiui, kurią nors iš Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų.
Įdomu, ką LSO gros Vilniuje kitą kartą?..
