-Kodėl sutikote atvykti į Vilnių? – paklausiau 30-metės solistės S.Kasijan, dainuojančios Maskvos didžiajame ir Londono Karališkajame operos teatruose, Turino „Teatro Regio“, Venecijos „La Fenice“, kitose Italijos ir Šveicarijos scenose.
-Repetuodama Toską San Galeno teatre Šveicarijoje sulaukiau savo agento Marko Hildrew („Askonas Holt“ agentūros vadovas – Red.) skambučio. Jis pranešė apie „Toskos“ premjerą Vilniuje ir pasiūlė joje padainuoti.
Tai mane sudomino, nes paprastai agentas man nepataria plėšytis – esu dar per jauna, kad kasdien dainuočiau Toską. Tai pritrenkiantis ir įdomus, bet labai sunkus vaidmuo.
Bet nė minutės nepasigailėjau, kad atskridau į Vilnių. Tikra laimė artistui jausti pasitenkinimą repetuojant! Darbas čia mane taip įtraukė, kad nežiūriu į laikrodį, kada baigsis repeticijos, nors išeinu į jas anksti ryte, o grįžtu į savo laikinąjį būstą tik miegoti.
Jau dabar pradedu ilgėtis visko, ką suradau Vilniuje, taip pat ir šio kerinčio miesto.
-Kuo jus sužavėjo repeticijos su VCO trupe?
-Retai sutiksi režisierių, kuris būtų taip įsigilinęs į veikalą ir jo personažus kaip Dalia Ibelhauptaitė. Daug sykių dainavau Toską, bet kai kuriuos dalykus Vilniuje atvėriau sau pirmą kartą.
Dalia ne šiaip sau susigalvoja, kad artistas turi nueiti į vieną ar į kitą scenos kampą, bet visa savo esybe pasineria į muziką. Kai muzika pasikeičia, keičiasi ir personaža – tarkime, Toska iš nepaprastai stiprios moters gali virsti trapia, bejėge, palaužta būtybe.
Aš anksti pradėjau karjerą, todėl dabar, būdama 30-ties, turiu su kuo palyginti šią patirtį. Man atrodo, kad D.Ibelhauptaitė gali išugdyti didelius aktorius.
Jau praėjo laikai, kai dainininkai sulaukdavo didžiulės sėkmės tik stovėdami scenoje keturias valandas, kaip savo laiku Montserrat Caballe ar Luciano Pavarotti. Šių laikų solistas turi imponuoti publikai ir išvaizda, ir aktoriniu meistriškumu – jau nekalbu apie vokainį, kalbų žinojimą ir tartį. Norint pasiekti tam tikrą lygį, reikalavimai yra labai dideli.
Esu laiminga, kad galėjau daug išmokti Vilniuje. Juk vaidmenis galima šlifuoti visą gyvenimą, ir aš esu tam nusiteikusi.
-O ko buvo verta Italijos patirtis? Jūs ypač daug ten dainuojate.
-Ji neįkainojama. Dainininkai moka didelius pinigus, kad pagyventų Italijoje ir ten parengtų vaidmenų itališkose operose. Tik Italijoje galima perprasti kai kurias kalbos subtilybes. Rusijoje dainuoti italų operose yra visai kas kita, o aš juk savo pirmąją Toską parengiau Maskvos didžiajame teatre. Tačiau tik padirbėjus Italijoje, mano dainuojama Toska suskambo išties itališkai – regis, pasikeitė net kūrinio spalva. Dabar galiu dainuoti šią partiją visame pasaulyje.
Man teko laimė ją atlikti ir Venecijos „La Fenice“ teatre, kur kažkada šiuo vaidmeniu debiutavo Maria Callas. Tai buvo kažkas nepaprasta!
Italijoje aš dainavau ir Elizbetę „Don Karle“, Čio Čio san „Madam Baterflai“.
-Ar esate labai užimta operoje?
-Kai kurie solistai dainuoja daugiau, bet mano repertuaras yra tikrai sunkus, tad kartais reikia „perkrauti galvą“.
Oficialiai aš gyvenu Maskvoje, bet ten būnu gal tik dvi savaites per metus. Visą laiką skraidau po pasaulį. Turbūt daugiausiai dainuoju Italijoje, bet jau sukaupiau nemažą repertuarą ir Maskvos didžiajame teatre – ten atlikau penkias pagrindines partijas.
Mes turime su lietuviškos „Toskos“ artistais, kurie taip pat daug keliauja, begalę bendrų pažįstamų. Kai mokiausi Didžiojo teatro jaunųjų solistų akadeijoje, šiame teatre dainavo Almas Švilpa. Su maestro Gintaru Rinkevičiumi esame koncertavę Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Muzikos pasaulis ankštas.
-Kaip jūsų gyvenimą pakeitė garsi agentūra „Askonas Holt“, kuriai priklausote?
-Labiausiai jį pakeitė, ne agentūra, bet mano vokalo pedagogas Dmitrijus Vdovinas. Skirstau savo karjerą į du etapus – iki ir po pažinties su juo. Pradėjusi mokytis pas D.Vdoviną, iš karto ėmiau skinti pagrindinius prizus konkursuose, atėjo sėkmė ir pripažinimas.
Mano balso diapazonas buvo keturios oktavos. Tai retai pasitaiko, todėl pedagogams lengva suklysti parenkant tokiai dainininkei repertuarą. Tačiau D.Vdovinas pataikė į dešimtuką.
-Ar jums teko susidurti scenoje su garsiausiais šių dienų tenorais?
-Stažavausi pas maestro Placido Domingo Amerikoje. Jis kvietė mane ir dainuoti, bet tada turėjau kontraktą Didžiajame teatre – manęs neišleido.
2013 metais dainavau „Don Karle“ Londono karališkojoje operoje su Ramonu Vargasu, Ildaru Abdrazakovu, Daniela Barcelona. Jau išleistas šio spektaklio DVD. Tai buvo vienas pirmųjų mano pasirodymų su pasaulinėmis žvaigždėmis, didelis išbandymas. Scenos partneriai buvo kone dvigubai vyresni, mokė mane gyvenimo išminties.
Labai greitai prabėgo tie pirmieji karjeros metai. Dabar manęs laukia kiti rimti darbai – tokie rimti, kad net baugu. Galiu palyginti savo baimę su pojūčiais vaikystėje, kai reikėdavo šokinėti per ožį fizinio lavinimo pamokose. Prieš šuolį mane apimdavo siaubas, bet žinojau, kad turiu jį įveikti ir ne tik peršokti ožį, bet padaryti tai labai gerai.
