- 2004 m. pelnėte savo pirmąjį Auksinį scenos kryžių už Šeiloko vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame „Venecijos pirklyje“. Praėjo 12 metų ir vėl tapote apdovanotas. Ar išliko tas nuostabos jausmas, kaip ir pirmąjį kartą?
– Na, to jausmo aš neatsimenu, bet, be abejo, jaudulys išliko. Be manęs, juk yra dar du kandidatai, kurie yra verti to apdovanojimo. Nežinai, kurį pasirinks komisija. Yra įtampa. Ta įtampa kiek klaidinanti – juk jeigu jau esi tame trejetuke, tai jau daug. Pats įvertinimas labai svarbus bet kuriam aktoriui. Jeigu žmogus apdovanojamas – tai visada nuveda į pozityviąją pusę.
- Kurso vadovai ar mokytojai dažnai palieka aktorystės studentams neišdildomą įspūdį. Jūs nuo paauglystės patekote į Juozo Miltinio studiją. Koks jis jūsų prisiminimuose?
– Be abejo, jis man davė pagrindą. Atėjau šešiolikos metų į jo studiją. Tuo metu Panevėžyje buvo visa plejada garsiųjų aktorių, iš kurių ir mokiausi. J.Miltinis su aktoriais dirbdavo per repeticijas, ir jeigu tu neturi vaidmens tame spektaklyje, tuomet su J.Miltiniu kaip ir nesusiduri. Bet tu matai kitus spektaklius, senesnius ar naujesnius, ir matai, kaip tie vyresnieji dirba, kaip gyvena sukurtuose vaidmenyse, kokie jų santykiai su kitais personažais. Ir iš to tiesiog mokaisi.
Kad teatras būtų įdomus, jis turėtų būti įvairių stilių ir žanrų. Kadangi dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo. Aktorius darosi vienodas iš spektaklio į spektaklį ir tai yra labai blogai. Juk jeigu aktorius vieną vakarą vaidina komedijoje, kitą dramoje, trečią – tragedijoje, jis gauna didžiulę patirtį ir gali sukurti įvairius vaidmenis. O jei jis vaidina vienaplanius vaidmenis, atlieka tik funkcijas, tuomet jis nepraturtėja.
- Gal anksčiau aktoriai kitaip buvo lavinami?
– Režisieriai neturėjo galimybės kviestis kitų teatrų aktorių. Jie turėjo dirbti su ta trupe, kurią jie atėję rado ir kurią jie paskui papildė kitais aktoriais. Režisierius buvo priverstas dirbti su tais pačiais aktoriais ir turėjo ieškoti tokio pastatymo, kuris tiktų tai trupei. Privalėjo ruošti aktorius ir išskirstyti vaidmenis taip, kad jie galėtų priaugti iki, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare'o vaidmenų. Dabar ateinantys režisieriai atsineša tą vieną savo pasirinktą pjesę ir tiesiog ima tipažus – vienas aktorius padarys tą, kitas aną. Nebėra darbo su aktoriais.
- Jūsų darbo Kauno dramos teatre pradžia – 1990-ieji – simboliškai sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Ar pastebėjote, kad laisvė kurti atsiliepė jūsų kūrybinėje biografijoje?
– Atsirado galimybė traktuoti darbus kaip nori, o ne būtinybė suprasti viską tik viena mintimi ir pajungti viską tik vienai idėjai. Aiškiai pajutai, kad gali ateiti kiti režisieriai ir jokia taryba jiems nenurodo, kaip ir ką daryti. Laisvas apsisprendimas suteikia galimybę net klysti. Žmogus gali spręsti pats ir tai yra didžiulė vertybė.
Tačiau kiekvienas menininkas turi vidinį cenzorių, kuris visą laiką tave kritikuoja. Ir tai yra baisiausias vertintojas. Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.
- Kolegų esate vadinamas vienu geriausių partnerių scenoje. Kritikų esate vertinamas už scenos erdvės pajautą ir gebėjimą valdyti publiką. Kaip manote, kiek tai yra įgimta, o kiek tai yra įgytos sceninės patirties padarinys?
– Galbūt yra kažkokių gabumų, bet čia turbūt daugiau patirties padarinys. Nežinau, ar tai gali būti įgimta. Kadangi nuo mažens norėjau būti aktoriumi, susiformavo kryptingumas, siekimas ir ieškojimas, stebint vyresnius kolegas ar užsienio aktorius. Kiekvienas vaidmuo reikalauja savo stiliaus, išraiškos ir pajautos. O patirtis, apsiskaitymas, intuicija rodo, į kurią pusę tau reikėtų eiti.
- Paminėjote intuiciją. Ar kiekvienas aktorius ją turi ir kaip tai susiję su apsiskaitymu?
– Negaliu pasakyti, ar kiekvienas aktorius ją turi, bet manau, kad kiekvienas žmogus turi intuiciją kažkam. Tik tą intuiciją reikia visada pamaitinti. Pamaitinti informacija, literatūra, kitomis menų rūšimis. Tada ji daugiau duoda naudos ir supratimo.
- Aktorystė – universali profesija, jei dažną aktorių matome ne tik teatro scenoje, bet ir kine ar televizijoje?
– Juk gyvenimas daro savo. Gyventi tai reikia. Iš aktoriaus reikalaujama, kad būtų ir apsiskaitęs, ir pakeliavęs, ir apsirengęs, bet vien iš aktorystės viso to neturėsi. Todėl reikia dirbti ir kitus darbus. Jeigu jį kviečia į filmus ar serialus, jis turi sutikti, nes kitaip neišlaikys šeimos. Kitaip būti negali. Visi mano kartai priklausantys aktoriai yra vaidinę serialuose. Kažkodėl dabar patys tai peikia, bet į juos būtent tokiu būdu buvo atkreiptas dėmesys. Jeigu geras aktorius, nuo to jis blogesnis netampa. Tai yra tiesiog darbas.
- O teatras jums – profesija, gyvenimas ar šventovė?
– Tai kūryba. Bent norisi, kad taip būtų. Ne su kiekvienu režisieriumi tai įvyksta, bet tai natūralu. Norėtųsi, kad režisierius aktorių priimtų kaip žmogų, individualybę ir suvoktų, kad nuo jo reikia pradėti. Suvokimo, kad turimą medžiagą pastatymui reikia derinti prie aktoriaus vidinių dalykų, o ne atkakliai siekti tik įgyvendinti savo sumanymus.
- Pasisakote prieš tai, kad scenoje matytume tai, ką matome gyvenime. Kodėl tai traktuojate kaip „gyvenimišką šiukšlyną“?
– Aš nenorėčiau, kad scenoje kaip meno pagrindas būtų rodoma visokia negatyvi tendencija. Meno esmė yra viltis. O kai viltis neigiama, kai rodomos neigiamos žmogaus savybės ir jomis džiaugiamasi – to nenorėčiau net žiūrėti. Man įdomu tada, kai yra perspektyva ko nors, kas bus. Net jei to mes ir nesulauksim. Visa žmonija, visa meno istorija tik per viltį juda pirmyn.
- Bet ar tai neprieštarauja jūsų teiginiui, kad teatras turi būti visoks?
– Juk nebūtinai neigiamas savybes galima parodyti realistiškai šlykščiai. Jas galima įvilkti į meno rūbą ir tai įgaus visiškai kitą pagrindą. Pagaliau tas gyvenimo šlykštumo parodymas turi žiūrovui pranešti, kad tai nėra neišsprendžiami dalykai. Jie turės pasikeisti – žmogus ar visuomenė, kurią rodo spektaklis. Negalima taip gyventi visą laiką.
- Viena aiškiausių publikos mėgstamo spektaklio „Palata“ (režisierius Rolandas Kazlas) poteksčių, kurias atskleidžia jūsų personažas Raginas, – žmonių nenoras mąstyti ir bendrauti. Kaip manote, Antonas Čechovas įžvelgė amžiną problemą ar nuspėjo dabartį?
– Be abejo, tai amžina problema. Nenoras pripažinti, kad kitas žmogus irgi turi savo nuomonę ir galbūt ji yra net teisingesnė už mano – tai visada yra konfliktų pagrindas. Ir tie konfliktai gali pakilti iki skirtingų lygių. Nederinant, nebendraujant, nekalbant, nepripažįstant kito nuomonės yra norima įrodyti tik savo tiesą. Nors bet kuri tiesa praėjus laikui gali net pasirodyti buvusi klaidinga, bet žmogui esamuoju momentu ją įteigti atrodo svarbiausia. Ir, man atrodo, tai yra amžina. Bent jau kol kas.
- Teigiate, kad jaunieji režisieriai baigia išsisemti, neberanda naujų formų ir grįžta prie klasikinio teatro ištakų. Ar tai pozityvi tendencija?
– Režisieriai klasikoje ieško naujų formų. Tik galbūt dauguma jų pradeda kartotis. Vien tik eiti į formą pasidarė nebeįdomu. Jie vienas kitą pradeda kopijuoti ir cituoti. Negalima statyti vieno spektaklio po kito ir vis atrasti naujienas. Kad mintis subręstų, reikia laiko. Tai, kad stato klasiką, mane džiugina. Mano manymu, ji yra šviesi, viltinga ir joje įžiūrėti žemus instinktus nėra teisinga.
- Vido Bareikio spektaklyje „Hamletas“ įkūnijate gudraus intriganto ir dukrą saugančio Polonijaus vaidmenį. Ar įdomu buvo žaisti teatrą pagal šią filosofinę dramą?
– Pats Polonijus nėra filosofas. Jis veiksmo žmogus, karaliaus užmačių vykdytojas. Juk pjesė susideda iš įvairių personažų, kurie atlieka tam tikrą dalį. Nebūtų Polonijaus Hamletui, nebūtų ir Hamletui ką veikti. Hamletas yra dvejojantis, filosofuojantis ir svarstantis, o Polonijus niekuo neabejoja. Kada reikia, jis vaikams rimtai dėsto išmintį. Tai žmogus, tam tikrą akimirką dirbantis tai, ko iš jo tuo metu reikalauja. Man įdomu buvo jį kurti.
- O kaip sekėsi spektaklyje „Miškinis“ (režisierius Valteris Sylis) kurti Jono personažą, kuris neturi įprastai lengvai įkandamo neigiamo herojaus rėmo?
– Jis kažkoks bevalis, mano manymu. Bet tokia tuomet buvo situacija. Jo gyvenime valdingesnė buvo sesuo, ir jos jis turbūt buvo valdomas. Bent jau remiantis medžiaga taip atrodo. Užtat jis ir pasidavė. Iš pradžių atrodo, kad laikinai jis slepiasi, o paskui paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų. Režisierius rodė ir patį Janį Pinupį, pagal kurio istoriją buvo kurta drama. Taip pat režisierius ir dramaturgas nemažai kalbėdavo apie tai. Iš viso to ir susidėlioji personažą.
- Šiuo metu repetuojate jauno režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklį pagal Caryl Churchill dramą „Skaičius“. Kaip ieškojote rakto dramoje, kurioje pats iš esmės aktorius turi susidėlioti taškus?
– Iki šiol dar ir vargstame, ieškome. Pjesės forma neįprasta: jeigu taškas yra, tai jis gali būti neįprastoje vietoje. Gali ir nebūti skyrybos ženklų. Bet tu gali ir sakinius sudėlioti pats, ir mintį. Galbūt tai yra įdomi forma ir kam nors įdomu ieškoti to, ką nori pasakyti tavo kuriamas personažas. Tačiau būtų daug paprasčiau, jei mintis būtų aiški, nes ir taip gan keblu sukurti personažą. O jeigu dar reikia ir spręsti kryžiažodį, tai man atrodo, kad tam be reikalo gaištamas laikas.
- Kartu su jumis šiame spektaklyje repetuojantis aktorius Saulius Čiučelis minėjo, kad aktoriui svarbu surasti aktualumą. Šios dramos aktualumas – žmonių klonavimas ar identiteto paieška?
– Neseniai internete radau straipsnį apie tai, kad mokslininkai sukūrė embrioną ne gimdoje. Vadinasi, moksliniai bandymai gali sąlygoti, kad iš to embriono gali išsivystyti žmogus. O jis gali būti valdomas arba jį valdys. Vadinasi, tai nebėra fantazija. Pjesėje, kurią repetuojame, jaunasis personažas ieško savęs, o vyresnysis kaltas, kad pardavė jo dalelę, odos nuograndą. Ir pardavė tam, kad pagertų. Tai daugiau moraliniai dalykai, kurie išlieka aktualūs.
- Ne paslaptis, kad dažnas aktorius nemėgsta būti žiūrovas. Jūs – stebite kolegų darbus. Ar pavyksta įsitraukti į veiksmą scenoje? Kokie spektakliai jus žavi?
– Kai geri spektakliai visuomet įsitrauki, bet jei atsiranda kažkokie nelygumai – tuomet atsitrauki ir pradedi žiūrėti kritiškai. Mane žavi spektakliai, kurie nagrinėja gilesnius dalykus ir bendražmogiškas problemas. Tie, kurie moka iškelti esminį klausimą, į kurį tu ieškai atsakymo po spektaklio ar net vėliau. Kadangi tai dažniausiai būna spektakliai pagal klasikines dramas, pasiimi net pjesę perskaityti. Tokie spektakliai verčia mąstyti. Net jeigu kelintąkart juos žiūri, visada randi kažką užslėpto, nepastebėto anksčiau. Juk ir pats žiūrėti spektaklių ateini būdamas skirtingos nuotaikos, tai kaskart pamatai vis kitus dalykus.
- Pasak to paties Juozo Miltinio, „teatro poreikis, žaidimo poreikis yra labai senas. Jis gimė kartu su žmogumi“. Jūs viename interviu teigėte, kad „tik nedidelis procentas žmonių lanko teatrą“. Kuo teatras naudingas žmogui?
– Kad pažintum save patį. Kaip ir bet koks meno kūrinys. Jis visada tau atskleidžia dalį tavęs. Kai tu žiūri spektaklį, dailės kūrinį, filmą, operą ar šiaip klausaisi rimtos muzikos, visada atskleidi save. Tie garsai, žodžiai, vaizdai veikia tavo pasąmonę ir tu pradedi ieškoti savyje atitikmens tam, ką tu matai. O tie atradimai daro tave įvairesniu ir leidžia geriau pažinti save. O pažinęs save, pradedi mąstyti.
