Daug įvairių asociacijų keliantis laikotarpis, kaip ir spaudos konferencijos vieta, buvo pasirinkti neatsitiktinai.
Primins karų pasekmes ir kančias
Bene pusė operos veiksmo rutuliojasi bažnyčioje, tik – paradoksalu – niekas neateina ten melstis. „Toskos“ laikmetį, ar kalbėtume apie siužete nurodytą Napoleono karais ir žiaurumu užtvindytą 19 a. pradžią, ar operos sukūrimo laiką (1900), ar režisierės pasirinktą 5-ąjį dešimtmetį II-ojo pasaulinio karo draskomoje ir teroro ideologija persunktoje fašistinėje Italijoje, ženklina karinių neramumų ir konfliktų nuotaikos.
Tai laikai, kai galingi paskelbiami teisūs, o nekalti – kalti, kitaip mąstantis patenka į politinio teroro girnas, o bet kokia individualybė, emocija ar mintis, neatitinkantys „karo laimėtojo“ filosofijos, yra sunaikinami. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradeda bėgti į bažnyčią, – juk ji visais laikais yra matoma kaip prieglobsčio vieta. Ypač tada, kai meilė, politika ir menas tampa vienas kito įrankiu, o šalis primena policinę valstybę.
„Pastaraisiais metais mes vis dažniau girdime apie karo grėsmes, ore tvyro nuolatinė įtampa ir nepasitikėjimas, įtariai žiūrime į visus. Todėl dabar, kaip niekada, yra laikas, kai menas turi drąsiai priminti žmonėms, kokios buvo praėjusių karų pasekmės ir kiek kančios, siaubo buvo išgyventa.
Mūsų karta nepatyrė karo ar teroro, bet mes visi stovėjome pionierių eilėje, saliutuodami praeinančiam vadui. Kai aš žiūriu į jaunųjų fašistų susibūrimų nuotraukas 5-ojo dešimtmečio Italijoje, kai matau tų vaikų uniformas ir veidus, jos man grėsmingai primena mūsų pionieriškas dienas, nors mes ginklų ir neturėjome. Mes turime būti atsakingi, kad tai nepasikartotų.“ – pasakojo D.Ibelhauptaite.
„Mane persekioja klausimas: ką pirmiausia paaukotum, jei tavo persekiotojai siektų sunaikinti tavo asmenybę? Meno ir politikos jėgų susidūrimo tema „Toskoje“ – ypač svarbi, skaudžiai primenanti, jog kultūra visada buvo vienas iš pagrindinių valdžios įrankių. Kiekvienai valdžiai priimtiniausias tuomet yra „saugus“ menas. Šiandien, tarsi stovint ties dar vienu karinio konflikto slenksčiu, yra svarbu galvoti ir kalbėti apie tai, plačiai atmerkus akis stebėti situaciją.“, – toliau dėstė D. Ibelhauptaitė.
Subūrė žvaigždžių komandą
Režisierė džiaugėsi, kad spektakliui pavyko suburti puikią solistų komandą. „Toskoje“ pagrindinį vaidmenį atliks viena ištikimiausių „bohemiečių“, pastaruoju metu Vokietijoje dainuojanti Sandra Janušaitė. Toską ji dainuos pirmą kartą.
D.Ibelhauptaitė teigė „galinti verkti iš laimės“, palyginusi Sandrą, kokia ji buvo pries 12 metų, atėjusi repetuoti „Likimo galios“, ir kokia yra šiandien. „Artistas dėl to ir gražus: stebėdamas jį gali matyti visą jo raidą, kaip didžiulio darbo dėka jis kyla, tobulėja ir auga. Tada supranti ir savo darbo prasmę – jei investuosi į jauną žmogų energiją, žinias, meilę, puikus rezultatas neišvengiamai ateis. Būtent tai dabar yra įvykę su Sandra, pasiekusia savo profesinę viršūnę“.
Antroji Toska – solistė, šiuo vaidmeniu debiutavusi vos 25-erių, būdama tik trečiame kurse, ir ne bet kur, o vienoje pagrindinių operos pasaulio scenų – Maskvos Didžiajame teatre. Jauna, be galo talentinga gruzinų kilmės solistė Svetlana Kasyan Toskos partiją jau spėjo atlikti Venecijoje, Turine ir Šveicarijoje.
Dailininką Kavaradosį taip pat įkūnys tarptautinis duetas – Kristianas Benediktas, kurio jau metus nebuvo matyti Lietuvos scenoje, ir Sergėjus Poliakovas iš Rusijos, kurį VCO žiūrovai atsimins iš „Trubadūro“ spektaklių. Abu tenorai jau yra dirbę su „bohemiečiais“ ir džiaugiasi galėdami čia sugrįžti vėl.
Skarpiją kurs neseniai Londono Karališkojoje operoje „Covent Garden“ dainavęs Kostas Smoriginas ir specialiai iš Vokietijos atvykęs Almas Švilpa. Pastarasis solistas ypač laukia premjeros, nes savo svajonių vaidmens – Skarpijos – imsis pirmą kartą. Almas atvyko puikiai pasirengęs darbui, nors balandis – labiausiai užimtas jo mėnuo: kartais tenka per savaitę sukurti 5 skirtingus vaidmenis skirtinguose operos teatruose.
Trupės brandos atspindys
VCO spektaklyje operos veiksmas persikels į fašistinę Italiją. To meto atmosferą režisierei padės sukurti scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dizaineris Jonas Morrellis (Jungtinė Karalystė) ir šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas.
J.Morrellis atskleidė, jog įkvėpimo sėmėsi ne tik iš to meto kino žvaigždžių nuotraukų, bet ir iš Niujorko mafijos bosų įvaizdžio. Spektaklyje kino bus daug, kaip ir visada režisuojant D. Ibelhauptaitei, – galime tikėtis tikslios vaidybos filmavimo aikštele virsiančioje Kongresų rūmų scenoje.
G.Puccini – „bohemiečiams“ itin svarbus kompozitorius. Jo „Bohema“ startavo netrukus jau penkioliktus metus skaičiuosiantis D.Ibelhauptaitės ir G.Rinkevičiaus tandemas.
„Šiandien daug kas svarsto, ar jau tada buvo planuota sukurti naują operos teatrą. Nesitikėjome tokių rezultatų, negalėjome net svajoti, kad tiek mūsų solistų išplauks į plačiausius Europos operos vandenis, o iš visos mūsų veiklos išaugs naujas operos teatras.
Teatrai negimsta nei kas metus, nei kas dešimtmetį. Mes tiesiog labai daug dirbome. Žengėme žingsnį po žingsnio. Matyt, dviejų, tokių kaip mes, individų energetinė sąjunga ir atneša dvigubai didesnius rezultatus. Todėl galėjome įgyvendinti tai, ko negalėjo kiti“, – sezono pradžioje samprotavo maestro G. Rinkevičius.
Neatsitiktinai, užbaigiant 9-ąjį sezoną, kūrėjai imasi jau trečiosios G.Puccini operos ir tiki, jog šis, aštresnis už kitus kūrinys jų repertuare pakeis legendinę „Bohemą“, taps kolektyvo brandos atspindžiu.
