Kovo pradžioje Anglijos nacionalinėje operoje Londone įvykusi garsiojo kompozitoriaus Philipo Glasso operos „Akhnaten“ premjera pribloškė žiūrovus įspūdingais vizualiniais sprendimais. „Tiesiog stulbinamas teatras“, – rašė kritikai.
Faraono Echnatono istoriją pasakojantis kūrinys buvo pirmoji Ph.Glasso opera, pastatyta Jungtinėje Karalystėje. Jos premjera Anglijos nacionalinėje operoje įvyko 1958 metais, vos metams prabėgus po pirmojo pasirodymo Štutgarte.
Po trisdešimties metų kūrinys vėl sugrįžo į šiuos rūmus. Jį publikai pristatė režisierius Phelimas McDermottas, scenografas Tomas Pye ir kostiumų dailininkas Kevinas Pollardas.
Vienas netikėtų režisieriaus sprendimų – beveik nuogi pagrindiniai herojai. Faraonas ir jo mylimoji Nefertitė kai kada dainuoja savo kūnus pridengę tik permatomais apsiaustais.
Prieš premjerą vienas žymiausių pasaulio kontratenorų A.R.Costanzo turėjo ištverti kelias savaites trukusias kardinalias psichines ir fizines transformacijas, rašo „The Guardian“.
Pirmiausia jam teko laikytis dietos ir vietoj apskrudusių karbonadų kramsnoti vaisius bei daržoves. Jis taip pat turėjo lankyti specialias treniruotes, nusiskusti galvą ir vašku depiliuoti visą kūną, kad galėtų jį pademonstruoti scenoje.
Operos solistas prisiminė, kad vos prasidėjus repeticijoms režisierius P.McDermottas pasakė, jog tam, kad nuogumas scenoje atrodytų estetiškai, jam teks atsikratyti plaukų ne tik nuo galvos, bet ir nuo viso kūno.
A.R.Costanzo nelabai norėjo skustis plikai, todėl atsargiai pasiūlė panaudoti specialią kepuraitę. Tačiau režisierius jam atsakęs, kad svarbu ne tik vaizdas, kurį žiūrovas matys ant scenos, bet ir psichologija. Jis papasakojo, kaip vienas solistas, kuris Nacionalinėje operoje turėjo vaidinti Mahatmą Gandhi, nusprendė nusiskusti galvą. Tai neįtikėtinu būdu pakeitė visą atmosferą scenoje.
Virtęs plikiu A.R.Costanzo pradėjo lankyti elektroninės raumenų stimuliacijos treniruotes. Operos dainininkas prisipažino, kad pamatęs kostiumų eskizus, kuriuose faraonas buvo nupieštas kaip raumeningas gražuolis, pagalvojo, jog tikrai norėtų taip atrodyti.
Taigi, trenerė apipurkšdavo jį vandeniu ir užvilkdavo specialų kostiumą, kuris elektros impulsais priversdavo labai smarkiai susitraukti reikiamus raumenis. Tokios būsenos žmogui labai sunku pajudėti, atrodo, tarsi kilnotum kokius svarmenis, nors iš tiesų tai tik paprastas judėjimas, be jokio papildomo svorio. 20 minučių tokios mankštos du kartus per savaitę savo efektyvumu prilygsta 12 valandų treniruoklių salėje.
Tačiau treniruotės – tik menkniekis, palyginti su viso kūno depiliacija. Buvo išbandyti įvairūs plaukus šalinantys kremai, aptarta ir galimybė plaukus tiesiog nuskusti. Tačiau galų gale nuspręsta depiliuoti kūną vašku. Pasak solisto, tai buvo daug skausmingesnis procesas, nei jis manęs, o kai kuriose vietose ir ypač skausmingas. Trys kančių valandos dar negreitai išdils jam iš atminties.
„Kai vašku depiliuoji visą kūną, kai išnyksta visi plaukeliai, daug geriau matyti raumenų reljefas, o tai ir buvo viena priežasčių, kodėl mes tam ryžomės, – pasakojo A.R.Costanzo. – Tačiau dar svarbesnis buvo tas kūdikiško nuogumo ir pažeidžiamumo jausmas. Kai nuo kūno išnyksta visi plaukai, net judėti pradedi visai kitaip. Kad ir kaip juokingai tai skamba, tai – tiesa. Tu virsti tarsi kokiu spindinčiu rutuliu.“
Ne ką lengviau buvo save įtikinti, kad nuogas solistas scenoje – ne koks nudistas ar ekshibicionistas. Operos solistas turi jaustis laisvai ir komfortiškai, tuomet ir jį stebintiems žmonėms nesinorės gėdingai nusukti akių ir žvalgantis vienam į kitą kuždėti: „Jis nuogas, jis nuogas“.
Iš tiesų visas P.Glasso operos veiksmas šį kartą taip smarkiai stilizuotas, kad tas faraono nuogumas dažniau ne piktina, o graudina žiūrovus.
Parengė Emilija Lapė
