Kol ministerija dalyvius ir procesus, kaip ir kas varžosi konkurse, saugo už uždarų durų, apie kandidatavimą į Jaunimo teatro vadovus pasišnekėti sutiko Audronis Liuga. Kas paskatino ir su kokia vizija į konkursą eina buvęs Nacionalinio dramos teatro meno vadovas?
- Kokias problemas išgyvena Jaunimo teatras, gal jos ir paskatino Jūsų kandidatūrą į vadovus? – paklausiau 49 metų A.Liugos.
– Lengviausia kalbėti apie problemas. Bet neužsiimsiu kritika. Norisi galvoti konstruktyviai, kaip dabartinėje Jaunimo teatro situacijoje jį kokybiškai atnaujinti išnaudojant stipriąsias jo puses. Turiu konkrečių minčių, kaip tai padaryti. Esu padaręs namų darbus, bendravau su savo programoje minimais režisieriais iš Lietuvos ir užsienio. Jaunimo teatrui norėčiau pasiūlyti naujų kūrybinių idėjų. Ne vienkartiniams pastatymams ar projektams, o tęstiniam kūrybiniam procesui.
- Kaip manote, kuo apskritai svarbus Jaunimo teatras ir kokias stiprybes jis turi?
– Šis teatras turi ansambliškumo ir jaunatviškumo aurą, kuri galėtų tapti jo naujo kūrybinio proceso varikliu. Turiu savo asmeninį ryšį su Jaunimo teatru. Jame sukurti Eimunto Nekrošiaus spektakliai iš esmės nulėmė mano domėjimąsi teatru.
Buvau vienas tų jaunuolių, kurie čia žiūrėjo legendinius spektaklius ramstydami teatro sienas. Teikdamas paraišką darbui šiame teatre jaučiu didelę atsakomybę. Gal net didesnę nei dirbdamas Nacionalinio dramos teatro meno vadovu.
- Nekritikuojant tų trūkumų ar silpnybių, kokią padėtį, Jūsų nuomone, teatras šiandien užima šalies kontekste ir kokioje jį norėtumėte matyti?
– Jaunimo teatras turi gilias šaknis. Ir gerą aktorių kolektyvą. Trupė yra teatro širdis. Norėtųsi, kad joje atsirastų ir jaunų aktorių veidų. Bet tai neturėtų vykti stichiškai. Man didžiausias iššūkis, kaip atnaujinti teatrą einant ne revoliucijos, bet evoliucijos keliu. Kaip susieti jo istoriją su dabartimi ir kurti judėjimą į priekį. Pažįstu darbo valstybiniame teatre specifiką. Norint jame vykdyti pokyčius, reikia pirmiausia padėti jiems pamatus. Ir sutelkti bendram tikslui visas teatro grandis – nuo scenos darbininkų iki buhalterijos. O bendras tikslas – tai scena ir kūrybinė intriga siekiant meninio rezultato.
Kaip bežiūrėsi, repertuarinio teatro veidas yra jo repertuaras. Todėl mano prioritetas – įvairus ir kokybiškas repertuaras. Jį kurčiau žingsnis po žingsnio, įtraukdamas įvairių režisierių pajėgas. Tai dariau pastaruosius penkeris metus formuodamas Nacionalinio dramos teatro repertuarą. Bet Jaunimo teatre nereikėtų ir neįmanoma būtų kopijuoti to, kas jau padaryta. Savo programoje akcentuoju bendradarbiavimą su jaunaisiais režisieriais, jaunam žmogui svarbias temas, kūrybinius ieškojimus.
- Užsiminėte apie teatro jaunatviškumo poreikį. Kokiais orientyrais vadovaujatės savo programoje?
– Pirmiausia koncentruojuosi į konkrečius lietuvių ir užsienio režisierių pastatymus, kuriuos norėčiau įgyvendinti per artimiausius metus. Galiu paminėti keletą jaunųjų režisierių vardų. Tai – Kamilė Gudmonaitė ir Povilas Makauskas, su kuriais pradėjau bendradarbiauti dar dirbdamas Nacionaliniame teatre.
Kviesčiau ir Vidą Bareikį, kuris jau yra sėkmingai įžengęs į Jaunimo teatrą. Įsivaizduoju tęstinį bendarbiavimą su šiais skirtingais jauniausios kartos režisieriais. Norėtųsi, kad Jaunimo teatre augtų jauna režisūra. Jaunam žiūrovui aktualiomis temom įdomiai kuria režisieriai Agnius Jankevičius, Olga Lapina, todėl kalbėjausi ir su jais apie galimus pastatymus.
Turiu įdomių sumanymų su žinomais užsienio režisieriais iš Danijos, Vengrijos, Suomijos, Latvijos. Žinau, kad jie gali Jaunimo teatrui suteikti naujų kūrybinių idėjų, darbas su jais būtų įdomus ir profesiniu požiūriu vertingas trupės aktoriams. Taip pat norėčiau tęsti bendradarbiavimą su savo kartos režisieriais Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, su kuriais esame įgyvendinę bendrų sumanymų.
Savo programoje teigiu, kad teatrui būtų svarbus nuolatinis bendradarbiavimas su vienu ar dviem dramaturgais. Juolab kad Jaunimo teatre kažkada buvo stipri dramaturgo pozicija. Iš pradžių kviesčiau jaunus dramaturgus Mindaugą Nastaravičių ir Teklę Kavtaradzę, kuriuos neblogai pažįstu, esame kartu padarę keletą darbų. Šiuo metu su jais plėtojame vieną tęstinę dokumentinio teatro idėją. Šie dramaturgai būtų pasirengę dirbti su režisieriais ne pateikdami jiems jau sukurtas pjeses, bet kartu ieškodami naujų teatro ir dramaturgijos formų.
Kaip minėjau, teatras man prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus pastatymų, kuriuos mačiau Jaunimo teatre. Jeigu tektų jame dirbti, būtinai kviesčiau pastatymui E.Nekrošių. Vienas iš mano darbo tikslų būtų pasiekti, kad Jaunimo teatre vėl būtų galima pamatyti E.Nekrošiaus teatrą.
- Kokie dar pokyčiai lauktų teatre, repertuare?
– Jaunas teatras negali apsiriboti vien šiuolaikinėmis pjesėmis apie paauglius ar jaunus žmones. Galvoju apie pastatymų pagal klasikos kūrinius ciklą. Juk Jaunimo teatras išgyveno aukso amžių su klasikos interpretacijom. Būtų įdomu pamatyti, kaip per klasiką apie dabartį kalba skirtingi jauni režisieriai. Sprendžiant iš jų naujausių premjerų kituose teatruose, jiems tai irgi įdomu.
Be didžiosios scenos pastatymų, norėtųsi matyti kūrybinius ieškojimus, kurie peržengtų tradicinio teatro ribas. Tam tikslui kurčiau eksperimentinę studiją. Ji veiktų mažojoje scenoje, vidiniame teatro kieme tam tinkamu metų laiku, kai kurie jos projektai galėtų pasirodyti ir aplink teatrą.
Įsivaizduoju ne tik bendras dramaturgų ir režisierių kūrybines dirbtuves, bet ir jaunų scenografų, vaizdo menininkų, architektų projektus, per kuriuos būtų galima kitaip pasižiūrėti į teatrą. Plėtočiau ir edukacinius projektus, kuriuos savo iniciatyva pradėjo kurti kai kurie Jaunimo teatro trupės aktoriai.
- Vis dėlto teatro gyvybingumą nusako jo lankomumas. Turime reitingus, kuriuos galima palyginti. Kaip galvojate, kas patraukia publiką lankyti vieną ar kitą teatrą – įprotis, turinys?
– Žiūrovą visada traukia meninė kokybė, įdomūs aktorių darbai. Bet eiti į teatrą yra ir dalis įpročio, tampančio mada. Pavyzdžiui, dabar madinga lankyti Nacionalinį dramos teatrą. Kai kurie pastaraisiais metais sukurti jo spektakliai pelnė apdovanojimus, teatras kaip niekad daug gastroliuoja užsienyje. Bet tokia mada – laikinas reiškinys. Jis gali greitai pasibaigti.
Šiais laikais įprasta kalbėti apie rinkodarą ir reklamą. Bet reklama pati savaime negali užtikrinti teatro lankomumo. Turi būti kūrybiškas ir įdomus spektaklių turinys, geri aktoriniai darbai. Teatre to neįmanoma suprogramuoti, galima tik nujausti kviečiant pastatymui režisierių, pasirenkant medžiagą, formuojant spektaklio kūrybinę komandą. Tokia nuojauta vadovavausi dirbdamas Nacionaliniame dramos teatre ir daugeliu atvejų ji manęs neapgaudavo.
Programoje akcentuoju, kad Jaunimo teatrui svarbu ieškoti ir naujų rinkodaros būdų. Bet rinkodarą įsivaizduoju ne vien kaip reklamą, o kaip publikos ugdymą, susietą su teatro edukacine programa.
- Teatras net dvidešimt metų priklausė vienam vadovui, ar esate nusiteikęs sunkumams prieš permainas?
– Kai vardinu darbus, suprantu, kad klausimas – kaip užtikrinti jų biudžetus ir įgyvendinti sumanymus? Apie tai galvoju analizuodamas informaciją apie Jaunimo teatro finansavimą, jo uždirbamas lėšas, įsivaizduodamas galimą projektinį finansavimą. Kalbant apie užsienio režisierių pastatymus, reikia galvoti ir apie galimą koprodukcijos partnerystę Lietuvoje ir užsienyje. Turiu konkrečių minčių.
Teatre tebevyksta rekonstrukcija. Artėja bene sudėtingiausia jos dalis – artimiausiais metais bus rekonstruojamos abi scenos. Tai kurį laiką koreguos kūrybinį procesą, trikdys spektaklių rodymą. Bet svarbiausia kuo kokybiškiau įgyvendinti pačią rekonstrukciją.
Yra ir kitų šiam teatrui aktualių klausimų. Pavyzdžiui – kūrybinės veiklos ir repertuaro planavimas. Jis šlubuoja, ir norint taisyti situaciją reikalingas darnus visų teatro tarnybų darbas.
- Ar jau turite jus į konkursą lydinčią komandą?
– Turiu kelis žmones, kuriais pasitikiu. Tai žinomi Lietuvoje specialistai, kurių žinios ir profesinė kompetecija būtų svarbi mano siūlomos programos įgyvendinimui.
- Kas suformavo jūsų kūrybinę patirtį?
– Penkiolika metų vadovavau savo sukurtam tarptautiniam festivaliui „Naujosios dramos akcija“. Festivalyje pristačiau daugelį dabar pasaulyje žinomų užsienio režisierių, kaip antai Alvio Hermanio, Kristiano Smedso, Arpado Schillingo, Grzegorzo Jarzynos, Jano Lauwerso spektaklius, inicijavau Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Cezario Graužinio ir kitų režisierių pastatymus pagal naujas pjeses.
Ne vienerius metus bendradarbiauju su Eimuntu Nekrošiumi. Šiuo metu padedu jam dėstyti režisūros studentams. Pastaruosius penkerius metus dirbdamas Nacionalinio dramos teatro meno vadovu formavau jo kūrybinę programą ir daugumą pastatymų idėjų kūriau kartu su jų režisieriais.
