Baletas „Don Kichotas“: pusė karalystės už žirgą ir asilą!

Vilniškio spektaklio statytojai padarė viską, kad iki skausmo pažįstamas veikalas suskambėtų naujai ir šiuolaikiškai.

Ir tai yra didysis paradoksas: Ludwigo Aloisiaus Minkuso baletas, kuris buvo pristatomas kaip maksimaliai priartintas prie Mariuso Petipa „Don Kichoto“ pastatymo dar 1871 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre, XXI a. publikai pasirodė priimtinas ir suprantamas labiau nei bet koks modernesnis šio spektaklio variantas. Tokia štai paveldo galia.

Didžioji baleto „Don Kichotas“ intriga susijusi su Aleksandro Gorskio vardu. A.Gorskis 1900 m. naujai suredagavo šį baletą ir būtent jo redakcija sulaukė neregėtos sėkmės ir populiarumo.Nuo to momento visą šimtmetį „Don Kichotas“ gyvena savo sceninį gyvenimą, apaugdamas įvairiais choreografiniais atradimais ir naujais muzikiniais inkliuzais, daugeliu atvejų išlaikydamas A.Gorskio suformuotą schemą, M.Petipa vardą pridedant tik dėl solidumo. Ypač laisvai interpretuojamas šis veikalas buvo Sovietų Sąjungoje, o ir Vakarai neatsilikdavo.

Choreografas Vasilijus Medvedevas, būdamas ne tik didelis M.Petipa kūrybos gerbėjas, bet ir M.Petipa tarptautinio fondo prezidentas, ėmėsi misijos įveikti šią intrigą. Džiugu, kad baleto meistrui Vilnius pasirodė tinkama vieta tokiai misijai. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad ne jis vienintelis išbandė šį kelią – žymus choreografas Aleksejus Ratmanskis taip pat degė idėja sugrąžinti veikalui XIX a. pavidalą, tik jau maskvietišką  1869 metų.

Nepaisant visų sunkumų ir prieštaringumų, kurie neišvengiamai lydi bandymus atgaivinti visose pasaulio pusėse išeikvotą nematerialųjį paveldą, choreografui V.Medvedevui iš dalies pavyko atsiriboti nuo kitų suformuotų įvaizdžių ir sugrįžti prie griežtos simetrijos M.Petipa linijos.

Ko verta vien Sapno scena! Publikos plojimai vos išvydus architektūrinio ansamblio Carskojė Selo Jekaterinos rūmų paradinį įėjimą vaizduojantį scenovaizdį ir visomis pastelės spalvomis pasidabinusias driades, liudija apie stiprų vizualinį įspūdį, kokį patirdavo ir XIX a. žiūrovas.

„Teatras turi būti teatrališkas“, – teigia šio baleto kūrėjas. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Don Kichote“ tradiciškai suvokiamo teatrališkumo pakanka.

Puikiai suvaldytos ir profesionalių artistų įvaldytos mizanscenos, kurių taip baidosi dažnas senųjų baletų interpretuotojas, tokios pat įtaigios, kaip ir naujųjų technologijų amžiuje naiviai atrodantys mašinerijos „stebuklai“.

Gana netikėtai blogio simbolis voras, gąsdinantys medžiai, Serpantinų šokis ir Sapno scena su natūraliai trykštančiais fontanais tampa spektaklio kulminacija. Sunku atsispirti absoliuto žavesiui ir jo taisyklingų linijų grožiui. Visi tie XIX a. teatro triukai neabejotinai yra šio pastatymo „vinis“.

Pamiršiu nerašytas taisykles ir ditirambus artistams pradėsiu ne nuo pagrindinių solistų, o nuo M.K.Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtinių – mažųjų amūriukų, dalyvaujančių Sapno scenoje. Iki ašarų jaudinantis pasigėrėjimo pojūtis stebint profesionaliai šokančius vaikus taip pat labai būdingas senajai baleto tradicijai ir primena žiūrovui M.Petipa edukacinę veiklą.

Įspūdingas ir Lietuvos baleto trupės kordebaletas – visos balerinos gražios, lieknos, profesionalios ir ištvermingos. Tokios apimties Sapno veiksmas reikalauja neeilinių fizinių ir psichologinių gebėjimų.

Šiame veiksme sužibėjo balerinos Majos Dolidzės talentas (Amūras), o Driadžių valdovė Eimantė Šeškutė parodė, kur čia pas mus yra Paryžius -- balerina tokiomis gražiomis baletinėmis kojomis kelia daug pozityvių minčių apie baleto trupės perspektyvas.

Panašu, kad choreografas V.Medvedevas turi ir nemenką kino režisieriaus talentą. Seniai nemačiau taip puikiai sumontuoto, gražiais kinematografiniais kadrais išsiskiriančio klasikinio baleto.

Choreografas yra Holivudo Aukso amžiaus produkcijos gerbėjas, galbūt todėl, nepaisant statytojų gretose matomų rusiškų pavardžių, baletas rodosi visiškai nerusiškas arba mums tiesiog nepažįstamos rusiškos tradicijos. Choreografinių judesių eklektinis pobūdis tik sustiprina tokį įspūdį.

Kostiumų dailininkė Jelena Zaiceva, kurios kurtais kostiumais dabinasi garsiausi pasaulio teatrai, sukūrė konceptualius, choreografo idėją išryškinančius kostiumus. Istorinio filmo įspūdį gerokai paryškina folkloru paremta minios drabužių kolekcija, prabanga ir elegancija dvelkianti personažų išvaizda, kaip nulieti ant šokėjų kūnų baletiniai pūsti sijonėliai.

Galima būtų ginčytis dėl herojaus Bazilio kostiumo traktuotės, bet tikslas atsiriboti nuo tradicinių įvaizdžių šiuo konkrečiu atveju yra pasiektas. Solistui Genadijui Žukovskiui (Bazilis) įveikti techninių partijos aukštumų netrukdė nei grindys, nei kostiumas.

Pradžiugino ir balerinos Kristinos Gudžiūnaitės Kitri. Partija, reikalaujanti puikios technikos ir publiką uždegančio žavesio, -- tai dar vienas laiptelis į primabalerinų olimpą.

K.Gudžiūnaitė į jį kopia lengvai sukdama sudėtingus piruetus, fuetė ir gracingais, išraiškingais šuoliais užkariaudama žiūrovų simpatijas.

Verta pastebėti, kad K.Gudžiūnaitė turi įspūdingą varžovę Olesią Šaitanovą, atvykusią iš Ukrainos ir sušokusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre antrą premjerą. Tarsi temperamentingas gaivalas praskriejo ši balerina per visą spektaklį, švytinti visais įmanomais talentais ir nepalikdama jokių abejonių dėl vaidmens traktuotės.

„Don Kichotas“ – geriausių balerinų paradas. Primadona Olga Konošenko (Mersedes) tobula visose hipostazėse ir jau savo pirmu pasirodymu tarsi atgaivina visą veiksmą. Būtent ji ištempia toreodorų sceną, nes dėl scenografijos ypatumų (dailininkas Andrejus Voitenka) vizualiai sumažėjusioje erdvėje patys toreodorai susilieja su minia ir nėra tinkamai išryškinti.

Pagrindinis toreodoras Martynas Rimeikis (Espada) nedisponuoja šiam vaidmeniui tinkama plastika, atrodo nerangus, statiškas ir dėl to nepajėgia suteikti epizodui geidžiamo spindesio ir energijos.

Energija atiteka visai iš netikėtos pusės. Kordebaletas taip trinktelėjo Segidiliją, kad pasaulis nušvito. Su vėduokle stovinti balerina Marta Rueda tiesiog neprilygstama savo ispaniškumu, nuostabūs Gamašai -- Davidas Santosas ir Voicechas Žuromskas, netgi per daug energingas Igorio Zaripovo Lorencas, Čigonų fragmento dalyviai su emocinguoju Kipru Chlebinsku priešakyje – visa ši kompanija gerokai pakursto publikos susidomėjimą ir neleidžia nuobodžiauti.

Teatre dažnai sakoma: nėra mažų vaidmenų, yra tik maži artistai. Panašu, kad mūsų trupėje jau susikaupė kritinė masė mažus vaidmenis atliekančių didelių artistų. Įdomu į kokį šedevrą tai išsilies ateityje?

O gal jau ir išsiliejo? Bet kokį solinį vaidmenį pajėgus įveikti artistas Andrius Žužžalkinas, šokantis Sančą Pansą, – daug vertas reginys. Kaip ir neprilygstamasis Don Kichotas Aleksandras Molodovas.

Nežinau, ar to siekė choreografas V.Medvedevas, bet šio spektaklio dievas išryškėjo būtent detalėse – pieštose dekoracijose su optiniais triukais, tikru vandeniu trykštančiame fontane, istoriniuose kostiumuose, natūralistinėse mizanscenose, naujai, be nereikalingos afektacijos dirigento Martyno Staškaus traktuojamoje muzikoje.

Išdidžiai į sceną ant Rosinanto įjojantis Don Kichotas ir Sanča Pansa ant asilo būtų lyg braškė ant torto baleto „Don Kichotas“ fiestoje.