M.Sedlevičiaus sėkmės istorija neįprasta. Solistas nebaigė nei muzikos mokyklos, nei konservatorijos, bet labai norėjo dainuoti.
Šiandien jo balsas skamba viename svarbiausių pasaulio operos teatrų – Milano „La Scala“, nors Modestas Lietuvoje baigė chemijos studijas.
Praėjusią savaitę mūsų publika dainininką išgirdo tik pirmą kartą Lietuvos muzikų rėmimo fondo festivalyje „Sugrįžimai“, kuris daugeliui svetur dirbančių tautiečių muzikų tapo pirmuoju tiltu į gimtinę.
– Gražiu balsu sužavėjote Vilniaus publiką. Kodėl norėjote tapti chemiku? – paklausiau M.Sedlevičiaus.
– Visada norėjau dainuoti, bet iš pradžių nebuvo galimybių. Lietuvoje, jei nesi mokęsis muzikos, nėra kaip pradėti dainuoti.
Maniau, kad nieko man neišeis, ir įstojau į chemiją Vilniaus universitete.
Esu kilęs iš Jonavos – mūsų mieste yra didžiulė chemijos gamykla. Bet dabar jau turėčiau gerokai pasimokyti panorėjęs joje įsidarbinti.
Kai pradėjau lankyti parengiamuosius dainininkų kursus, dėstytojas (solistas Lietuvoje mokėsi pas Deividą Staponkų – Red.) pajuokaudavo, kad mano muzikavime yra per daug chemijos, mat esu linkęs viską analizuoti, suvokti protu.
– Iš kur žinojote, kad galite dainuoti, jei nebuvote bandęs?
– Nežinojau, tiktai troškau. Kai mokiausi universiteto antrame kurse, mano draugė aptiko internete pranešimą apie kursus dainininkams – nutariau išbandyti laimę ir buvau priimtas.
Po poros metų baigiau tuos kursus ir kartu chemijos bakalauro studijas. Dar pasimokiau dainavimo privačiai ir įstojau į Manheimo muzikos ir scenos menų universitetą.
Lietuvoje būčiau turėjęs sumokėti už antrąsias studijas 5500 eurų. Vokietijoje mokslas buvo nemokamas.
Be to, turėjau puikų dėstytoją, galėjau išmokti užsienio kalbų.
Manau, Lietuvoje labai sunku išmokti taisyklingos italų, vokiečių, prancūzų kalbų tarties, o dainininkui tai – didžiulis trūkumas.
– Ar sunku buvo patekti į „La Scala“ akademiją?
– Šiais metais ji rinko trupę Wolfgango Amadeaus Mozarto operai „Užburtoji fleita“.
Tačiau į ją nepatekau, nes operos režisieriui Peteriui Steinui reikėjo solistų, kurių gimtoji kalba – vokiečių.
Vis dėlto akademija man pasiūlė metų sutartį, nes komisijai patiko mano balsas.
Jau dalyvavau dviejuose akademijos projektuose: dainavau vieną pagrindinių partijų Giacomo Rossini operoje „Pelenė“ ir Papageną vaikams skirtoje „Užburtosios fleitos“ versijoje.
Akademija taip pat siūlo „La Scala“ teatrui nedidelių vaidmenų atlikėjus. Man teko vaidinti vakariniuose spektakliuose 2-ąjį pameistrį Albano Bergo „Voceke“ ir Tarną Giuseppe Verdi operoje „Du Foskariai“. Pastarojoje pagrindinį Dodžo vaidmenį atliko Placido Domingo.
Jau esu pakviestas likti akademijoje antrus metus. Jei nesulauksiu geresnių pasiūlymų, toliau stažuosiuosi Milane.
– Kas gali būti geriau?
– „La Scala“ akademija – tai ne teatras. Kad ir kaip gerai dainuočiau, negaliu tikėtis didesnių vaidmenų pagrindinėje scenoje. Jai reikia vardų, nes turtingi žiūrovai eina į spektaklius tik dėl jų.
O solisto vieta – scenoje. Manau, nebūtina netgi baigti akademijų, kad sėkmingai dainuotum spektakliuose – tuo įsitikinau užsienyje. Neturėdamas talento gali mokytis nors visą gyvenimą – vis tiek netapsi geru solistu.
Daugelis mano kolegų italų nėra baigę muzikos studijų: moka skaityti natas, dainuoti – ir to užtenka.
„La Scala“ akademijos privalumas yra tas, kad ten mane gali pastebėti įtakingi žmonės. Reikia būti tinkamoje vietoje tinkamu metu, kad kas nors tave išgirstų.
Su naudingais žmonėmis suveda ir konkursai. Pavyzdžiui, tarptautinio Louiso Spohro konkurso Kaselyje, kurį laimėjau, žiuri narė mane rekomendavo agentui. Jis pasiūlė dirbti kartu.
Pradžia nelengva, tolimų planų dar nekuriu, bet aš – optimistas.
