Dainininkas tai dirba su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tai su mokiniais – Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, tai koncertuoja ar pirmininkauja „Dainų dainelės“ konkurso žiuri.
„Toks mano gyvenimo ritmas buvo ir anksčiau, ne tik šiuo metu. Dirbu kaip juodas jautis.
Dabar dar turiu suredaguoti ir išsiųsti į Ameriką šūsnį natų, nes balandžio viduryje koncertuosiu Čikagoje ir Los Andžele. Taigi sėdžiu prie kompiuterio iki vėlumos ir nuo ankstyvo ryto. Neturiu tokio poilsio, kad sėdėčiau koją ant kojos užsikėlęs. Visą gyvenimą ilsiuosi tik vasarą, ir tai kartais padainuodamas.
Po Velykų vykau dainuoti į Lietuvos provinciją ir tučtuojau eisiu į sceną grįžęs iš Amerikos“, – dėstė profesorius V.Noreika savo erdvioje klasėje LMTA.
Kas patikėtų, kad dar neseniai maestro gyvybė kabojo ant plauko?
– Daug kas atkreipė dėmesį į pasikeitusią jūsų išvaizdą – gerokai sumažėjusį svorį – ir ėmė kurti įvairias versijas. Kas iš tiesų buvo nutikę? – paklausiau V.Noreikos.
– Man buvo likusios gyventi dvi trys dienos. Mane išgelbėjo gydytoja terapeutė Nijolė Morkvėnienė.
Kai jau negalėjau nieko valgyti, buvau virtęs skeletu, nuėjau pas ją į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą.
N.Morkvėnienė neišleido manęs iš kabineto – skubiai surado ligoninę, palatą, lovą ir gydytoją. Nuvežtas greitosios pagalbos automobiliu jau po dviejų valandų gulėjau ant operacinės stalo Santariškių klinikose po profesoriaus Eligijaus Poškaus skalpeliu.
Po to man pasakė, kad trūko tik kelių valandų arba pakelti ką nors sunkesnio, ir būtų baigta. Ir tai buvo ne apendicitas. Štai kaip mane lydi apvaizda.
Dabar galiu valgyti viską, man nieko neskauda, esu puikiai prižiūrimas gydytojo onkologo Alberto Ulio, N.Morkvėnienės ir kitų medikų.
Už visus gyvenime laimėtus mūšius esu dėkingas ir žmonai Loretai (buvusi baleto artistė, M.K.Čiurlionio menų mokyklos ir LNOBT baleto trupės pedagogė Loreta Bartusevičiūtė. – Red.). Jos palaikymas man labai padeda. Man pasisekė, kad esame kartu.
Manau, dar metus padainuosiu, po to gyvensiu savo kaime ir žvejosiu.
– Manote, jog jus globoja aukštesnės jėgos? Jūs – tikintis?
– Esu bažnyčios Babriškėse (Varėnos r.) parapijietis. Visada eidamas į sceną persižegnodavau. Manau, kad tai man padeda.
Porą kartų vos nežuvau – mane išgelbėjo kažkokia dvasia.
Prieš metus užsidegė mano kambarys Taline. Pabudau nuo baisaus dvoko ir dūmų – degė įjungtas mano elektrinis šildytuvas.
Laimė, liepsna buvo dar nedidelė – spėjau ištraukti laidą iš elektros tinklo. Liepsną užgesinau lakstydamas vandens su stikline į tualetą.
Jei tą vakarą būčiau nors truputį išgėręs alkoholio, nebūčiau taip greitai pabudęs – manęs jau nebūtų.
Bufetas buvo tik už poros žingsnių, o Taline man būdavo liūdna vienam.
Bet kažkas mane privertė neimti į burną nė lašo alaus ar vyno.
– Iš kur jūs semiatės jėgų? Negi nesinori atsiriboti nuo visų pareigų ir pagyventi sau, pakeliauti?
– Dėl to ir laikausi, kad visą gyvenimą daug dirbu. Neleidžiu sau išskysti.
Esu atsiribojęs nuo to, kas man kenkia. Ir daug dirbu, ir pakankamai ilsiuosi. Dažniausiai jau devintą valandą vakaro būname su žmona lovoje.
Beveik nevartoju alkoholio. Jau apie 30 metų negėriau grynos degtinės – tik skiestą vandeniu arba sultimis. Jaunystėje leisdavau sau daugiau, bet sulaukęs tam tikro amžiaus pasakiau: nereikia.
Valgau geriausią maistą, kurį pasigaminame patys su žmona. Mes labai retai einame į restoranus – mėgstame būti namuose.
Geriame vandenį, atsivežtą iš savo šulinio kaime.
Prieš 15 metų pastačiau namuką Varėnos rajone, miške. Ten artimiausias mūsų kaimynas – už pusės kilometro.
Kai tik galime, pabėgame su žmona į kaimą iškosėti viso mieste įkvėpto purvo. Randame tam laiko ir vidury savaitės – mat savaitgaliais dažnai koncertuoju.
– Kai prieš kelerius metus iškilmingai atsisveikinote su scena, nemanėte, kad bus sunku nedainuoti?
– Atsisveikinau su didžiąja scena – Filharmonijos, operos teatrų. Neberengiu ten rečitalių, nedainuoju spektakliuose. Vienos savo dainos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) „Šikšnosparnyje“ nelaikau dalyvavimu spektaklyje.
Neseniai dainavau ir Kauno dramos teatre su savo mokiniais, Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje. Žmonės sunkiai tilpo – sėdėjo net ant grindų prie scenos – į didžiulę bažnyčią Londone, kai ten koncertavau Kovo 11-osios proga.
Tokių scenų nevadinu didžiosiomis, nors jos yra didelės. Didžiosioms aš jau neturiu jėgų. Man jų reikėtų labai daug, kad gerai padainuočiau ir palyginti nesunkią tenoro partiją „Traviatoje“.
– O koncertai jėgų neatima?
– Tomis dienomis laikausi ypatingo režimo. Prieš rimtus koncertus ir didesnes keliones daugiau ilsiuosi, mažiau kalbu, paprastai nedėstau.
Ilsintis arba sergant profesinėmis ligomis mums negalima net klausytis kitų dainininkų, nes balso stygos tada nesiilsi – dainuoja kartu, nors to ir negirdėti.
Mėgstu važiuoti į koncertus savo automobiliu, jeigu kelionė nelabai tolima. Pailsiu važiuodamas, klausydamasis žinių.
– Ar dažnai atšaukiate pasirodymus dėl ligų?
– Esu per gyvenimą atšaukęs tik vieną spektaklį – „Otelą“. Ir tai tik po antrojo veiksmo, kai pajutau, kad visiškai negaliu dainuoti.
Dublerio neturėjau, todėl atsiprašėme publikos, klausytojai galėjo atsiimti pinigus už bilietus. Bet atsiėmė tik 19 žmonių.
Sugebėdavau išsisukti iš keblių situacijų ir su medikų pagalba, ir savo protu. Beveik kasmet sergu bronchitu, bet tai nesutrukdė mano karjerai.
Prieš debiutą Maskvos Didžiajame teatre Lenskio partija bronchitas buvo mane papjovęs – visiškai praradau balsą. Todėl nusipirkau virdulį, geriamosios sodos, eukaliptų aliejaus, užsidariau viešbučio tualete ir padariau balsui pirtį.
Dviejų tokių procedūrų užteko atsikratyti kosulio ir visiškai padoriai padainuoti spektaklyje.
Jei būčiau sutrikęs kaip vaikigalis ir nežinojęs, kaip elgtis, nebūčiau dainavęs nei Didžiajame, nei „La Scala“ teatruose.
Neseniai per televiziją mačiau gerą laidą apie kolegę Liliją Šukytę. Ji drąsiai pasakė: „Aš protinga.“ Man Dievas taip pat nepašykštėjo proto dainavime.
– Darbas jums visada rūpėjo labiausiai?
– Savaime suprantama. Tik aš niekada nedirbau dainuodamas, nes dainuodamas niekada neprakaitavau. Kitur prakaituodavau.
Šešiolika su puse metų dirbau LNOBT meno vadovu ir direktoriumi. Pastačiau teatrui dvejus poilsio namus, kurių dabar jau nebėra, sutvarkiau akustiką. Iš Vilniaus įstaigų turėjome turbūt geriausią polikliniką.
Kai mane nušalino nuo teatro direktoriaus pareigų, nes galbūt buvau pavogęs grimo, iš 500 teatro darbuotojų tik devyni balsavo už tai, kad mane išvytų. Visas teatras mane palaikė.
– Tai skaudžiausias jūsų karjeros epizodas?
– O kaip manote?! Mane ne tik pašalino iš pareigų, bet ir dainuoti neleido.
Išvijo iš teatro, kai buvau pačiame jėgų žydėjime. Aš turėjau su penkiamečiu sūnumi ir žmona emigruoti į Venesuelą.
Dėl to nutrūko žmonos darbas Lietuvoje, sūnui teko lankyti ispanišką mokyklą. O aš būdamas 55-erių jau negalėjau turėti agento. Kas būtų mane tokio amžiaus ėmęs? Buvau išmestas į gatvę.
– Vis dėlto nepalūžote?
– Visada buvau valingas žmogus. Be to, turiu linksmus plaučius. Po Venesuelos pradėjau koncertuoti, bet spektakliuose nebedainavau.
Įspūdingas gyvenimas sugulė į knygą
* V.Noreika operos scenoje dainavo 55 metus, o koncertų salėse – dar ilgiau. Jo gyvenimas kupinas teatrališkų nuotykių, kuriozų, linksmų ir dramatiškų nutikimų. Visa tai sudėta į leidyklos „Tyto alba“ neseniai išleistą muzikologo Viktoro Gerulaičio knygą „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“.
* Štai kaip aprašomas maestro karjeros pikas. „1972-ieji Noreikai buvo vieni įspūdingiausių Didžiajame ir patys karščiausi: padainuota daugiausia spektaklių – septyni, solisto partnerėmis buvo pasaulinio garso dainininkės.
* 1973 metais Didžiajame dainavo tris kartus – Kavaradosį (pavasarį ir rudenį) ir Bajaną. Vasaros pradžioje Didysis gastroliavo Čekoslovakijoje. Su Noreika du „Toskos“ spektaklius rodė Prahoje ir Brno. Tai buvo geriausi Noreikos „Toskos“ spektakliai su Didžiojo trupe. Dėl to „kalta“ ir Didžiojo primadona Galina Višnevskaja, kurios dainavimas ir vaidyba padėjo dar ryškiau atsiskleisti Noreikos Kavaradosiui. Ypač įspūdingai artistai perteikė paskutinio veiksmo tragediją. Beje, tai buvo 42-oji Noreikos „Toska“, tad viskas nugludinta iki smulkmenų. Vis dėlto solistas pripažįsta, kad labiausiai žiūrovus veikia jaudinanti trečiojo veiksmo pabaiga, kai Kavaradosis „eina mirti“. Neretai čia Noreika sulaukia tokių plojimų, kad net Toskos atlikėja lieka šešėlyje.
* Be dviejų spektaklių, Čekoslovakijoje įvyko ir du Didžiojo teatro artistų koncertai. Didžiausią pasisekimą turėjo Noreika. Triuškinamą pasisekimą. Jau pirmajame koncerte padainavusį Indų svečio dainą ir finalinę Kalafo ariją solistą užgriuvo kurtinami plojimai ir šauksmai „bravo“. Hercogo baladę teko kartoti du kartus. Noreika prisipažįsta: „Šiuo koncertu įėjau į istoriją tuo, kad man pirmajam šių Didžiojo teatro gastrolių metu pradėjo rėkti.“ Antrajame koncerte viskas pasikartojo, Noreika, norėdamas likti kolegiškas, parodė publikai, kad, girdi, esąs „ne formoje“, todėl nebegali daugiau dainuoti... Čekų „Prace“ recenzijoje apie tą Maskvos Didžiojo teatro solistų koncertą buvo rašoma: „Ypatingo publikos atgarsio sulaukė du dainininkai – Noreika ir Obrazcova. Jie triumfiškai parodė, jog supranta italų operos vaidmenis ir geriausius italų dainavimo mokyklos pagrindus.“ O „Večernik Praha“ pridūrė: „Noreika – tikras italų bel canto meistras.“
* Paskui dar įvyko koncertas TSRS ambasadoje, dalyvaujant Čekoslovakijos vadams – prezidentui Ludvikui Svobodai ir komunistų generaliniam sekretoriui Gustavui Husakui. Po koncerto Didysis Noreikai vėl pasiūlė kontraktą...
* 1973 metų spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje vyko Didžiojo teatro gastrolės „La Scala“. Buvo parodyti penki spektakliai: keturis kartus Glinkos opera „Ruslanas ir Liudmila“ ir vieną kartą Borodino „Kunigaikštis Igoris“. (...) Deja, daugiau su Didžiojo trupe Noreikos niekur nebeveš. Didžiajame dar dainuos trejus metus, bet vis rečiau, kol ir jo scena, atsisakius persikelti gyventi ir dirbti į Maskvą, Noreikai bus užverta. (...)
* Skyrybos su Didžiuoju įvyko žaibiškai ir visiems laikams. 1976 metų pavasarį Virgilijų Noreiką išsikvietė teatro vadovai.
* „Įeinu į kabinetą, kuriame kažkada XX amžiaus pradžioje buvo sutiktas Juozas Babravičius, prieš jį priimant į Didįjį teatrą. Apėmė toks mielas jausmas – čia buvo Babravičius! Ir štai visiškai netikėtai teatro direktorius be įžangų sako: mes jums siūlome pereiti dirbti į Didįjį teatrą, taip pat siūlome didžiausią – šešių šimtų rublių – algą, trijų kambarių butą centrinės Gorkio gatvės rajone. Žodžiu, man ėmė siūlyti aukso kalnus, bet aš papurčiau galvą. Jiems, matyt, pasirodė, kad dėl to, jog manęs netenkina sąlygos ar panašiai. Taigi pridūrė: supraskit, tai juk Rusijos Federacijos ministro pavaduotojo lygio butas... Aš tik paklausiau: o kur mokysis mano duktė? Ir, nesileisdamas į jokias diskusijas ir tą minutę nieko negalvodamas, atsisakiau. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas būtų tikriausiai pasisukęs kitaip. Vėliau man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro spektakliuose. Maskvoje dalyvaudavau tik šventiniuose jungtiniuose koncertuose. Tada, man jau išeinant pro duris, direktorius ar kuris iš dalyvavusių ten asmenų ištarė „sakralinę“ frazę: pasiūlymo dirbti Didžiajame neatsisakoma...
* Jau paskui pagalvojau: būčiau sutikęs ir visiems laikams būčiau Lietuvoje vadinamas išdaviku, o Maskvoje – „bjaurybė lietuvis“, nes rusų dainininkų konkurentas. Žinoma, gal viskas būtų susiklostę kiek kitaip, jei tas pasiūlymas nebūtų užklupęs taip netikėtai. Aš jau buvau susitvarkęs savo gyvenimą, turėjau šeimą, egzistavo dalykai, kurie mane siejo su Lietuva. (...)
* Tiesa, po šio pokalbio padainavau dar vieną jau paskelbtą spektaklį. Daugiau Didysis niekada manęs nebekvietė. Nors buvau keturiasdešimties, pačiame žydėjime.“
Atsisveikinimas su V.Noreika vyks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje.
Kovo 5 d. , pirmadienį, 9-20 val.
Kovo 6 d., antradienį, nuo 9 val.
Karstas išnešamas antradienį 13 val.
Laidotuvės 14 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
