Šios šiandien Vilniaus paveikslų galerijoje koncertuosiančios reto balso savininkės Lietuvoje niekas nežino, nes dainuoti ji mokėsi ir karjerą pradėjo Italijoje. Svetur praleidusi daugiau kaip dešimt metų Jonė, Fondo kvietimu, pirmą kartą koncertuos Lietuvoje.
-Kaip jūs atsidūrėte Italijoje? – paklausiau dainininkės.
-Norėjau mokytis būtent Italijoje dėl operinio dainavimo tradicijų ir italų kalbos. Vokietijoje ar Amerikoje nebūčiau gavusi to, ką gavau ten. Todėl baigusi mokyklą išvykau į Italiją.
-Buvote visai jaunutė, be muzikavimo patirties – ir viskas klojosi kaip iš pypkės?
-Tikrai ne. Iš pradžių man padėjo seneliai ir tėvai. Tam, kad įstočiau į Feraros konservatoriją, man reikėjo dar pasimokyti dainavimo, nes Lietuvoje, prieš išvažiuodama, tik kelis mėnesius ėmiau pamokas iš dainininkės Nijolės Kniukštaitės. Dabar noriu padėkoti jai už tai.
Kad galėčiau legaliai gyventi Italijoje, turėjau įsidarbinti arba studijuoti valstybinėje mokykloje. Todėl įstojau į arfos klasę Feraros konservatorijoje. Tuo metu mažai kas rinkosi šią specialybę. Prieš tai buvau baigusi fortepijoną vaikų muzikos mokykloje Vilniuje.
Tai ir mokiausi dainuoti pas konservatorijos dėstytoją, kartu studijuodama arfą, o įstojusi į dainavimą, baigiau ir arfos klasę. Tačiau arfa jau nebeskambinu – tam nėra laiko. Jau pora metų dirbu kaip laisvai samdoma dainininkė. Mano mokslai truko ilgai.
-Esate labai užsispyrusi, ar ne?
-Italijoje greitai suaugau, nes tik pati galėjau pasirūpinti savimi. Kritiniu atveju galėjau grįžti namo – esu vienturtė, artimieji manęs laukė bet kuriuo momentu. Tačiau dainavimas buvo mano gyvenimo prasmė ir aistra. Ryžausi didelei avantiūrai, bet nieko nebijojau. Dabar pakartočiau tą patį.
-Kas tą aistrą sužadino?
-Neįsivaizduoju. Mūsų šeimoje nebuvo muzikantų: mano tėvas – dailininkas, o mama dirba muziejuje. Bet prisimenu, jau vienerių dvejų metukų reikalaudavau tėvų prieš miegą man uždėti Elenos Čiudakovos plokštelę, užaugau su Kipro Petrausko ir Fioforo Šaliapino įrašais, o penkerių metų pradėjau lankyti Nacionalinio operos ir baleto teatro vaikų chorą.
-Dabar pragyvenate Italijoje iš dainavimo?
-Bent kol kas darbų man netrūksta. Dainuoju visoje šalyje, o gyvenu Feraroje. Pasiūlymų turiu jau kitiems metams.
Baigusi konservatoriją, lankiau dainavimo meistriškumo kursus, kad sužinočiau savo repertuarą, ką galiu nuveikti savo balsu. Ten ir užsikabinau. Kursų dėstytojai patiko mano balsas, ji ėmė kviestis mane į savo renginius.
Tada supratau, kad turiu sukti į senąją muziką, nes kontraltui 19 amžiaus operoje nėra ką veikti – joje karaliauja tenoras ir sopranas, galėčiau dainuoti nebent tarnaites. O senojoje muzikoje kontraltui – begalė repertuaro. Anuomet jį dainuodavo vyrai kastratai, o šiais laikais atlieka moterys arba kontratenorai.
Kai studijavau Feraros konservatorijoje, ten dar nebuvo Senosios muzikos katedros, todėl baigiau operinį dainavimą. Bet dabar jau esu sukaupusi nemažą senosios muzikos repertuarą – nuo 16-ojo amžiaus madrigalų iki 18-ojo operos.
Dainuoju senąją muziką ir merginų oktete Vičensoje. Greitai įrašinėsime su juo 17-ojo amžiaus italų kompozitorės Margaritos Cozzolani mišias ir motetus.
-Ką dainuosite „Sugrįžimuose“?
-Parinkau kastratų repertuaro įdomesnių arijų. Tik vietoje klavesinininko, kaip įprasta senojoje muzikoje, man akompanuos pianistas.
Bus programoje ir lietuvių liaudies daina su keltų arfos (Giedrė Šiaulytė) ir kanklių (Ingrida Spalinskaitė) pritarimu. Pirmą kartą koncertuosiu su lietuviais.
Kontraltas Jonė Babelytė (Italija) koncertuos Lietuvos muzikų rėmimo fonfo festivalyje „Sugrįžimai“ balandžio 13 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje. Koncerte dalyvaus pianistas Linas Dužinskas ir duetas „Unicum“.
