„Toskos“ vaizduojamasis metas pažymėtas Europoje nuvilnijusių Napoleono karų, jų žiaurumo. Įspūdingos solistės Toskos ir kuklaus dailininko Kavaradosio meilės istorija klimpsta juos supančių politinių veikėjų, vedamų policijos vado Skarpijos, spąstuose. Visuomet aktualus klausimas: ką pirmiausia paaukotum tuomet, kai vienos aukos nepakanka, kai pagrindinis tave persekiojančių siekis yra sunaikinti tavo asmenybę? Jautri meno ir politikos jėgų tema šiame kūrinyje – ypač svarbi, skaudžiai primenanti, jog kultūra visuomet buvo vienas pagrindinių valdžios įrankių.
Vis dėlto neapsigaukite – VCO „Toska“ neliks uždaryta XIX amžiuje, bet ir nevilkės „skinny“ džinsų. Veiksmo vieta – ta pati Italija, laikas – Antrasis pasaulinis karas. Šiandien dažnai linksniuojamas, prisimenamas ir baimę keliantis jau praeitas žmonijos etapas nenustoja dominti tiek istorikų, tiek politikų, tiek menininkų. Ne veltui sakoma, kad tam tikri laikotarpiai meno istorijoje turi išryškėjančias temas. Pastaruosius penkerius metus ne vienas ryškiausias Europos teatras, reaguodamas į pasaulinius įvykius, savo scenose vėl kėlė vėliavas su svastikomis, klausdami, ar ne ten mes grįžtame.
G.Puccini – ypač svarbus kompozitorius „bohemiečiams“. Jo „Bohema“ prasidėjo netrukus jau dešimtmetį skaičiuosiantis D.Ibelhauptaitės ir G Rinkevičiaus tandemas. Baigdami 9-ąjį sezoną kūrėjai neatsitiktinai imasi jau trečiosios G.Puccini operos ir tiki, kad šį kartą jau nebe studentiškas, kur kas aštresnis kūrinys repertuare pakeis legendinę „Bohemą“ ir taps kolektyvo brandos atspindžiu.
Muzikinis vadovas, dirigentas – G.Rinkevičius, režisierė – D.Ibelhauptaitė, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas – Jonas Morrellas. Solistai: Sandra Janušaitė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Tadas Girininkas ir kiti.
