Diriguojami savo meno vadovų jie surengė devynis koncertus su garsiais solistais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. LVSO organizuotas renginys buvo atgaivintas net po 16 metų – tik 2000-aisias Baltijos šalys paskutinį kartą keitėsi simfoniniais orkestrais.
Įspūdžiais ir įžvalgomis, pasibaigus festivaliui, pasidalijo vienas renginio sumanytojų LVSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius.
- Jūsų vadovaujamas kolektyvas lankėsi Taline ir Rygoje, o Estijos ir Latvijos nacionaliniai simfoniniai orkestrai, diriguojami savo meno vadovų, koncertavo Vilniaus kongresų rūmų scenoje. Ką manote apie kaimynų orkestrus? Kaip mes atrodome šalia jų?
– Visų pirma reikia pastebėti, kad festivalis nėra rungtynės ar simfoninių orkestrų konkursas. Simfoniniai orkestrai yra kolektyvai, suburti iš gausybės muzikantų, todėl apie jų kokybę būtų galima kalbėti daug – yra įvairių niuansų.
Tačiau bendras Baltijos šalių simfoninių orkestrų lygis, mano nuomone, yra panašus – nėra taip, kad vienas orkestras būtų žymiai pranašesnis už kitą. Mūsų kultūrinis lygis, ačiū Dievui, yra aukštas. Tačiau visokių baimių dėl bendro muzikinio lygio, be abejo, yra. Problemų yra labai daug.
- Gal įvardytumėte bent kelias?
– Pirmiausia, bendra Baltijos šalių problema yra ta, kad pas mus nebūna didelių konkursų į simfoninio orkestro muzikantų vietas. Nėra taip, kad mes neturėtume gerų muzikantų. Tačiau mūsų šalys yra nepakankamai aukšto ekonominio lygio, ir geriausi muzikantai išvažiuoja.
Kalbant apie Lietuvą, mums verkiant reikia normalios koncertų salės. Į koncertus einu ne tik kaip dirigentas, bet ir kaip klausytojas. Ir jaučiuosi blogai, kai simfoninis orkestras groja gerai, bet muzikos skambėjimo įspūdį gadina prasta salės akustika.
Vilniuje taip ir nepastatyta normali koncertų salė, ir neaišku, ar kada bus pastatyta.
- Baltijos šalių orkestrų festivalis baigėsi. Kaip manote, ar reikia tokio renginio mūsų klausytojams?
– Vienareikšmiškai puiku, kad vyksta toks festivalis, ir Lietuvos publika gali išgirsti Latvijos bei Estijos simfoninius orkestrus. Tačiau mes be galo priklausomi ir nuo pačios publikos. O ji mažiau domisi koncertu, jei jo programa yra sudėtingesnė. Nors salės buvo pilnos, mes labai jautėme tą skirtumą. Jeigu žinomas solistas, žinomas dirigentas ir žinoma programa, tuomet publikos yra daugiau.
Man atrodo, kad publika turėtų domėtis ne programa, o tuo, kad Vilniuje griežia kitos šalies sostinės simfoninis orkestras. Gastroliuojantis simfoninis orkestras – ne toks dažnas reiškinys. Gal publika mano, kad tik Berlyno filharmonijos, „La Scala“ ar Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrai verti dėmesio, o kaimynus išgirsti ne taip svarbu? Nuvažiuos į Rygą ir paklausys. Bet taip galima visą gyvenimą ir nepaklausyti.
Festivalis atlieka ir edukacinę misiją, todėl visomis prasmėmis yra reikalingas publikai.
- Kokie kaimynų atsiliepimai apie festivalį?
– Didžiausio susidomėjimo festivalis sulaukė Latvijoje – tiek publikos, tiek valdžios. Salė buvo sausakimša. Be to, sulaukėme labai teigiamų atsiliepimų iš Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vadovybės. Todėl planuojame pakartoti orkestrų festivalį 2018-aisiais, kai visos trys valstybės minės savo Nepriklausomybės šimtmečius.
