Po Auksinį scenos kryžių Nacionaliniame operos ir baleto teatre atsiėmė šie „Didvyrių aikštės“ kūrėjai – režisierius K.Lupa, aktorė Eglė Gabrėnaitė, aktorius Valentinas Masalskis, šviesų dailininkas Lukaszas Twarkowskis.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre praėjusių metų kovą pristatytas spektaklis tapo daugiausia Auksinių scenos kryžių pelniusiu kūriniu. Ar tai reiškia, kad „Didvyrių aikštė“ meniniu požiūriu nurungė likusius Auksinį scenos kryžių pelniusius pretendentus? Iš esmės – ne, iš dalies – taip.
Lietuvoje pastatyta K.Lupos „Didvyrių aikštė“ sukėlė atgarsį ir diskusijas ne tik mūsų šalyje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje.
Pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę pastatyta „Didvyrių aikštė“ pasakoja apie žydų akademikų šeimą, kuri susirenka bute netoli Vienos Didvyrių aikštės. Joje prieš 50 metų, 1938-aisiais, Hitleris paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos.
Profesorius Šusteris, mąstytojas, filosofas, prieš 50 metų priverstas bėgti nuo nacių, vėliau Vienos burmistro kvietimu grįžta į Vieną, bet nusivilia tėvyne ir nemato kitos išeities kaip savižudybė. Padėtis tuometėje Austrijoje jam atrodo „daug blogesnė nei prieš penkiasdešimt metų“.
K.Lupos „Didvyrių aikštė“. Koks tai spektaklis? Ką apie jį kalbėjo lietuvių ir lenkų kritikai? Ką sakė patys jo kūrėjai?
Ateina užsieniečiai
Rasa Vasinauskaitė, teatro kritikė: „Praėjusio teatro sezono kitoniškumą labai paveikė K.Lupa ir kiti kūrėjai iš užsienio – Janis Baluodis, Valteris Sylis, Arpadas Schillingas.
Buvome pripratę prie lietuviško konteksto. O šių metų užsieniečių darbai pateikė pavyzdžių, koks dar gali būti šiandienos teatras. Kiekvienas režisierius atstovauja tokiai teatro estetikai, prie kurios dar nesame pratę.
Svarbu ir tai, kad jų spektakliuose naujai atsiskleidė mūsų aktoriai.
Sezonas, sakyčiau, buvo labiau tarptautinis nei kada nors anksčiau. Juk nesistebime, kad mūsų operoje dirba užsienio statytojai. Tai, kad dramos teatras randa, kviečia, įsileidžia užsienio kūrėjus, rodo jų atvirumą.
Sakyčiau, pagaliau pradėjo vykti natūrali teatrinė kraujo apykaita – mūsų režisieriai stato svetur, o užsienio režisieriai atvyksta pas mus.“
Tikrovė abejinga žmogui
K.Lupa, režisierius: „Dabarties pasaulyje dažnai susiduriame su tikrove, abejinga žmogaus lemčiai. Tokia, pavyzdžiui, dabar yra politinė mano šalies, Lenkijos, tikrovė. Kalbu apie visapusišką netoleranciją. Jos poveikis žudantis. Ir tai ne vien antisemitizmas.
„Didvyrių aikštėje“ antisemitizmo tema labai stipriai išreikšta, tačiau Th.Bernhardas iš esmės kalbėjo apie pavienio asmens tragizmą XX amžiaus visuomenėje, naikinančioje kūrybiškumą. Į šią globalią problemą Th.Bernhardas žvelgė per antisemitizmo prizmę.
Savo spektaklyje nesiekiau antisemitizmo temos sušvelninti, tik norėjau atkreipti dėmesį į aistringą Th.Bernhardo protestą prieš visuotinį griovimą, kuris apėmęs pasaulį.
Galima sakyti, kad tai, apie ką kalbėjo rašytojas, yra siaubinga dabarties diagnozė. Šios ligos padarinių nematome, nes nenorime jų matyti. Tai kertasi su mūsų troškimu gyventi, siekti savo tikslų, daryti karjerą.
Jei atmerktume akis, išvystume nevilties prislėgtą žmogų. Neviltis, kurią Th.Bernhardas ypač aiškiai įžvelgė gyvenimo pabaigoje, yra bauginanti. Ir mes savo spektaklyje negalėjome to vaizduoti paviršutiniškai.
Negalėjome apsimesti, kad čia viso labo juoda pranašystė.
Pasaulis griaunamas iš kvailumo, iš nesuvaldomo pinigų geismo. Civilizaciją žlugdo šiukšlių kultas. Tai beprasmybės triumfas viešai trypiant dvasią. Beprasmės neapykantos motyvų tokia aibė, kad niekas nebesupranta, kas iš tikrųjų dedasi. Niekas nesijaučia kaltas dėl košmariškos politinės sumaišties, apėmusios žmoniją trečiojo pasaulinio karo grėsmės fone.“
Sulaukė didžiulės dovanos
E.Gabrėnaitė, aktorė: „Nevaikštau į atrankas, esu senoviška aktorė ir, prieš sutikdama vaidinti „Didvyrių aikštėje“, aš ir vėl – devyni šimtai penkiasdešimtą kartą – buvau apsisprendusi išeiti iš teatro, nes toks teatras, koks jis yra, man nepatinka.
Th.Bernhardo nemėgstu. Jo literatūros nelabai suprantu. „Didvyrių aikštėje“ sutikau vaidinti, nes žinojau, kad čia dirbs V.Masalskis, o jis man kaip brolis. Vaidinau dėl Krystiano ir dėl Valentino.
Bėgau eilinį kartą iš teatro todėl, kad supratau: teatro aš taip ir neradau. O būdama šešiasdešimt ketverių metų staiga per Krystianą jį atradau.
Pagal biologinį laiką jau turėčiau nebevaidinti. Bet vaidinu su aukščiausio lygio kompanija: Toma Vaškevičiūte, Rasa Samuolyte, Egle Mikulionyte, Arūnu Sakalausku, Arūnu Smailiu... Todėl susitikimas su tokiu menininku kaip Krystianas – didžiulė dovana.“
Šaipėsi iš mūsų ydų
V.Masalskis, aktorius: „Th.Bernhardas yra didžiulis menininkas. Tai autorius, kuris be galo mylėjo žmogų, nes tik be galo mylėdamas žmogų gali jo taip nekęsti.
Skaitydamas jo kūrinius matau daugybę žmonių iš gatvės, iš kavinės. Jis šaiposi iš mūsų ydų, daro dvasines karikatūras.
Th.Bernhardas buvo sielos absurdistas, jo žmonės visuomet nepatenkinti, užsikrauna užduotis, kurių negali įvykdyti, ir dėl to visus kankina.
Mano herojus, nusižudžiusio profesoriaus brolis Robertas Šusteris, nemėgsta gamtos, nemyli žmonių, tai mizantropas, kuris visko nekenčia, jo tikslas – nebebūti. Mano veikėjo tikslas – mirtis, bet jis įsikabinęs į gyvenimą kaip nežinau kas.“
Akimirka iki žlugimo
Lukaszas Badula, teatro apžvalgininkas: „K.Lupa rodo pasaulį likus akimirkai iki jo žlugimo. Kartu su lietuvių aktoriais suaktualina įžvalgią Th.Bernhardo dramą. Tai teatras, susijęs su visais, tačiau ne visiems.
„Didvyrių aikštė“ nėra paprastas pasakojimas apie tai, kad „istorija mėgsta kartotis“. K.Lupa ne veltui akcentuoja Roberto Šusterio, kurį puikiai vaidina V.Masalskis, personažą. Nes tai veikėjas, kuriame kaip lęšyje susikoncentruoja visas nacizmo aukų skausmas, taip pat ir nusivylimas kryptimi, kuria juda pasaulis.
Robertas Šusteris yra kartėlio pritvinkęs nihilistas, praradęs tikėjimą žmonėmis ir kultūra, iš spaudos norintis kasdienio bulvarinio mėšlo porcijos. Jo seniokiškose kalbose justi mirties troškimas. Taip pat savimonės prakeiksmas.
Mat Robertas Šusteris pastebėjo tai, ko jo brolis nenorėjo matyti. Jo beatodairiška civilizacijos kritika kyla iš pavienės intelektualo, kuris suvokia, kad tam tikri procesai kartojasi, tragedijos. Kartojasi ir yra neišvengiami.“
* * *
Auksinių scenos kryžių laureatai
Geriausiu režisieriumi paskelbtas Krystianas Lupa už spektaklio „Didvyrių aikštė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) režisūrą.
Geriausiu scenografu (kostiumų dailininku) išrinkta Paulė Bocullaitė už spektaklio „Hamletas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) scenografiją.
Geriausiu šviesų dailininku (videomenininku) tapo scenografas Lukaszas Twarkowskis už spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas.
Geriausiais muzikos spektakliui kūrėjais ir atlikėjais paskelbti kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, kompozitorius Jensas Gunnaras Hedmanas, dainininkė Asa Nordgren už erdvinės operos tamsoje „Confessions“ („Operomanija“) sukūrimą ir atlikimą.
Geriausiu choreografu tapo Martynas Rimeikis už baleto „Visur, kur mes nebuvom“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) choreografiją.
Geriausia aktore (pagrindinis vaidmuo) paskelbta Eglė Gabrėnaitė už ponios Citel vaidmenį spektaklyje „Didvyrių aikštė“.
Geriausia aktore (nepagrindinis vaidmuo) paskelbta Vilija Grigaitytė-Klemantienė už vaidmenis spektaklyje „Miškinis“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras).
Geriausiu aktoriumi (pagrindinis vaidmuo) išrinktas Valentinas Masalskis už Roberto Šusterio vaidmenį spektaklyje „Didvyrių aikštė“ ir vaidmenis spektaklyje „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Geriausiu aktoriumi (nepagrindinis vaidmuo) išrinktas Liubomiras Laucevičius už Polonijaus ir Ozriko vaidmenis spektaklyje „Hamletas“, taip pat vaidmenis spektaklyje „Miškinis“.
Geriausia operos soliste tapo Viktorija Miškūnaitė už Manon Lesko vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Geriausiais šokėjais paskelbti baleto artistai Greta Gylytė ir Eligijus Butkus už pagrindinius vaidmenis vienaveiksmiame balete „Bolero“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Geriausiu spektakliu vaikams ir jaunimui tapo šokio spektaklis vaikams „Spalvoti žaidimai“ (šokio teatras „Dansema“, choreografė Birutė Banevičiūtė).
Geriausiu lėlių ir objektų spektakliu tapo lėlių ir objektų spektaklis-teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop“ (Lėlių teatro trupė „459“, lėlininkė Karolina Jurkštaitė).
Geriausiu jaunuoju menininku paskelbtas dirigentas Modestas Barkauskas už vienaveiksmių baletų triptiko „Bolero+“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) muzikinės dalies pastatymą ir dirigavimą.
Geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas – režisieriaus Arpado Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „Didis blogis“.
Padėkos premija skirta operos solistei Sigutei Stonytei už ilgametę kūrybinę ir pedagoginę veiklą puoselėjant operos meną, vokalinės muzikos atlikimo kultūrą.
Boriso Dauguviečio auskaras atiteko choreografei Agnijai Šeiko-Sarulienei už šiuolaikinio šokio ir garso spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda /Mėmelis“ (Šokio teatras „PADI DAPI Fish“) režisūrą ir choreografiją.
