LNOBT premjera jau seniai buvo sulaukusi tokių skirtingų vertinimų kaip vokiečių režisieriaus Gunterio Krämerio inscenizuotas G.Verdi veikalas pagal Friedricho Schillerio pjesę „Don Karlas, Ispanijos infantas“. Ir gerai, nes įdomūs kūriniai dažniausiai sutinkami nevienareikšmiškai.
Režisierius teigė siekęs iš vienos ambicingiausių klasiko operų apvalyti klišes, lydinčias ją nuo pat premjeros Paryžiuje 1867 metais.
Jis ir iš scenovaizdžio ištrynė visus nebūtinus akcentus – savo asketišku stiliumi sukūrė vos ne šiuolaikinio meno instaliaciją.
Sutrumpino operą perpus
Geriausi italų operų kūrėjai XIX amžiuje neatsispyrė Paryžiaus traukai. Mat niekur kitur opera nebuvo taip dosniai remiama – spektaklių išlaidos ten siekdavo astronomines sumas, o kūrėjams būdavo suteikiamos komfortiškos sąlygos.
Tačiau kompozitoriai turėjo taikytis prie prancūziškų reikalavimų. Kai kurios aplinkybės buvo kurioziškos.
Tarkim, Žokėjų klubo vyrai, dosniai rėmę Paryžiaus imperatoriškąją operą, pageidavo baletų antrajame operos veiksme, kad po vakarienės per pirmąjį galėtų pasigrožėti savo meilužėmis balerinomis scenoje. Trečiajame veiksme buvo privalomos iškilmingos eitynės, kuriose dalyvaudavo net gyvi arkliai.
Pompastikos neišvengė ir „Don Karlas“. Jo premjerai Paryžiaus imperatoriškajame teatre prireikė net 535 kostiumų! Spektaklis truko penkias valandas.
Tačiau netrukus įsitvirtino sutrumpinta itališka šios operos versija. Ją pasirinko ir Vilniuje dirbę G.Krämeris su prancūzų dirigentu Pierre’u Vallet.
Be to, šie kūrėjai operą dar labiau patrumpino – sutraukė iki trijų valandų, sukeitė vietomis kai kurias scenas, pakoregavo siužetą ir veikėjų charakterius. Visa tai – kad „Don Karlo“ drama „įgytų dar daugiau įtampos“, muzika taptų dar įtaigesnė.
Dalies žiūrovų apmaudui, kūrėjai susitelkė į politines operos peripetijas, o ne į uždraustos meilės istoriją XVI amžiaus Ispanijos karališkajame dvare. Tuo metu pats G.Verdi savo sudėtingame veikale supynė politinį trilerį ir karališkosios šeimos dramos peripetijas.
Pakabino gyvas aukas
Tačiau spektaklis prikaustė dėmesį nuo įžanginių taktų, nors scenoje – istorija be laiko ženklų (išskyrus gražiai mirgančią aukų statistiką be datų), veikėjai vilki nieko nesakančiais kostiumais (vokiečių dailininkė Isabele Ines Glathar) ir yra stumdomi režisieriaus lyg figūros šachmatų lentoje: tai sėdi tarp choristų scenos papėdėje, tai užlipa ant jos mizanscenose, o galiausiai du jų virš scenos pakimba.
Spalvų paletė – tarp juodos ir baltos, ryškūs tik Inkvizitoriaus, tampomos ant pečių nebylios kriošenos, atributai ir Flandrijos vėliava, žydra-geltona kaip Ukrainos, vis išnyranti operos peripetijose.
Įkvėptas roko žvaigždės Davido Bowie makabriškos dainos „Blackstar“ vaizdo klipo, G.Krämeris su vokiečių scenografu Herbertu Schäferiu sukūrė savo sceninį klipą pagal G.Verdi „Don Karlą“. Jo įvaizdžiai tokie pat šiurpinantys.
Ar matėte tenorą, dainuojantį ant lentutės pora metrų virš scenos pakelta ranka, kybančius kaip muliažai pusnuogius statistus? Čia pamatysite.
Šio „Don Karlo“ ašis – pasiaukojimo ir kankinystės tema. Visą pirmąją dalį, kuri sujungė du veiksmus, scenoje ant kuolų nejudėdami sėdi lyg nukryžiuotieji šeši myriop pasmerkti eretikai su maišais ant galvų. Kraupu – tai ne butaforija, bet gyvi žmonės!
Antrojoje dalyje – kėdės jau apvirtusios, aukos iškeliavusios (beje, gana komiškai išropojusios) Anapus, tačiau prikaltos Inkvizitoriaus reikalavimu dvi naujos – Don Karlas ir jo draugas Rodrigas, panūdę kovoti už ispanų pavergtos Flandrijos laisvę.
Anot vieno internauto, režisierius, aktualindamas operą, sustojo pusiaukelėje: „Kodėl Pilypas – ne Vladimiras Putinas, Rodrigas – ne Borisas Nemcovas?“ Dėl to, kad G.Krämeris – ne politinių manifestų kūrėjas, nors vaizdo instaliacijose naudoja plakatiškus šriftus.
Geriau nei miręs dinozauras
Gal norėtumėte muziejiško „Don Karlo“? Pavyzdžiui, tokio, kokį prieš kelerius metus Zalcburgo festivaliui sukūrė vokiečių teatro legenda Peteris Steinas. Maestro neabejojo, jog pagrindinė šios operos tema – meilė, o Karlo ir Elizabetės scenos diktuoja visą spektaklio ritmą.
Anot P.Steino, be pirmojo originalios „Don Karlo“ versijos veiksmo, kurio itališkoje versijoje nėra, sunku suprasti pagrindinės poros aistrą, patį Don Karlo personažą ir Elizabetės pasiaukojimo ištekant už nemylimo Pilypo motyvus.
Taigi režisierius kruopščiai atkūrė pirmąją penkių valandų trukmės „Don Karlo“ versiją. Ir ką gi? Jo spektaklis priminė negyvą dinozaurą. Vieną jausmingiausių G.Verdi operų maestro perskaitė taip neutraliai ir inertiškai, kad nežinodamas siužeto nesuprastum, apie ką ji. Buvo matyti, kad solistus taip pat nualino tas „Don Karlo“ įvykių kaleidoskopas.
G.Krämerio versija užgula dainininkus kitokiais sunkiais išbandymais. Bet LNOBT premjeros artistai juos įveikė. Jau seniai teatre girdėjome tokį stiprų solistų ansamblį.
Kiekvienas jų – Adamas Diegelis (Don Karlas), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Valdis Jansonas (Rodrigas), Pilypas (Askaras Abdrazakovas), Eglė Šidlauskaitė (Eboli), Liudas Mikalauskas (Didžiojo Inkvizitoriaus balsas, Vienuolis) – vertas žvaigždės vardo.
Puikiai dainavo ir LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).
„Don Karlas“ – etapinis LNOBT spektaklis
Jūratė Katinaitė
Muzikologė
„Teko matyti keletą „Don Karlo“ spektaklių svetur, bet vis nepasisekdavo – tai būdavo nuobodoki istoriniai spektakliai, sukurti didžiosios operos dvasia, nė iš tolo neprilygstantys L.Truikio įkūnytai menų sintezės idėjai 1981-ųjų LNOBT pastatyme.
O G.Krämerio darbas yra įdomus ir įtaigus. Seki šio režisieriaus sukurtą dramą neatsitraukdamas: jis kryptingai veda paskui save, nepamesdamas pakeliui jokios detalės. Dėl kai kurių dalykų galima ginčytis. Tarkime, eretikų sudeginimo scena, užuot sukrėtusi, buvo veikiau tragikomiška. Nesutikčiau su Karaliaus Pilypo vaidmens, taip pat jo garsiosios arijos sumenkinimu, nes muzika teigia ką kita, taip pat pabrėžtinu moteriškumo nublankinimu. Tačiau spektaklis gali būti tokios estetikos – asketiškas, minimalistinis, net su pakoreguotomis personažų charakteristikomis. Svarbiausia – kad jis puikiai sustyguotas, režisieriaus sprendimai – motyvuoti.
Tačiau publika turbūt jo nepamėgs, nes spektaklis yra šaltas, nepatrauklus „kostiuminių dramų“ gerbėjams. Vyresnieji operos mėgėjai ilgėsis ankstesniojo „Don Karlo“, jame taip organiškai siejosi muzika, scenovaizdis, kostiumai. G.Krämerio kūrinys menų sintezės atžvilgiu net nepretenduoja prilygti tam spektakliui. Bet nesutikčiau ir su kaltinimais režisieriui, esą jis griauna muziką. Spektaklyje muzikos akcentai yra girdimi, muzikos tėkmės paisoma.
Tai etapinis muzikinio teatro darbas Lietuvoje ir G.Krämerio kūryboje.“
