Prieš penkis dešimtmečius altininko Donato Katkaus suburto Vilniaus kvarteto pirmasis smuikas visą laiką buvo Audronė Vainiūnaitė, ji – tarsi šio kolektyvo simbolis. Tačiau nieko amžino pasaulyje nėra. Praėjusių metų pabaigoje A.Vainiūnaitė atsisveikino su aktyvia koncertine veikla ir užimti jos vietą Filharmonija pasiūlė smuikininkei, Vokietijoje ir Prancūzijoje studijavusiai 27 metų D.Kuznecovaitei.
Muzikos gerbėjai per kalėdinius Filharmonijos koncertus jau turėjo progą išgirsti naujos sudėties Vilniaus kvartetą, bet tikrasis jo debiutas numatytas vasario 24-ąją Filharmonijos Didžiojoje salėje.
D.Kuznecovaitė vis dar gyvena ant lagaminų: savaitė Vilniuje, savaitė Paryžiuje. Reikia baigti studijas Prancūzijos nacionalinės konservatorijos aspirantūroje, susitvarkyti buitį, pagaliau ir mylimas žmogus gyvena šiame mieste. Vis dėlto ilgą laiką užsienyje gyvenusi menininkė tikraisiais savo namais vadina Vilnių.
„Ne paslaptis, kad Paryžiuje jaučiama ypač didelė kultūrų įvairovė. Tai įdomu, bet ilgainiui pradedi ieškoti ir savosios tapatybės, norisi grįžti prie savo ištakų, prisiminti, kas yra lietuvių kultūra, mentalitetas. Net nemaniau, kad visa tai gali būti man taip brangu, nes visąlaik laikiau save pasaulio piliete“, – apie sprendimą grįžti prie savo šaknų pasakojo smuikininkė.
– Jau turite sukaupusi nemažą solinės veiklos patirtį, jūsų gastrolių maršrutai driekiasi ne tik per Europą, bet ir Kiniją, Meksiką, JAV. Kaip atsidūrėte kvartete? Ar pati ieškojote galimybių įsidarbinti Lietuvoje, ar kiti pasiūlė? – pasiteiravau D.Kuznecovaitės.
– Dar neieškojau darbo nei Lietuvoje, nei užsienyje – tebesu studentė, daug koncertuoju kaip solistė.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos pasiūlymas groti kvartete buvo netikėtas – anksčiau apie tai su niekuo nebuvo kalbėta. Iš pradžių buvo sunku priimti sprendimą – jau trejus metus gyvenu Paryžiuje, tarsi nesirengiau keltis į kitą šalį.
Bet tokio pasiūlymo negalėjau atsisakyti. Tai unikali galimybė, nes Europoje tėra keli kvartetai, kurie yra apmokami – šiaip jie remiasi muzikantų entuziazmu, nuo jų pačių priklauso, ar turės koncertų.
Aš koncertų turiu, bet norėjau nuolatinio darbo, o darbas kvartete įdomus, reikalaujantis kūrybiškumo – mes esame tarsi keturi solistai.
– Studijavote solinį muzikavimą, be kita ko, ir pas Zacharą Broną, kuris yra tikras solistų kalvis. Ar nėra keblumų persiorientuoti į kamerinį muzikavimą, įsiklausyti į kolegas? Antai kai kompozitorius Alfredas Schnittke trims garsiems solistams dedikavo savo kūrinį „Na troich“, surepetuoti jį buvo tikra kančia – kiekvienas norėjo būti pirmas, traukė antklodę ant savęs. Kaip jums sekasi įveikti šią ribą?
– Kvartetinio muzikavimo mokiausi dar Vilniaus M.K.Čiurlionio mokykloje, tos pačios A.Vainiūnaitės klasėje, taigi turiu šiokius tokius
grojimo kvartete pagrindus. Tačiau praktikos daug neturėjau. Kaip seksis, parodys koncertai.
– Kai perėmėte pirmojo smuiko pareigas? Ar sulaukėte kokių nors pirmtakės patarimų, palinkėjimų?
– Buvau su ja susitikusi, pasikalbėjome apie būsimus kvarteto koncertus. O kokio nors perleidimo kaip ir nebuvo – atėjau į darbą ir pratęsiau repeticiją, kaip jos ir anksčiau vykdavo.
A.Vainiūnaitė man duodavo patarimų tuomet, kai dar mokiausi mokykloje.
– Kaip jaučiatės vyrų kompanijoje ir dar jaunesnė?
– Labai gerai jaučiuosi – mano kolegos visada būdavo vyresni. O su vyrais visada geriau sekdavosi sutarti.
– Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja. Ko galima tikėtis iš jūsų?
– Kvartetas gyvuoja jau penkiasdešimt metų, turi savo tradicijas, savitą interpretacijos braižą. Mano užduotis bus tas tradicijas tęsti.
Kita vertus, naujas žmogus ateina su naujovėmis. Mūsų užduotis bus naujais kūriniais, nauju repertuaru sudominti publiką. Manau, kad į Lietuvą būtų galima pakviesti užsienio muzikantų pagroti su kvartetu, rengti įdomesnes programas. Galvoju apie gastroles užsienyje. Idėjų yra.
– Ką turite galvoje – atnaujinti repertuarą? Ko pasigendate šio penkiasdešimtmečio kolektyvo veikloje?
– Kvarteto repertuaras milžiniškas, pagroti visus kūrinius, kurie jau sukurti, neįmanoma. Manau, ir kolegos pritartų – liksime ištikimi
klasikinės muzikos gerbėjams, nekrypsime į populiariąją muziką, šalutinius kelius, bet galvosime ir apie tai, kas įdomiau būtų ne tik
sostinės, bet ir mažesnių miestų gyventojams, galbūt grosime daugiau romantizmo muzikos.
– Lietuva jau seniai vadinama kvartetų kraštu. Pagal tai, kiek vienam gyventojui tenka kvartetų, lenkiame daug didesnius kraštus. Koks turėtų būti Vilniaus kvarteto skiriamasis bruožas, kad jis nesupanašėtų su Čiurlionio kvartetu, vis labiau populiarėjančiu „Mettis“, kitais kolektyvais?
– Kol kas neturiu tikslo, kad šis kvartetas kuo nors išsiskirtų iš kitų. Manau, turime labai profesionaliai atlikti pasirinktą repertuarą.
Mūsų tikslas – profesionalus atlikimas ir savita interpretacija, neieškant kokių nors specialių skiriamųjų bruožų.
– Klasikinės muzikos atlikimas yra tarsi nusistovėjęs, koncertų forma ta pati jau keli šimtmečiai. O kaip XXI amžiaus iššūkiai, teatrališkumas, vizualumas, kurio poreikį, be kita ko, žadina ir populiarioji muzika, scenos apšvietimas, vaizdo klipai ir t.t.?
– Niekada neieškau išorinių efektų – ekstravagantiška apranga, judesys, tūpčiojimai, kraipymaisi, šokčiojimai man nepriimtini. Manau, kad muzika pati kalba už save ir nereikia papildomų išraiškos priemonių. Geriausiems muzikantams nereikia nei išskirtinių šukuosenų, nei kostiumų – genialu tai, kad paprasta. Laikausi tokios nuostatos.
Nekritikuoju tų, kurie elgiasi kitaip – gal tai įdomu ir klausytojams, bet tiems, kurie vertina klasikinę muziką ir tradicijas, manau, nereikia efektų.
– Kas jūsų klausytojai, kokia jūsų auditorija?
– Su kvartetu koncertavau dar tik porą kartų, nežinau. Galiu kalbėti kaip solistė. Lietuvoje yra žmonių, kurie nuolatos vaikšto į koncertus, melomanų, kurie domisi klasikine muzika.
Užsienyje – Amerikoje, Meksikoje – matai žmones, kurie tikriausiai vaikšto ir į popmuzikos koncertus, domisi viskuo. Klasikinė
muzika jiems nekasdieniška, į koncertus vaikšto su vaikais, salės būna perpildytos. Norėčiau, kad ir Lietuvoje klasikinė muzika išplistų, klausytojų gretos pagausėtų.
– Ar savaime pagausės?
– Pati dažnai apie tai galvoju. Kai įsijungiu lietuviškus televizijos kanalus ir pažiūriu, kas siūloma, savęs klausiu: ar siūloma tai, ko
pageidaujama, ar žmonėms tiesiog patiekiamas patiekalas ir jie valgo neturėdami pasirinkimo. Čia turbūt užburtas ratas.
Bet Filharmonijos ir mūsų, klasikinės muzikos atlikėjų, užduotis – išlaikyti stuburą ir nepasiduoti. Jeigu jau mes apleisime klasikinę
muziką, nebeliktų kam ją išlaikyti. Reikia ieškoti naujų būdų, net programas rinkti tokias, kurios būtų įdomios klausytojams.
Galvoju netgi apie koncertų ciklą vaikams – nežinau, ar kvartetas tokių yra rengęs. Galima sugalvoti labai įdomių programų, auginti savo publiką nuo mažumės. Ką siūlai, tą ir gauna – arba leidi prie kompiuterio, arba į koncertą. Nereikia nei vieno, nei kito nurašyti,
bet reikia ir siūlyti.
– Kas jums smuikas: darbo įrankis, draugas, meilužis?
– Viskas kartu. Tik darbo įrankis tikrai negali būti. Dainininkas dainuoja, šokėjas šoka savo kūnu, o mes turime instrumentą, kuriuo
turime perteikti muziką. Ir tas instrumentas tampa mūsų kūno, mūsų asmenybės dalimi. Yra labai keista riba tarp manęs ir instrumento, nes tai tikrai nėra tik gabalėlis medžio ar darbo įrankis. Tai daiktas, kuris eina su manimi gyvenimo keliu.
– Koks tas jūsų draugas iš Prancūzijos fondo „Vatelot-Rampal“ kolekcijos – 1899 metų „Bernardel“?
– Kadaise Ūkio bankas mano prašymu buvo įsigijęs smuiką ir man skolino. Prieš vieną koncertą dėl drėgno oro atsiklijavo viršus ir smuikas suiro. Buvo toks kuriozas.
O dabartinis instrumentas man patinka tuo, kad turi labai didelį garsą – galiu groti didelėse salėse, su orkestrais, bet kartu jo labai malonus, švelnus tembras. Gal aš prie jo jau prisitaikiau, mes sulipome, susigyvenome, bet nuo pat pradžios jis labai lengvai atsiliepdavo į mano pageidavimus.
Kartais būna, kad paimi smuiką ir valandų valandas reikia dirbti, kad išgautum norimą niuansą. O čia kaip įsivaizduoju garsą, jeigu jį
dainuočiau, taip man pavyksta padainuoti per smuiką. Jis jautriai atsiliepia į mano norus. Tai labai svarbu.
Esu turėjusi vieną itališką smuiką, senesnį vos ne šimtu metų, bet jis buvo kaprizingas, reikėjo ilgai bandyti, taikstytis, o su šiuo suradome vienas kitą. Labai nenorėčiau jo niekam atiduoti.
Šiuolaikiniai instrumentai skambesiu būna ne prastesni už senuosius. Tai įrodė ir ne per seniausiai Paryžiuje surengtas eksperimentas, kai muzikantai užrištomis akimis grojo įvairiais instrumentais ir ne vienas pirmenybę atidavė ne garsiųjų Italijos meistrų kūriniams, o šiuolaikiniams. Bet man nė vienas šiuolaikinis neprilipo. Man šiuolaikiniai smuikai tarsi neturi sielos.
– Ne viename interviu esate kalbėjusi apie muzikantų vienišumą - scenoje vieni, keliauja vieni, viešbučiuose gyvena vieni. Muzikavimas kvartete padės tokio vienišumo išvengti?
– Darbo pobūdis tikrai labai pasikeitė. Studijavau, koncertams ruošdavausi savarankiškai, nereikėdavo eiti į darbą. Dabar esu su kolektyvu. Nežinau, kaip būtų tarp šimto žmonių, o dabar yra idealu – ieškome bendrų sprendimų, labai smagu kūrybiniu procesu
dalytis dar su trimis žmonėmis.
– Ar turite kokį nors gyvenimo moto?
– Dabar gal mažiau remiuosi, nes ilgainiui kinta nuostatos, bet iki šiol maniau, kad viskas įmanoma, tik reikia norėti ir siekti. Man tai labai padėjo. Būdavau užsibrėžusi tikslų, kurie man pačiai atrodė neįmanomi, bet tvirtai eidavau ir tikėdavau, kad pavyks. Reikia norėti, ir viskas yra įmanoma.
– Kas pavyko?
– Dar mokydamasi mokykloje labai norėjau būti solistė ir groti didelėse salėse. Įsivaizdavau, kaip groju Dmitrijaus Šostakovičiaus, Piotro Čaikovskio koncertus su dideliais orkestrais. Tuo metu dar nebuvau koncertavusi didelėse salėse, nors mane jau buvo pastebėjęs Mstislavo Rostropovičiaus fondas, mokiausi pas gerus dėstytojus.
Nepasakyčiau, kad buvau vunderkindas, nors grodavau neblogai, laimėdavau konkursus. Pasižiūriu į dabartinius vaikus – 4-6 metų groja Niccolo Paganini. Kitas klausimas, ar po to jie išsilaiko.
Aš tokia nebuvau. Bet kai mane pastebėjo M.Rostropovičius, pradėjau labai atkakliai siekti tikslo, pamačiau, kad pavyksta. Ir dabar taip yra. Nepadariau pasaulinės karjeros kaip Anne Sophie Mutter, bet to ir nesiekiau. Mano tikslas nebuvo tapti garsiausia. Mano tikslas buvo groti su orkestrais, šito pasiekiau ir esu laiminga.
– Kaip pavyksta suderinti muziką ir asmeninius santykius? Spaudai prasitarėte, kad turite draugą italą mediką, kad jums svarbu turėti šeimą – nenorėtumėte būdama 60-ies sėdėti apsiglėbusi savo kompaktines plokšteles arba smuiką.
– Kol kas praėjo tik mėnuo, lėktuvu galima net savaitgaliui atskristi. Draugas irgi taip susiderina, kad savaitgaliui galėtų atskristi į
Vilnių. Taigi kol kas susitariame.
Tiek jam, tiek man svarbus kiekvieno mūsų darbas. Manau, kad medikų visur reikia, taip pat ir Lietuvoje. O man šis darbo pasiūlymas unikalus, jokioje kitoje Europos šalyje nebūčiau jo gavusi.
– Kaip jis reagavo?
– Pasakė, kad negali drausti, nenori daryti įtakos karjerai, bet matau, kad išgyvena, nepatenkintas, kad manęs nebūna, nes ne paslaptis - italai nori, kad moterys būtų namuose.
Man tai irgi patinka, esu šeimos žmogus, mėgstu būti namuose. Gal tai dar labiau vertinu todėl, kas dažnai keliauju, visą laiką ant lagaminų gyvenu. Bet vis tiek reikia gyvenime rinktis – dabar yra taip, o kaip bus vėliau, žiūrėsime.
Parengė sudėtingą programą
Naujos sudėties Vilniaus kvarteto koncertas vyks vasario 24 dieną Filharmonijos Didžiojoje salėje.
„Didelė garbė ir puiki galimybė, nes kamerinės muzikos koncertai retai vyksta Didžiojoje salėje. Deja, kamerinė muzika nesutraukia tiek daug klausytojų, tad mums didelė užduotis pripildyti salę. Programa – gana sudėtinga“, – sakė D.Kuznecovaitė.
Pirmojoje dalyje – Josepho Haydno Styginių kvartetas op. 76 Nr. 2 d-moll, Mindaugo Urbaičio „Ramybė“ fortepijoniniam kvintetui, Remigijaus Merkelio „MiKonst“ fortepijoniniam kvintetui. Fortepijono partiją atliks Rokas Zubovas.
„Antrojoje dalyje skambės Franzo Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“. Tai didelis, reikalaujantis bendro susiklausymo, trunkantis
50 minučių nepaprastai gražus kūrinys. Jis Lietuvoje retai atliekamas, tad pamanėme, kad klausytojams bus įdomu, o ir mums patiems bus geras atspirties taškas“, – paaiškino D.Kuznecovaitė.
