Dar viena teatralų šeima
Donatas Banionis ir Ona Konkulevičiūtė, Stasys Petronaitis ir Regina Zdanavičiūtė, Gediminas Karka ir Eugenija Šulgaitė, Rimantas Teresas ir Ligita Kondrotaitė – šią Juozo Miltinio dramos teatro šeiminę plejadą užpernai papildė dar viena sutuoktinių pora – Almantas Vaišnys ir Jolita Skukauskaitė. Jų atžala Morta bus dar vienas teatre užaugęs vaikas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Algirdo Latėno kurso auklėtiniai A.Vaišnys ir J.Skukauskaitė į Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą atvyko kaip širdies draugų pora, bet netrukus sumainė aukso žiedus ir susilaukė pirmagimės.
Tik čia jie ir išgirdo, kad garsusis režisierius J.Miltinis šiukštu draudė aktoriams tuoktis, tie drebėjo, slapstėsi, bet vis tiek paklusdavo prigimties šauksmui – nueidavo prie altoriaus. J.Miltiniui tekdavo nusileisti.
Povestuvinė kelionė – lapų grėbti
Su aktoriais susitinkame jų namuose Ukmergės gatvėje. Dalį svetainės užima ryškiaspalvė žaislų palapinė. Visi buto langai – į teatrą. Ir pusryčiaudami, ir eidami miegoti aktoriai visad regi pilką teatro pastato sieną.
Tuomet, kai sutuoktiniai vaidina viename spektaklyje, beveik dvejų metų jų dukrytę Mortą globoja teatro rūbinės darbuotojos.
„Fojė didelė, daug ten reikalų mažajai“, – juokėsi tėvai.
Tad iš teatro jie dažniausiai pareina trise.
„Bet mūsų laisvalaikis su teatru ir kitais menais visiškai nesusijęs“, – užtikrino abu.
Jie sako esantys gamtos vaikai: grybautojai, uogautojai, žvejai ir atostogų kaime gerbėjai. Net povestuvinė kelionė buvo ne į svečius kraštus, o į sodybą Biržų rajone, lapų grėbti. Almantas Jolitą kartą buvo ir į medžioklę išsitempęs. Pats yra medžiotojas, ėjo su šautuvu, o antrajai pusei teko pabūti varove.
Aktorius medžioklėn išsiruošia ne žudymo instinkto genamas. Ir ne dėl mėsos.
„Mitas, kad medžiotojams mėsa lyg iš gausybės rago krinta, kad šaldytuvai dešrų prikimšti. Medžioji dėl smagumo, gamtoje pabūni, žvėrelių pamatai. Šaudai tik kas galima, kad sureguliuotum populiaciją, o ne žudyti norėdamas“, – aiškino jis.
Medžioklės trofėjų – ragų ir kailių A.Vaišnys į namus netempia. Nepatinka juos išdžiaustyti ir tuo didžiuotis.
Dėl saviškio labiau jaudinasi
Scenoje svetimus gyvenimus gyvenantiems sutuoktiniams teatras baigiasi vos pravėrus namų duris. Kitų aktorių paatviravimai apie sunkų „įėjimą ir išėjimą iš vaidmens“ panevėžiečių porai kelia šypseną. Jiedu teatro į namus nesineša, scenos veiksmo į gyvenimą neperkelia ir vienas prieš kitą nevaidina.
„Pareini iš teatro, nusiauni batus, ir jau teka normalus gyvenimas, reikia valgyti gaminti mūsų mažajam spirgučiui, atlikti gausybę buities darbų“, – sakė A.Vaišnys.
„O vaidmeniui turi visą naktį prieš spektaklį. Žinoma, galvoji apie personažą, nešiojiesi jį, bet į asmeninį gyvenimą neįsileidi. Aktorius privalo mokėti atsiriboti nuo vaidmenų“, – papildė J.Skukauskaitė.
Yra pliusų ir minusų, kai abu šeimos nariai dirba tą patį darbą.
„Gerai, nes gali pasitarti, savas nemeluos apie klaidas. Labai sunku patikėti kolegų pastabomis ir replikomis, o čia šimtas procentų, kad kritika ar pagyros bus tikri“, – pliusus įvardijo A.Vaišnys.
Minusai išlenda tuomet, kai savą žmogų pamatai scenoje, atsakomybę ir jaudulį už tai, ką jis daro, jauti labiau, nei reikėtų.
Vienas sunkiausių sceninių išbandymų aktorių porai buvo, kai „Figaro vedybose“ abu vaidino mylimuosius Siuzaną ir Figaro. Tada jaudinosi išties daug.
Laimės nematavo svečių gausumu
Almantui į akį Jolita krito jau pirmą studijų dieną.
„Per paskaitą pamačiau baltapūkę mergaitę“, – svajingai nutęsė A.Vaišnys.
Jolita aštuoneriais metais vyresnio bendrakursio dar kurį laiką iš kitų neišskyrė. Iki to momento, kai buvo išviliota į akademijos kiemelį žaisti krepšinio. Linksmas sportinis šėlsmas baigėsi josios pralaimėjimu, bet po to užsimezgė šilti santykiai.
Almantas nusižiūrėtos panelės į pasimatymus nekvietė.
„Kokie dar pasimatymai, kai visą dieną kartu! Paskaitos iki 21 valandos“, – Jolita atviravo, kad studentavimo laikais romantikos nebuvę.
Suėję į porą jiedu 12 metų gyveno kartu, bet nesusituokę.
„Morta pati mums vestuves suplanavo“, – juokėsi jie.
Vestuvinių apdarų ir puotos nebuvę, abu nenorėjo pompastikos, juk vedybinė laimė nepriklauso nuo suknios grožio ir svečių gausumo.
„Ji pakanti ir supratinga, bet pylos gaunu. Tai puodelio neišsiplaunu, tai lovos nepakloju ar šiukšlių neišnešu“, – juokėsi aktorius.
„Jis užsispyręs, bet laimė, kad daugelis dalykų sutampa. Galim naktį žiūrėt į dangų ir matyt tuos pačius dalykus, nieko nereikia aiškinti, vienas kitą suprantam ir kai tylim“, – pratęsė temą Jolita.
„Teatriniai“ genai – iš antros kartos
J.Skukauskaitės gimtinė – Utena. Apie aktorystės studijas ji negalvojo, mokykloje dramos būrelio nelankė, tik vesdavo renginius.
Tiesa, giminėje „teatrinių“ genų būta, jos senelis Edvardas Skukauskas buvo garsus Utenos mėgėjų teatro artistas. Anūkė dažnai išsitraukia anų laikų fotografijas, kuriose užfiksuotos scenos iš senelio vaidinimų.
Mergaitė svajojo tapti veterinare. Namuose knibždėjo visokių jos išgelbėtų gyvių. Į šeimos būstą ji tempė varnas, peles, ežiukus, namie buvo apgyvendintas miške rastas katinas, jūrų kiaulytė, kiras be sparno. Pastarajam veterinaras jau niekuo negalėjo padėti, paukštį teko užmigdyti.
Kartą, nuėjusi prie upelio maudytis su bendraamžiais, Jolita pamatė voljerą prie sodybos ir akimirksniu įlindo pas ten uždarytą šunį. Iki dabar prisimena, kaip iš namo išlėkęs šeimininkas rėkė it pašėlęs, liepė kuo greičiau mauti namo. Tada žiūrėjo išpūtusi akis ir nesuvokė, ko tas žmogus draskosi, tik vėliau jau ūgtelėjusi suprato, kad svetimas šuo galėjo ją smarkiai nuskriausti.
Mamą iš proto varė vienturtės meilė gyvūnams, ir ji lengviau atsikvėpė, kai po abitūros egzaminų Jolita netikėtai išvažiavo mokytis į Muzikos ir teatro akademiją.
Tuo metu kultūros ministru buvo Saulius Šaltenis, jo aplinkoje imta kalbėti apie teatro steigimą Utenoje, tad iš šio miesto buvo surinktas studentų kursas.
Pasikeitė politikai, keitėsi gyvenimas, ir idėja Utenoje turėti teatrą tiesiog savaime numirė.
Uniforma, sutana, verslas, teatras
A.Vaišnio tarnystė teatro mūzai prasidėjo aplinkkeliais. Aštuonerius metus jis sukosi visai kitokiose sferose, kol galiausiai grįžo į giminės jau pramintą kelią. Vaikino mama Alma yra baigusi anuometį Leningrado teatro institutą, iki šiol dirba Prienų kultūros centre režisiere.
„Aš nuo vaikystės gėles scenoje įteikinėjau“, – juokėsi aktorius ir sakė gerai net nežinąs, kodėl iš karto nesuko link aktorystės.
Tuoj po vidurinės A.Vaišnys įsidarbino muitinėje. Prie sienos su Lenkija dirbdamas pasieniečiu tikrindavo pasus. Čia pravertė lenkų kalbos mokėjimas. Ją išmoko dar vaikystėje. Pas senelius Lazdijų rajone televizija rodė kaimyninės šalies laidas, visi animaciniai filmukai buvo lenkiški.
„Dabar lenkiškai galiu kalbėt tik su uošve, nes Jolitos mama lenkė“, – džiaugėsi aktorius.
Po kiek laiko vaikinas tapo kunigo vairuotoju. Tas laikas buvo naudingas pažintimis, teko pabendrauti su įspūdingomis asmenybėmis.
„Kai kurie senieji kunigai – kaip gera senovinė knyga, išminties ir žinių lobynas, teigiamos patirtys“, – neabejoja aktorius.
Trečias darbinis žingsnis – nuosavas verslas. Vyras bandė prekiauti sporto prekėmis ir džinsais.
„Tai vyko apie 1995 metus, raudonų švarkų laikais. Madingiausi vyrukai dėvėjo ryškius švarkus ir baltas kojines, ir aš tokį turėjau, taip apsirengęs eidavau į restoraną. Panevėžyje tuomet tikriausiai treningai buvo populiarūs“, – juokėsi pašnekovas.
Paskui atsirado konkurencija, viskas nusibodo. Taip A.Vaišnys atsidūrė Muzikos ir teatro akademijoje.
„Sunku pasakyti, kas lengviau, būti aktoriumi, verslininku ar pareigūnu. Visur savos bėdos“, – tą jau gerai supranta vyras.
Senbuviai priėmė puikiai
J.Skukauskaitę ir A.Vaišnį atvykti į Panevėžio teatrą pakvietė tuometis jo vadovas Rimantas Teresas. Porelė neskubėjo, Almantas filmavosi televizijai, Jolita irgi turėjo šiokių tokių vaidmenų Vilniuje.
„Po metų supratome, kad aktoriui pamatas vis dėlto yra teatras, o tik paskui kiti renginiai. Tada į J.Miltinio teatrą jau pasiprašėme patys“, – sako A.Vaišnys.
Įsilieti į teatro bendruomenę nebuvo sunku, ir vaidmenų atsirado. Senbuviai priėmė be intrigų ir pavydo.
„O gal mes jokių nepatogumų nejautėme, nes buvome dviese?“ – svarsto jie.
Visos patirtys praverčia
Anksčiau A.Vaišnys intensyviai sportavo, turėjo antrą slidinėjimo sporto atskyrį, tiek pat buvo pasiekęs ir užsiimdamas kartingu.
Prisiminti sportinę ištvermę jam teko pramoginėje TV laidoje „Mano vyras gali“. Keturios žmonos stengėsi surinkti kuo daugiau taškų pareikšdamos, kad jų sutuoktiniai tą ar kitą rungtį įvykdys geriausiai.
J.Skukauskaitė savajam užkrovė ekstremalų įpareigojimą: į kameras pažadėjo, kad per 3 minutes 6 kilogramų svarmenį jos vyras iškels 70 kartų.
„Kadangi esu užsispyręs, negalėjau nepadaryt. Nebuvo lengva, po to rankai reikėjo gydomųjų tepaliukų, bet užtai laimėjom savaitgalio kelionę į Stambulą“, – šypsojosi aktorius.
„Labai svajojau, kad už pergalę gausime baldų, bet gavom kelionę, ką darysi, teko skristi“, – sakė pragmatiškesnė žmona.
Tai buvo pirma poros kelionė į užsienį. Iki tol jiedu yra daug keliavę po Lietuvą, plaukę baidarėmis, nakvoję palapinėse, o vasarodavo šimtamečiais medžiais apaugusioje sodyboje, kur patogumai – tualetas ir šulinys lauke.
Stambulo grožybės liko tik atmintyje. Gausybė iš ten parsivežtų nuotraukų nuskendo. Jos buvo mobiliajame telefone, o telefoną atžalėlė įmetė į klozetą.
Širdį atidavė gruziniškai ožkai
Šiuo metu A.Vaišnys vaidina Pauliaus Ignatavičiaus režisuotame Izraelio dramaturgo H.Levino spektaklyje „Chefecas, arba Visi nori gyventi“. Adašos Bardašos personažas – gyvenimo nuskriaustas žmogelis, ieškantis meilės, paguodos ir dėmesio, bet pats nejudinantis dėl to nė piršto. Spektaklis apie žmogaus ego iškėlimą, kovą už būvį.
„Svajoju kada nors suvaidinti ne Hamletą, o karalių Lyrą. Pats suprantu, kad tai tik svajonė, tam dar per anksti – visokio svorio trūkumas“, – pripažįsta jaunasis aktorius.
J.Skukauskaitė prisipažįsta tokių ambicingų svajonių neturinti.
„Noriu gerai atlikti bet kurį man skirtą vaidmenį. Dabar vaidinu spektaklyje „Rūkas virš slėnių“, vaidmuo epizodinis, bet man patinka“, – sakė aktorė.
Kūrė ji visokius vaidmenis, didesnius ir mažesnius, bet labiausiai patiko vaidinti ožką gruzinų dramaturgo N.Dumbadzės ir jo tautiečio V.Čigogadzės režisuotame spektaklyje „Sveiki, žmonės“. Į jį įdėta ne tik daug širdies, bet ir fizinio triūso: mokyti šokių žingsnelių buvo atvažiavęs choreografas iš Gruzijos. Gaila, spektaklis scenoje nebepasirodys, teatre nebeliko ten vaidinusių aktorių.
Vaidinti muitininką – kaip sykis
A.Vaišnį kasmet vis labiau atpažįsta televizijos serialų gerbėjai.
„Iš pradžių buvo nejauku, o dabar eini, ir tiek“, – į smalsuolių žvilgsnius gatvėje abejingai reaguoja jis.
Filmavimosi pradžia buvo dar studentavimo laikais. Tada bendramokslio sukamoje kursinio darbo juostoje suvaidino banditą. Ta juosta pateko pas prodiuserius, atsirado daugiau pasiūlymų.
Seriale „Sniego skonis“ jaunuolis vėl tapo banditu, „Prokuroruose“ vaidino policininką kriminalistą, „Naisių vasaroje“ tapo laimės vis nerandančiu kaimo girtuokliu.
Epizodinį vaidmenį aktorius gavo ir Jono Vaitkaus istorinėje dramoje apie kruviną rezistencijos laikotarpį „Vienų vieni“.
Panevėžiečiui teko vaidinti ir Rusijai kurtame seriale „Lietuviškas tranzitas“. Ten jis tapo muitininku. Prisiminus patirtį muitinėje, persikūnyti į vaidmenį buvę visai lengva.
Pastarasis A.Vaišnio vaidmuo buvo kaimo girtuoklis filme „Kunigo naudą velniai gaudo“. Pagal Žemaitės apsakymą sukurtą kriminalinę komediją kino teatruose pradėta rodyti prieš Naujuosius metus.
