Ponia Siuzana Henkins (S.Špakovska) ir kiti artimieji sveikina serą Čarlzą Henkinsą 50-mečio proga. Tačiau netrukus jubiliatas savo namuose miršta itin keistomis aplinkybėmis. Bylos narplioti imasi genialusis miestelio seklys Šerlokas (J.Vanagas) ir jo padėjėjas Vatsonas (A.Barkauskas). Spektaklyje skamba gyvai atliekamos dainos, kurioms tekstus kūrė Rimantė Valiukaitė, nestinga mįslių ir juodo humoro.
Pokalbis su jaunaisiais aktoriais – apie juos vienijantį spektaklį, režisierių R.Cicėną ir aktorystės studijas.
- Ar jaučiatės kitokie nei vyresnioji aktorių karta?
Severina: Šiek tiek skiriamės. Galbūt tai normalu. Nemanau, kad esame geresni ar blogesni. Tiesiog augome visai kitokioje aplinkoje, mokėmės mokykloje kitokioje sistemoje, turime pakankamai laisvą požiūrį.
Nors teatrinė mokykla pasikeitė mažai, mūsų kartai atsivėrė plačios užsienio mokyklų galimybės. Skirtumams įtakos daro ir bendras pasaulio kitimas: viskas vyksta greičiau, šiuolaikinės technologijos tobulėja, atsiranda kitoks požiūris į teatrą, mažėja repertuarinių spektaklių, daugėja nepriklausomų projektų, laisvai samdomų aktorių, kurie nebepriklauso vienam teatrui. Tačiau visa tai yra labiau veikimo, kūrimo, ateities planavimo skirtumai – aktoriams susitikus scenoje, šių skirtumų turbūt nebematyti.
Aidas: Žinoma, jaučiuosi kitoks negu vyresnioji karta, nes jie turi daugiau sceninės patirties.
Justas: Mano autoritetai ir pavyzdžiai vis dėlto yra iš vyresnės kartos. Džiaugiuosi turėdamas galimybę su jais dirbti ir iš jų semtis patirties. Skirtumas gal tas, kad šiuolaikinės kartos aktoriai labiau skuba ir nori viską pasiekti, suvaidinti, uždirbti bei tapti pripažinti labai greitai. Manau, iš vyresniųjų reikėtų mokytis pastovumo, kantrybės ir atsakomybės.
- Aktoriams magistro diplomas nėra būtinas, kad gautų darbą. Kodėl nusprendėte ir magistrantūros studijoms pasirinkti tą pačią specialybę?
Severina: Stojau į magistrantūros studijas, nes tikėjausi išmokti dar daugiau ir, manau, tai pasiteisino. Taip pat žinojau temą, kuria norėčiau parašyti tiriamąjį darbą, beje, apie tai, kas Lietuvoje nelabai pažinta – apie gatvės teatro aktorius.
Aidas: Magistro studijas pasirinkau dėl to, kad baigęs galėčiau mokyti vaikus mokyklose ar darželiuose. Įstojęs sužinojau, kad galėsiu dėstyti, bet tik pačioje akademijoje.
Justas: Bakalauro studijose tave užaugina kurso vadovai su savo požiūriu į darbą, savo pasaulėžiūra. Magistrantūros studijose turėjau galimybę padirbėti su kitais režisieriais, pasisemti daugiau teorinių žinių apie teatro formas pasaulyje ir praplėsti žinias.
Tiesiog išmokau prisiimti atsakomybę už save, o ne laukti, kol koks nors režisierius būtinai pakvies vaidinti. Išmokau ir rašyti paraiškas stipendijoms bei projektams, tad galiu pats kurti ir rašyti projektus, būti nepriklausomas nuo kitų – režisierių, prodiuserių.
- Ko patys iš savęs reikalaujate?
Severina: Mūsų specialybėje magistro studijos yra daugiau asmeninio tobulėjimo metas: turėsi tiek praktikos, kiek susirasi, kiek pats kursi. Dėstytojai čia – tik padėjėjai, galintys patarti, kai iškyla profesinių klausimų.
Mano tikslas yra kurti įdomius personažus, dalyvauti įvairiuose spektakliuose, mokytis iš kolegų ir kaskart vaidinant sukurti tą teatrinį stebuklą, kurio metu žiūrovai patiria išgyvenimą. Ir visai nesvarbu, ar tai diplominis spektaklis, ar nepriklausomas projektas. Svarbu tik neužmigti ant laurų, niekuomet nesustoti.
Aidas: Vis iš savęs reikalauju sąžiningumo ir žiūrovams, ir sau pačiam.
Justas: Man viena iš bakalauro studijų vadovių – Viktorija Kuodytė įskiepijo tokį požiūrį: geriau visai nedaryti, negu daryti atmestinai.
Aktoriaus specialybė reikalauja nuolatinio tobulėjimo visose srityse, tad aš net turėdamas laisvo laiko stengiuosi susigalvoti sau bent trumpalaikių užduočių ir iššūkių: įvairios sporto programos, kalbų mokymasis, scenos kalbos pratimai, muzikos instrumentų valdymas ar kitos lavinančios veiklos.
– Kam vaidinti jaučiate didesnę atsakomybę ir jaudulį – dėstytojams, kurie sprendžia, ar esate verti diplomo, ar žiūrovams?
Severina: Labai laukiu, kada pasibaigs tas metas, kai reikia atsiskaityti dėstytojams ir komisijai. Vaidinti spektaklį žiūrovams yra daug maloniau ir smagiau, jų vertinimas yra daug nuoširdesnis – jų nekausto vertinimo sistemos ar kriterijai, jie pasikliauja tik savo nuojauta.
O atsiskaitymai visuomet sukelia nereikalingos įtampos. Bet atsakomybė, manau, abiem atvejais vienoda, nes komisija – irgi žiūrovas, kurio pagarbą reikia pelnyti.
Aidas: Vaidyba yra žmonėms. O žmonės ir yra tie patys dėstytojai, ir žiūrovai.
Justas: Aš jaučiu didesnę atsakomybę dėstytojams, režisieriams. Net jei jie jau ir nebedėsto man, tam tikra įtampa ir atsakomybė jiems yra išlikusi. Vaidindamas mėginu juos pamiršti ir susikoncentruoti į savo personažą bei publiką.
- Prisiminkite bent po vieną kuriozą, kurį teko patirti scenoje.
Severina: Beveik kiekviename spektaklyje pasitaiko kuriozų. Dažniausiai tai techniniai niuansai, priverčiantys suktis iš padėties, pavyzdžiui, kai kolegai ar tau išsijungia mikrofonas ir tenka dalytis vienu. Arba kas nors pamiršta tekstą ir atsiranda vadinamasis baltas lapas. Tuomet būna viduje labai smagu, nežinai, kas ir kaip toliau valdys situaciją, jautrumo lygis tarp aktorių staiga šokteli iki begalybės. Arba pokštai, kuriuos krečiame vieni kitiems.
Aidas: Didžiausias kuriozas tikriausiai ir buvo neseniai nutikęs per „Angliško detektyvo“ premjerą. Tam tikri vizualiniai dalykai, puošiantys mano personažą, pradėjo man kišti koją. Teko suktis iš padėties ir dėl to užplūdo tik dar didesnis azartas.
Justas: Labai daug tų kuriozų būna, bet tai dažniausiai pagyvina spektaklį ir įneša naujų spalvų. O kokio nors vieno ypatingo dar neišskirčiau.
- Ar jūs trys jau pažįstate vienas kitą, galite nuspėti, kaip kolega elgsis per spektaklį netikėtu atveju?
Severina: Su Justu turime bendrą diplominį spektaklį „Varnas“ (režisierius Aidas Giniotis). Su Aidu vaidinu viename miuzikle vaikams ir viename gatvės teatro spektaklyje. O kaip „trys viename“ vaidiname pirmą kartą. Taigi kartu dirbame palyginti neilgai, todėl vis dar iš kolegų tikiuosi staigmenų. Galiu tik numanyti, kaip kas nors pasielgs kritinėje situacijoje.
Mane apskritai kolegos stebina kiekvieną dieną. Nesinori žmonėms klijuoti etikečių, nes mes augame kone kiekvieną dieną, keičiasi mūsų požiūriai, prioritetai, pomėgiai, nuotaikos.
Aidas: Kadangi su Justu kartu baigėme bakalauro studijas (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus), pažįstu jį geriau nei Severiną. Bet visi esame profesionalai, tad nemanau, kad atsirastų situacijų, iš kurių negalėtume išsisukti. O kadangi spektaklyje visi siekiame geriausio rezultato, tai, manau, vienas kitą gelbėtume bet kokiu atveju.
Justas: Esu vaidinęs su Aidu keturiuose spektakliuose bei studijų metu. Vienas kitą jau gerai pažįstame ir žinome, kada kolegai reikėtų padėti. Dažnai vienas kitą stebiname kurdami vis kitokius charakteringus personžus, bet, kad ir kaip iš pradžių kas nors atrodytų neįmanoma, galiausiai viskas būna gerai ir žinau, kad kolega viską padarys puikiai. Pasitikiu juo scenoje. O Severinos nepažįstu taip gerai, tad nelabai žinau, ko tikėtis iš jos.
- Koks režisierius R.Cicėnas?
Severina: Gerai žinantis, ko nori ir kaip tai gali būti pasiekta, su tvirta pozicija. Dėl to su juo kurti įdomu. Be to, jis – pats aktorius, ir tai labai jaučiasi: režisuodamas niekada aktorių nepalieka nepatogioje, neišspręstoje padėtyje ar nežinioje, visuomet kartu ras sprendimą, kad visi scenoje gerai jaustųsi. R.Cicėnas – ir reiklus, tai irgi labai gerai.
Aidas: R.Cicėnas – labai geras režisierius. Kadangi jis pats yra dar ir aktorius, tai puikiai mus supranta ir bando padėti visaip, kaip tik gali. Man patinka jo darbo etika. Man ji priimtina, todėl tikriausiai ir yra labai lengva su juo dirbti. Smagu, kai režisierius tavimi pasitiki ir leidžia tau leistis į aktorines paieškas. Aš visada žinau, kad yra „saugiklis“ Ramūnas, kuris neleis tau nuklysti ir visada pakreips tinkama linkme.
Justas: Jis – labai ramus ir vien teigiamų emocijų teikiantis režisierius. Jo požiūrį apibūdinčiau taip: darbas turi teikti malonumą. Ramūnas nemėgsta įtampos ir pykčių. Tad turi sutikti su jo taisyklėmis arba nedirbti. Kadangi jis pats – aktorius, tai ir režisuodamas mus bando suprasti bei padeda mums atsiskleisti ir parodyti savo stipriasias sąvybes. Todėl dirbti su Ramūnu buvo malonu.
– Kiekvieno jūsų personažas „Angliškame detektyve“ – labai charakteringas. Kaip kūrėte vaidmenis?
Severina: Kai pradėjome repetuoti, Ramūnas jau turėjo bendrą spektaklio vaizdą, dėl to mums buvo pakankamai aiškios žanro gairės, o patys personažai irgi turėjo ganėtinai aiškų apibrėžimą. Be to, režisierius pasidalijo savo mintimis, koks turėtų būti visų personažų ansamblis, kaip jie papildo vienas kitą, koks galėtų būti kiekvieno veikėjo akcentas, kuris ypač kontrastuotų su kitais, o mes jau viską kūrėme praktiškai, bandėme, ieškojome. Taigi viskas – bendro kūrybinio proceso vaisiai.
Aidas: Žinoma, perskaitęs pjesę, bandai įsivaizduoti tą fantomą, tada apsitari su režisieriumi, išklausai jo įsivaizdavimą, kaip jis turėtų atrodyti, ir eini į sceną bandytis. Pats žiūri, kas veikia, kas neveikia, galvoji naujus prisitaikymas. Ramūnas visada buvo šalia ir jis pasakydavo, kas tinka, kas – nelabai, pasiūlydavo ką nors, ką būtų galima pamėginti.
Justas: Aš peržiūrėjau daug filmų apie Šerloką Holmsą – nuo rusų klasika tapusio serialo ir Holivudo filmo iki naujausio britų serialo. Analizavau visus tuos personažus, o scenoje bandydavau daryti, kaip pats įsivaizduoju, ir paskui dar tardavausi su režisieriumi, ką reikėtų keisti, tobulinti ar stiprinti. Kūrimo procesas buvo įdomus ir viskas savaime lyg ir susidėliojo į tas vietas, kuriose dabar yra.
- Be to, kad šis spektaklis – jūsų baigiamasis studijų darbas, kuo jis jums dar reikšmingas ar kitoks?
Severina: Tai – pirmasis susidūrimas su VKT ir jis tikrai malonus. Sakyčiau, šis teatras mus priėmė kaip į šeimą, į draugų ratą.
Aidas: Tai pirmoji komedija, kurioje vaidinu, o dar tai, kad ji muzikinė, tiesiog – fantastika, nes labai mėgstu dainuoti.
Justas: Man visada įdomi nauja patirtis su režisieriumi, tad labai džiaugiuosi dėl to, kad turėjau progos dirbti su R.Cicėnu.
