Maestro S.Sondeckio netekome prieš pusantros savaitės. Jo įkurtas ir
išugdytas, į tarptautinį pripažinimą atvestas Lietuvos kamerinis
orkestras, ko gero, per tą laiką galėjo parengti jo ir maestro vizitine
kortele tapusių kūrinių programą, bet nepersistengė: prie jau parengto,
kaip sakoma, planinio koncerto tiesiog prikabino etiketę „In memoriam
maestro Sauliui Sondeckui“. Specialiai S.Sondeckio atminimui orkestras
pagrojo gėlos persmelktą Samuelio Barberio Adagio.
Šeštadienio vakarą koncerte skambėjo Felixo Mendelssohno Styginių oktetas Es-dur, Johanno
Sebastiano Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur ir E.Bosso
Koncertas smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1, „The Esoconcerto“.
S.Krylovo gerbėjai jau įpratę iš jo laukti virtuoziškų pasirodymų.
Šįkart pirmojoje dalyje S.Krylovas griežė ansamblyje su LKO muzikantais,
bet jo, kaip solisto, temperamentas vis veržėsi į priekį. „Brandenburgo
koncerte“ jis padiktavo kolegoms tokį tempą, kad dar akimirka ir,
atrodė, kūrinys subyrės į šipulius.
„Brandenburgo koncerto“ klavesino partiją atliko E.Bosso. Vos pasirodęs
scenoje muzikas iškart užkariavo publikos simpatijas – neįgaliojo
vežimėlyje sėdinčio vyro spindinčios akys, akinama šypsena ir platūs
rankų mostai, tarsi norėtų apglėbti visą pasaulį, nieko negalėjo palikti
abejingo. Ezio laimingas, kad gali kiekviename koncerte ištarti puikų
žodį „ačiū“, nors ir kalba sunkiai, dovanoti savo muziką žmonėms.
Klavesino partija, susidedanti viso labo iš dviejų natų, nesuteikė
erdvės muzikantui parodyti savo visų pianistinių sugebėjimų, bet
antrojoje koncerto dalyje klausytojai susipažino su jo, kaip
kompozitoriaus, kūryba – melodingu, nuoširdžiu „The Esoconcerto“ –
Koncertu smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1.
Į Vilnių E.Bosso pakvietė LKO vadovas S.Krylovas. Jiedu susitiko
prieš porą metų per E.Bosso muzikos Gabriele Salvatores filmui
„Nematomas berniukas“ įrašą Londone su Londono simfoniniu orkestru.
Dabar Londone gyvenantis E.Bosso gimė Turine 1971 metais. Ketverių metų
jis jau sugebėjo skaityti partitūras, jį vadino jaunuoju genijumi ir
pranašavo puikią ateitį. Pranašystės išsipildė – šešiolikos metų jis
debiutavo Paryžiuje kaip solistas ir nuo to laiko beveik nebegrįždavo į
Turiną: Paryžius, Londonas, Viena, Niujorkas, Sidnėjus... Jis grojo su
geriausiais pasaulio orkestrais, jam plojo garsiausių koncertų salių
publika. Jis kūrė muziką, daug muzikos – ir kino filmams, ir
koncertinės.
Viskas apvirto aukštyn kojomis per vieną akimirką – susirgo sunkia liga
amiotrofine lateraline skleroze, kuri veikia smegenų ir stuburo
ląsteles, turėjo sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Bet nenuleido rankų,
toliau kūrė, koncertavo.
Viename interviu E.Bosso pasakojo: „Per vieną akimirką aš praradau
viską: kalbą, muziką. Aš grojau ir verkiau, mėnesių mėnesius man
nepavykdavo nieko sukurti. Muzika nebebuvo mano gyvenimo dalis, ji buvo
toli, man nepavykdavo jo sugauti. Ir aš supratau, kad galiu gyventi be
jos. Tai nebuvo baisu. Tai buvo kitaip, tai buvo kitas patyrimas. Aš
supratau, kad muzika – tai dalis manęs, bet ji nėra aš. Tai aš jai
tarnauju.“
Pamažu, per skausmą ir nusivylimus, E.Bosso išmoko gyventi su savo liga
ir muzika grįžo pas jį.
„Mes, žmonės, puikūs, tik dažnai, nežinia kodėl, tai pamirštame. Nėra
blogų istorijų, o tik liūdnos ir linksmos. Mes turime bijoti tik
nuobodulio. Dabar man sunku kalbėti, aš nebegaliu bėgioti, bet dar
galiu groti. Tą pačią akimirką, kai mano pirštai paliečia klavišus, aš
pamirštu savo problemas“, – yra kalbėjęs gyvenimo džiaugsmo neprarandantis atlikėjas, kurį Vilniaus publika apdovanojo plojimų audra.
