Režisierius P.Makauskas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros programos ketvirtakursis, 2014 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį apie Černobylį ir karo baisumus „YOLO“, o 2015-aisiais parengė Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymą.
„Noras apmąstyti Černobylio katastrofą sutapo su šiandienos teatro šališkumu tikrovės, socialumo temoms. Montuoti faktus, „koliažuoti“ dokumentiką buvo įdomu, bet, norėdamas tai paversti teatrine kalba, visai sutrikau, supratau, kad tai priešinasi pačiai teatro prigimčiai, vaidybai, dramos dėsniams. Mintis perdegė, niekaip negalėjau rasti teatro šaknies, o vieną vakarą O.Wilde'o knygelė sugundė pasakai prieš miegą... Dar sykį išgyvenau istoriją, visas smulkmenas, kvapus, spalvas. Pamilau personažus, susigyvenau su Pasaka. Kregždžiukas išmokė nugalėti mirties baimę, o Princas vis dar moko matyti kitus, girdėti žmogaus vidų, pažinti savo širdies gelmes ir ten ieškoti tikrosios savasties. Susimąsčiau: galbūt pasakos ir yra priešnuodžiai? Tikiuosi, paslaptį užminsim spektakliu. Tik mažumėlę užsiminsiu – tai vidinio aukso paieškos. Spektaklio forma neabejotinai primins Masque žanro rūmų vaidinimą – draminės dalys, šokio scenos, tarsi nešiuolaikiškas dėmesys kostiumams, įvairioms lėlėms, gyvai muzikai, animuotiems paveikslams“, – pasakojo „Laimingojo princo“ režisierius P.Makauskas.
Spektaklį su Povilu kuria jo bendraamžiai. Režisierius sako, kad jam su savais dirbti įdomiau: „Mąstom viena kalba, gyvenam viename laike. Nesinori apsiriboti spektaklio kūrimu, mums gera būti kartu, žaisti.“
Spektaklio dailininke P.Makauskas pasirinko patyrusią scenografę J.Skuratovą. Ji nuo 2006 metų Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studentams dėsto kompoziciją ir lėlių technologiją, yra sukūrusi daug spektaklių Lietuvos ir užsienio scenose, pelniusi nemažai apdovanojimų, tarp kurių – 2009 m. Auksinis scenos kryžius už spektaklių „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ scenografiją bei lėles.
„O.Wilde'o personažai – romantikai, „lunatikai“, poetai. Dėl to jie dažnai net ne žmonės – kregždžiukas, skulptūra, rožė, lakštingala. Jie žemės kojomis neliečia. O.Wilde'as tarytum kilsteli juos kuo aukščiau. O vėliau bloškia žemyn – į žemę, į realybę...
Tai primena paties autoriaus gyvenimą. Sunku atrasti formą šiai poezijai. Kurdama eskizus, bandžiau piešti baltą liniją juodame fone. Visuose scenografijos elementuose atsirado plona, kai kada kreiva, trapi, balta linija. Ji vieniša juodame fone. Man tai – vaildiškas vienatvės motyvas, simbolizuojantis nežemišką meilę, „vaikščiojimą ant skustuvo ašmenų“. Tai – tarytum irealybės ir kasdienybės pasienis. Spektaklio lėlės – taip pat meninė forma, padedanti pakilti virš žemės. Kregždžiukas – lėlė, kuri gali skristi. Princo skulptūra – sudėtingesnė. Ji iš atskirų dalių, kurios taip pat „skrenda“ virš miesto – taip Princas išdalija save, savo kūną... Virš miesto skrenda ir jo auksinės ašaros“, – spektaklio vaizdus atskleidė scenografė J.Skuratova.
„Laimingojo princo“ choreografas D.Kolomyckis – lietuvių tarpdisciplininio meno kūrėjas, aktorius, šokėjas, mokęsis Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, Šokio ir dramos konservatorijoje Londone, šiuo metu – Portugalijos RAIZVANGUARDA meno rezidentūros meno vadovas.
„Menininkai – mano vieninteliai draugai ir artimieji, jų kūryba – vienintelis išsigelbėjimas, nes jų vaizduotės pasaulis – amžinybės pasaulis, bet būti kartu su jais yra nežmoniškai sunku. Pokalbiai su jais ir gyvenimas kartu kelia tiek daug klausimų – ir jokių atsakymų! Man menas yra dieviška artuma, į kurią mes visi turėtume patekti per kūrybą.
„Eksperimentuok be perstojo, būk kuklus“ – sakinys iš Johno Cage'o knygos, kuris puikiai atsako į klausimą, kas mane įkvepia kurti. Mokymai, kurie anksčiau buvo praktikuojami individualiai, privalo būti nukreipti į kitus žmonės. Juk tai, kas atrodytų žinoma, suprantama, iš tiesų – nežinoma. Tada kūryba iš esmės tampa galimybe išspinduliuoti idėjas, iš kurių vienas priimame, o kitas perduodame. Arba, kaip sako tas pats J.Cage'as, „vienas idėjas išspinduliuojame, jos sukuria kitas, kurių iš pradžių nebuvo mūsų galvose“. Mane tai įkvepia. Teatras man, kaip ir pačiam gyvenimui, yra artimiausias iš visų meno šakų, nes jo suvokimui reikia ausų ir akių, laiko ir erdvės“, – sakė spektaklio „Laimingasis princas“ choreografiją sukūręs ir jame šokantis D.Kolomyckis.
Spektaklio „Laimingasis princas“ premjera. Balandžio 9 ir 10 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoi salė. Kiti rodymai numatyti balandžio 22 d., gegužės 21 d., birželio 1 ir 19 d.
