- Šarūnai, vasaris persirito į antrąją pusę, ne už kalnų pavasaris. Kokie jūsų kūrybiniai siekiai artėjančiame atbundančios gamtos sezone?
– Artimiausius planus sieju su darbu. Įžengus pavasariui – kovo 4-ąją – su kūrėjų komanda planuojame pristatyti operą, skirtą paaugliams. O gegužės mėnesį „Lėlės“ teatre turėtų įvykti naujo spektaklio premjera vaikams su magija ir gyvo garso muzika.
- Esate teatro aktorius, režisierius, o prieš keletą metų įgijote ir televizinės patirties – vaidinote seriale. Išduokite paslaptį, kur jaučiatės geriau – teatre ar televizijoje?
– Mieliau man, žinoma, teatre, nes čia jaučiu kūrybos laisvę. Galiu režisuoti spektaklius prisiimdamas atsakomybę už galutinį rezultatą. Kitaip tariant, dirbdamas teatre pats sprendžiu, kaip bus sustyguoti visi sraigteliai, nuo kurių priklauso kokybiškas scenos kūrinio atlikimas. Priešingai nei televizijoje. Joje žmogus yra tik sraigtas, kurį pasuka taip, kaip nori.
- Kokia turi būti idėja, kad pakviestas prie jos prisidėti pasakytumėte: „Taip, mane tai sudomino. Sutinku.“?
– Idėja, prie kurios sutikčiau prisidėti, pirmiausia turėtų pasižymėti temos svarbumu, nes menas turi kalbėti apie visuomenei aktualias problemas. Juk niekam nebus įdomu, jei žmonės, esantys scenoje ar ekrane, kalbės apie dalykus, nereikšmingus gyvenimo kasdienybėje. Kitaip tariant, jei idėja nepretenduoja į tuštybę ir neša savyje žinutę, kuria galima pasakyti ar padaryti kitaip nei iki šiol, tuomet man įdomu.
- Ne viename jūsų režisuotame spektaklyje į paviršių iškeliamos aktualios, tačiau nelengvos socialinio gyvenimo temos. Kodėl kurdamas dažnai renkatės būtent tokią kryptį? Kuo ji jums įdomi?
– Noriu, kad žmonės, išeidami iš spektaklio, išsineštų iš jo ką nors naudingo sau. Nesvarbu kam – vaikams, paaugliams ar suaugusiesiems spektaklis skirtas, mano tikslas visada išlieka toks pat. Žinoma, gali būti ir lengvo, pramoginio žanro spektaklių, tačiau tokių šiais laikais gausybė. Todėl pradėjęs kurti, norėjau paliesti rimtesnes temas.
- Paauglių operos „Kodas 555“ premjera įvyks kovo 4-ąją teatre „Lėlė“, Vilniuje. Joje Jums patikėta režisūrinė atsakomybė. Paaugliai ir opera – du iš pažiūros nesuderinami dalykai. O gal ryšys vis dėlto yra?
– Blogų meninių žanrų nėra. Tačiau jei žanras „kvepės naftalinu“, tai yra jei jame nebus nieko, kas atitiktų šiandieninės auditorijos interesus, be abejonės, tai paauglių nesudomins. Todėl vienas pagrindinių mūsų kūrybinės komandos uždavinių buvo surasti tam tikrą cinkelį, kuris patrauktų jų dėmesį. Dėl šios priežasties scenos kūrinyje nusprendėme kalbėti apie mokyklą, aplinką, kurią paaugliai atpažįsta. Taip pat ir muzika, skambėsianti operoje, bus labiau šiuolaikinė nei klasikinė. Tai nereiškia, jog ji turės šokių stiliaus elementų, tačiau žiūrovai išgirs operos žanrui būdingų skirtingų sąskambių pynę.
- Ar tai reiškia, kad žiūrovų auditorijoje taip pat turėtų vyrauti paaugliai?
– Taip, sudominti paauglius yra pagrindinis siekis. Norėtume, jog didžioji dalis susirinkusiųjų būtų vyresniųjų klasių mokiniai. Tikimės, jog operos tematika, kurioje vyrauja konfliktų tarpusavyje bei nesutarimų su mokytojais problema, siūlomi situacijų sprendimai, pasirodys jiems artimi.
- Paauglystė – vienas iš tų gyvenimo tarpsnių, kai maištas prieš pasaulį dažnai yra vienas pagrindinių tikslų. Kokias problemas gvildensite šioje operoje?
– Paauglių operoje „Kodas 555“ vyraus maišto, norėjimo išsiskirti iš kitų tema. Tačiau ryškiausias akcentas čia – konfliktas tarp skirtingų kartų. Nūdienoje mokiniai žino savo teises, dažnai nepaiso mokytojo nuomonės, nejaučia jam pagarbos. Per istoriją šioje operoje bus paliestos kai kurios temos – ir mokinių maištas, ir valdžios sugrįžimas į mokytojo rankas tam tikru momentu.
Susirinkusi auditorija scenos kūrinyje išvys daugybę situacijų, kurios galbūt nepateiks vieno aiškaus atsakymo į keliamus klausimus, tačiau suteiks galimybę apmąstymams ir atsakymų paieškai savyje.
- Viename interviu esate pasakęs: „Vien tik teisingi ir teigiami personažai neegzistuoja. Kam žiūrėti į tai, ko nebūna?“. O kokie bus „Kodas 555“ veikėjai?
– Jie bus tokie, kokie yra žmonės. Žinoma, tai yra teatras, todėl šiame spektaklyje neapsieisime be teatrališkos formos, bet veikėjai nestokos tikroviškumo. Pavyzdžiui, mokytojas, – jis nebus nei teigiamas, nei neigiamas, mes stengsimės atskleisti visas jo puses.
Galbūt žvelgiant iš šono pasirodys, kad mokytojas peržengė ribas ir leidžia sau per daug. Nors jis moko šių dienų jaunimą, negalima pamiršti, kad pats užaugo dar remdamasis sovietinio režimo taisyklėmis, kai mokytojui buvo leistina knyga trenkti mokiniui per galvą be rizikos būti nubaustam už tokį elgesį. Jei imamasi gilintis ir suprantama, kas motyvavo mokytoją elgtis būtent taip, kur slypi viso to kilmės šaltinis, tuomet tokio personažo negalima kaltinti.
Kai išaiškinama daugiau nei viena aplinkybių spalva, kyla diskusija. Vieni galbūt pateisins tokį elgesį, o kiti smerks. Todėl esu pasakęs, kad nė vienas personažas negali būti vertinamas kaip vien tik teigiamas arba neigiamas, net ir kalbant apie baisiausius personažus žmonijos istorijoje. Juk kiekvienas jų gyveno savo gyvenimą, kuris vienaip ar kitaip klostėsi.
Todėl manau, kad aktoriaus užduotis – pateisinti net ir blogiausią veikėją, kurį tenka vaidinti. Vaidindamas aktorius negali smerkti personažo, priešingai, jis turi rasti jo elgesio pateisinimo taškus. Tik tada veikėjas tampa atpažįstamas ir gyvas. Scenoje matydami personažą be trūkumų, žiūrovai juo suabejos ir nepriims, juk tikrovėje tokių nebūna. Todėl ieškoti ir surasti įvairiapusiškumą – svarbiausia.
Paauglių operoje bus stengiamasi užčiuopti ir parodyti skirtingus žmonių tipus, kurie pastebimi ir mūsų visuomenėje.
- Kuo ši paauglių opera bus kitokia, palyginti su įprastais operos žanro kūriniais?
– Nemėgstu šių skambių frazių, nes nežinau, ar ji bus kitokia, ar nebus. (Šypsosi.) Kai imuosi įgyvendinti idėją, niekada negalvoju apie tai, kuo pasiektas rezultatas bus išskirtinis, nes viskas pasaulyje jau sukurta ir sunku kuo nors nustebinti. Kūrėjų komandos tikslas – tiesiog papasakoti įdomią istoriją paaugliams pasitelkiant operos žanrą. Tad naujumas galbūt ir yra tas, kad niekada anksčiau nebuvo operos, skirtos paauglių auditorijai. Tačiau tai nebus grynasis operos žanras. Šiame variante įmanoma įžvelgti ir panašumų su miuziklus. Spektaklyje gros gyvo garso instrumentinė muzika. Norime, kad žiūrovai pamatytų aukšto lygio meninį scenos veikalą.
- Kokios užduotys teko jums įgyvendinant „Kodas 555“ idėją? Kas šiame kūrybiniame procese įdomiausia?
– Viena iš užduočių – rasti būdą, kaip sujungti dainavimą su draminiu vaidinimu. Niekada anksčiau nesu dirbęs su operos žanru. Prie panašios stilistikos šiek tiek prisiliečiau per rudenį vykusį trumpametražių miuziklų festivalį „MfESt“, tačiau tai – ne tas pats.
Ruošiantis paauglių operai man įdomiausia dirbti su mišriu kolektyvu. Spektaklio scenoje vaidins ne tik atlikėjai, studijuojantys vokalą, bet ir tie jauni žmonės, kurie dainuoja mokyklos būreliuose, chore ir į profesionalią sceną žengs pirmą kartą. Paaiškinti pastariesiems veikimo scenoje taisykles ir sukurti jaukią atmosferą, kurioje jie jaustųsi gerai, – išties didelis, bet malonus iššūkis.
- Nors šiek tiek praskleiskite paslapties šydą, ko gali tikėtis į premjerą susirinkę žiūrovai?
– Tikimės, kad žiūrovai gerai praleis laiką žvelgdami į spektaklyje pasakojamą istoriją, kurios siužete – ir linksmi, ir intriguojantys momentai.
