„Don Kichotas“ Lietuvos scenoje ne naujiena. Dar visai neseniai
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodomas 1997 m.
choreografo Vladimiro Vasiljevo, remiantis klasikine M.Petipa ir
Aleksandro Gorskio versija, pastatytas „Don Kichotas“, pamėgtas žiūrovų.
Tačiau spektakliai, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo pradžią ir
pabaigą. Prieš kelerius metus jis buvo išbrauktas iš repertuaro, o
dabar sugrįš nauju pavidalu.
„Kiekvieno teatro repertuare būtinas sveikas balansas tarp klasikos ir
modernumo. Vilniuje tikrų klasikinių baletų ne tiek ir daug – „Gulbių
ežeras“, „Žizel“. Jų statymas ypač naudingas visai trupei. Taip yra ir
šį kartą – „Don Kichotas“ kupinas energijos, ekspresijos, jame
dalyvauja visa trupė, nes čia daug vaidmenų, į spektaklį įtraukti ir
M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai.
Man džiugu, kad baletmeisteris V.Medvedevas sugrąžina į spektaklį
M.Petipa viziją. Labai naudinga trupei pažinti klasikinę
choreografiją“, – kalbėjo baleto trupės meno vadovas Krzysztofas
Pastoras, pristatydamas naująjį spektaklį.
V.Medvedevo repertuare – daugiau kaip 40 baletų, pastatytų ne tik
Rusijoje, bet ir Čekijoje, Italijoje, Slovakijoje, Kroatijoje
Vokietijoje, Estijoje, Panamoje ir kitose šalyse. Bet „Don Kichotą“ jis
stato pirmą kartą. Vilniuje – jo debiutas.
Ruošdamasis vilniškio „Don Kichoto“ pastatymui, jis nemažai laiko
praleido bibliotekose, tyrinėdamas M.Petipa užrašus. Pirminiai
šaltiniai leido sugrąžinti nemažai dalykų, kurie buvo prarasti.
„L.A.Minkaus „Don Kichotui“ tenka išskirtinė vieta mano gyvenime – jau
vaikystėje tai buvo vienas mėgstamiausių mano baletų. Buvau
laimingas, kai, mokydamasis Agripinos Vaganovos mokykloje, galėjau
jame dalyvauti. Kaip tik „Don Kichotas yra vienas pirmųjų
spektaklių, kuriame šokau.
Tame senajame pastatyme buvo scenų ir šokių, kurie pamažu iš šio baleto
kažkodėl išnyko, bet visi jie visam laikui įstrigo atmintyje.
Ir štai prabėgus daugeliui choreografinio darbo metų man nusišypsojo laimė
pačiam statyti garsųjį „Don Kichotą“ – baletą, jau pusantro šimto metų
nepaliekantį abejingo nė vieno žiūrovo. Šiandienos spektaklyje norėjau
baleto struktūrai grąžinti pirminę versiją, sukurtą M.Petipa, kurio 200
metų jubiliejų netrukus švęs visas baleto pasaulis.
Suprantama, atkurdamas prarastus numerius, išsaugojau nepaliestus
vėlyvesnio A.Gorskio pastatymo šedevrus. manau, baleto žiūrovai įvertins
Sapno sceną ar paskutinio veiksmo šokius, priartintus prie didžiojo
A.Petipa choreografijos“, – pasakojo V.Medvedevas.
Choreografas sugrąžino Prologą, kuris buvo M.Petipa versijoje, nes
šiuolaikiniai „Don Kichotai dažniausiai prasideda nuo aikštės scenos ir
tada praranda prasmę jo pavadinimas – tuomet baletą reikėtų vadinti
„Bazilis ir Kitri“. Sugrąžino įdomų Serpantinų šokį miške, kuriame šoka
įvairiausi padarai, tarp jų – voras. Visada kritikai rašė, kad voras ypač
įspūdingas.
Kostiumai, pieštinės dekoracijos sukurti pagal senovinius eskizus.
Scenografijos dailininkas Andrejus Voitenka rėmėsi istorine medžiaga,
stengėsi priartinti senojo teatro atmosferą, bet kiekvienas paveikslas
originalus, autorinis.
Scenoje trykš tikras fontanas, tačiau senajame Sankt Peterburgo
imperatoriškojo teatro spektaklyje dalyvavusių Don Kichoto ir Sančos
Pansos „transporto priemonių“ gyvo arklio ir asilo vilniškiame
spektaklyje atsisakyta – Lietuvoje gyvūnų cirko nėra, todėl
surasti tokius „artistus“ iš tiesų sudėtinga.
„Žiūrovai bus nuskriausti netekę šių efektų, choreografas labai
gailėjosi, bet dėl fontanų kovojo iš paskutiniųjų – vandenį paleis“, –
šypsojosi dailininkas A.Voitenka.
