- Kaip atsitiko, kad paprasta mergina iš nedidelio miestelio staiga šturmuoja visus Vilniaus teatrus?
– Kalbėdama apie šturmą, matyt, turite omenyje spektaklių apie Kakę Makę sėkmę. Valstybiniame jaunimo teatre režisavau jau du spektaklius – 2014 m. „Kakė Makė“, o 2015 m. „Kakė Makė ir pavogtas laikas“. Šie spektakliai sulaukė didelės sėkmės ir žiūrovų antplūdžio. Pirmoji spektaklio dalis buvo išrinka lankomiausiu Jaunimo teatro metų spektakliu. Labai džiaugiuosi tokiu sėkmingu debiutu režisūroje. Sulaukiu daugybės laiškų, klausimų kaip įsigyti bilietų ir patekti į spektaklius. Todėl toliau dirbu su Kakės Makės idėjomis ir, tikiuosi, netolimoje ateityje galėsime aplankyti visus visus žiūrovus tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.
O pati kaip aktorė esu nepriklausoma. Todėl turiu spektaklių skirtinguose teatruose ir projektuose. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę išbandyti jėgas įvairiuose spektakliuose. Visada trokštu didesnių iššūkių. Ir labai tikiuosi, kad nuosekliu darbu ir tobulėjimu to sulauksiu. Mes – aktoriai – visada laukiame režisierių pasiūlymų. O kad laukimas nebūtų bergždias, imuosi kitų kūrybinių veiklų – stažuočių užsienyje, režisūros ir edukacinių programų teatro tema.
Taip pat vykdau edukacinę veiklą su vaikais ir jaunimu. Rengiu kūrybiškumo stovyklas, dėstau įvairius vaidybos metodus ir aktorinio meistriškumo pradmenis. Čia jaučiuosi laiminga, nes dirbu pačių jaunuolių prašymu. O kai matau jų degančias akis, džiaugiuosi galėdama pasidalyti savo žiniomis. Už paauglius, kuriems dėstau, esu vyresnė vos 10-15 metų, todėl jiems artimas mano požiūris, o man suprantama jų „kalba“ ir norai.
- Kodėl susidomėjote režisūra? Juk jūsų specialybė – vaidyba ir pantomima.
– Režisūra mane domino visą laiką. Matyt, įgimto noro vadovauti ir viską imti į savo rankas negali patenkinti vien vaidyba. Tad norėdama „atsiimti“, ėmiausi režisūros. Kurso vadovas studijų metais sakydavo: „Kol vaidinasi, tai ir vaidink, o kai prisigimdysi vaikų, galėsi ir režisuoti pradėti.“ Kol kas vaikų neturiu, bet aktyviau režisuoti pradėjau būtent nuo vaikiškų spektaklių.
- Vis kuriate, lekiate. Kaipgi viską suspėjate?
– Nes daugiau nieko ir nedarau – tik dirbu. Juokauju.
Svarbiausia – planuoti savo laiką. Aš mėnesiui į priekį jau žinau beveik kiekvienos savo dienos planą. Tai padeda neatidėlioti darbų. Daug darbų – daug įvertinimų. Bet kai pagalvoju, kad mano tėvai, būdami mano amžiaus, savo rankomis pasistatė dviejų aukštų didžiulį namą, tai man iškyla klausimas: kaip jie spėjo ir vaikus auginti, ir darbus dirbti, ir ūkį prižiūrėti, ir namą statyti, ir pinigus uždirbti, ir dar linksmai su draugais pašvęsti. Va čia man atrodo daug daugiau. Toks jausmas, kad šiais laikais para yra sutrumpėjusi ir mes nieko nespėjame.
- Esate ištekėjusi ir jūsų vyras taip pat aktorius. Konkuruojate tarpusavyje? Juk dviejų menininkų santykiai nebūna labai jau lengvi.
– Stažuojantis Amerikoje kolegos manęs paklausė: „Koks yra mano antras darbas?“ „Matyt, režisūra“, – sakau. „O tavo vyro?“ – tęsė klausimus. Sakau: „Dainavimas grupėje“. Klausia: „O kokie jūsų papildomi darbai, be meno?“ Jie beveik visi turi papildomus darbus kavinėse, pašte, parduotuvėse, biuruose. Tad labai nustebo, kad dviejų artistų šeima Lietuvoje gali išgyventi vien iš savo profesinio darbo. Gal dėl to ir sutariame, kad ne vien kartu vaidiname, bet ir turime visai skirtingų mėgstamų sričių: aš režisuoju, o jis dainuoja grupėje „Neteisėtai padaryti“. Visiškai nekonkuruojame – nėra dėl ko. Atvirkščiai, vienas kitam galime padėti patarimais iš šono.
O santykiai, mano manymu, ne tik tarp menininkų būna nelengvi. Ne veltui parašyta tiek daug knygų apie darnią santuoką. Uh, koks tai didelis darbas būti gera žmona...
- Esate pantomimos aktorė. Kaip manote, ar vis dėlto yra pantomimos meno Lietuvoje? Juk oficialiai tokio teatro čia jau nebėra.
– Tiesa. Oficialaus pantomimos teatro nėra. Tačiau pavieniai pantomimos reiškiniai gyvuoja.
Man pantomima pirmiausia asocijuojasi su estetika, kurios man labai trūksta tarp gausybės gašlios, brutalios ir smurtinės informacijos tiek teatre, tiek naujienų laidose.
Pantomima – tai kūno kalba. O kalba būna labai išraiškinga. Šiais laikais verbalinė kalba apsivelia žargonais ir sutrumpinimais, o kūno kalba itin skatinama sukti seksualumo link. Todėl pantomima mane žavi savo žanro išraiškingumu, trapumu, išskirtinumu, elengancija ir žaviu humoru.
- Ar neketinate palikti tėvynės? Dabar labai madinga nusispjauti ir išvykti svetur, nes meno „gamintojų“ vis daugėja.
– Anksčiau apie tai galvojau. Ir net mokiausi norvegų kalbos. Tačiau aš puikiai jaučiuosi Lietuvoje. Ir čia jaučiuosi daug reikalingesnė. O svarbiausia, kad kiekvienais metais išvykstu į užsienį stažuotis, kur su kaupu pasisemiu naujų žinių, idėjų ir ryšių. Būtent profesiniais tikslais porą kartų esu buvusi Japonijoje, kelis kartus Gruzijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Amerikoje.
- Kodėl publika turėtų pamatyti premjerą „Žavūs nerangumai“?
– Todėl, kad to nepamatys niekur kitur. Toks spektaklis tik vienas, kaip ir kiekvienas – savaip išskirtinis. Jis skirtas jaunimui. O jaunas, pagal įstatymą, apibrėžiamas asmuo nuo 14 iki 29 metų. Todėl tokio amžiaus žiūrovai tikrai supras mūsų kalbą. Tačiau mielai laukiame visų, nes pantomimos kalba yra universali.
Tai žavus spektaklis, kuriame jungiama pantomima, šokis ir drama. O svarbiausia – pamatysite vaizdą, kuris bus akiai gražus, o protui šmaikštus! Pasirodyme yra naudojami ir originalūs dizainerių kostiumai. Akį glostys žavūs Agnės Kuzmickaitės drugeliai, elegantiškas dizainerės Miglės Miliauskaitės derinys ir šiuolaikiško vaikino atributai iš „Mother eleganza“.
Mano palinkėjimai pabaigai: man labai juokinga, kai prabangių parduotuvių vitrinose sudėtos prekės iš Gariūnų, o pirkėjai net negali to atskirti, kai gražuolėms prieš akis padedamos trys rankinės, o jos negali atskirti, kuri verta 20 eurų, o kuri 2000 eurų. Tad nesivaikykite vien tik žinomų vardų. Atkreipkite dėmesį į išskirtinumą, kokybę ir darbą su meile. Vincento Van Gogho darbą, kai jis buvo jaunas, įsigyti kainavo kone tiek pat, kiek dabar kainuoja jį pamatyti. Naudokitės proga pamatyti pirmieji.
Apie Virginiją Kuklytę-Gedvilienę
Jai skirta Kultūros ministerijos jaunojo menininko premija, ji taip pat yra Lietuvos teatro sąjungos „Jaunojo režisieriaus eksperimento“ ir „Aktorių duetų“ konkursų nugalėtoja, apdovanota Dalios Tamulevičiūtės VI profesionalių teatrų festivalyje kaip geriausia jaunoji aktorė ir buvo nominuota Sidabrinės gervės apdovanojimui. Tai dar toli gražu ne viskas – per pastaruosius metus ji yra pelniusi per dešimt apdovanojimų.
Aktorė ir režisierė yra baigusi bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidybos metodų mokėsi iš režisierių Japonijoje, Gruzijoje, Amerikoje.
2013 m. V.Kuklytė-Gedvilienė pradėjo savanoriškai dirbti su vaikais ir jaunimu tautinį susiskaldymą jaučiančiame Šalčininkų rajone. Čia yra vedusi aktorystės pratybas vaikams ir jaunimui, metodinius seminarus „Vaidybos pagrindai“ ir organizavusi kūrybiškumo stovyklas. Ji yra itin populiarių spektaklių vaikams „Kakė Makė“ bei „Kakė Makė ir pavogtas laikas“ režisierė.
Plačiau apie spektaklį „Žavūs nerangumai“
