Koks maestro Saulius Sondeckis išliks kolegų atmintyje

„Tai buvo neeilinė asmenybė. Žmogus, kuris turėjo be galo daug ambicijų ir jų garsino Lietuvą. Mes visi labai liūdime“, – sunkiai žodžius rinko muzikologas , dirigentas Donatas Katkus.

Choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vytautas Miškinis mano, kad  S.Sondeckio nuopelnai Lietuvos žmonių nebuvo pakankamai įvertinti. 

„Apie S.Sondeckį galima šnekėti labai daug ir aš labai gailiuosi, kad Lietuvoje jis nebuvo pakankamai įvertintas. Pranašu savo žemėje nebūsi, aš taikyčiau tokią frazę, kuri tiktų S.Sondeckiui. Jo mastą įvertina tie, kurie buvo su juo susidūrę, bet mūsų plačioji visuomenė, sakyčiau, tikrai nepakankamai apie jį žinojo“, – BNS trečiadienį sakė V.Miškinis.

„S.Sondeckis – tai vienas iš aukščiausios prabos Lietuvos menininkų, gimusių praeitame šimtmetyje. Beveik metai iki išėjimo jis buvo visavertis scenos atlikėjas, nepaisant jo amžiaus“, – pridūrė jis.

V.Miškinio teigimu, be kitų nuopelnų, Lietuvoje nedaug žinoma apie S.Sondeckio darbą propaguojant smuiko meną Europoje.

Pasak V.Miškinio, S.Sondeckis buvo labai nepakantus banalumui, nemėgo tinginių ir pasroviui plaukiančių menininkų, o labiausiai vertino darbštumą. „Ąžuoliuko“ meno vadovo teigimu, profesorius labai jautriai žiūrėjo į instrumentą, buvo atidus detalėms, griežtas ir reiklus muzikiniam rezultatui.

„Aš labai gerai atsimenu vieną tokį momentą, įvykusį mano akivaizdoje, kada vienoje repeticijoje jis pamatė ant fortepijono porą smuiko futliarų... Jis be gailesčio šveitė juos į žemę ir sako artistams, kad jūs nedrįskit, čia muzikos instrumentas, kaip jūs drįstate jo negerbti, įsivaizduokite, jeigu aš ant jūsų smuiko padėčiau kėdę“, – prisiminė V.Miškinis.

Jis pasakojo, kad pažinties pradžioje S.Sondeckis duodavo jam kūrybinių patarimų, o ilgainiui santykiai su profesoriumi tapo neformalūs.

„Kada mes susitikdavome, tai mes ne vieną dešimtį minučių praleisdavome šnekėdami apie mums įdomias temas. Šia prasme jis tikrai plačiai dalijosi savo žinojimu, patirtimi, ir kai man būdavo tam tikros problemos, kildavusios mano muzikiniame kelyje, aš tikrai kreipdavausi į S.Sondeckį ir visada sulaukdavau patarimų, dėmesio ir pagalbos“, – sakė V.Miškinis.

„Iš šioje vietoje aš nebuvau išimtis, jis dalijosi su daug kuo. Šita prasme jis buvo labai plačios širdies, besidalinantis savo patirtimi žmogus iš didžiosios raidės“, – pridūrė jis.

„Laikau, kad tai didis žmogus ir labai didelė asmenybė, ir labai gaila, kad Lietuva praranda tokius žmones, bet, aišku, laikas bėga ir tai neišvengiama“, – BNS trečiadienį sakė Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas, dirigentas Gintaras Rinkevičius. 

G.Rinkevičius kolegą prisimena kaip protingą ir labai diplomatišką žmogų, puikų dirigentą, režisierių bei vadovą. Pasak Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dirigento, maestro S.Sondeckis tapo istorine asmenybe Lietuvos muzikai. 

„Tai buvo toks žmogus, be kurio neįvykdavo tam tikri Lietuvos muzikinės kultūros gyvenimo reiškiniai. Visur jo buvo labai daug: ir Filharmonijoje, ir Muzikos ir teatro akademijoje, ir šiaip didžiulė įtaka Lietuvos muzikinės kultūros formavime ir gyvenime“, – kalbėjo G.Rinkevičius. 

Šalies vadovai reiškia užuojautą

„Sauliaus Sondeckio vardas visada bus siejamas su Lietuvos muzikos kultūra, kaip jos legenda, ištisa muzikinė epocha. Išskirtinio talento dirigento įkurtas, daug dešimtmečių vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras tapo labai reikšminga nacionalinės kultūros dalimi“, – rašoma prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje. 

Pasak prezidentės, S.Sondeckis pasižymėjo dideliu pedagoginiu talentu, buvo aktyvus visuomenės narys, kuriam visada buvo svarbi Lietuvos kultūra, jos ateitis. 

Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus užuojautoje teigiama, jog maestro S.Sondeckis buvo savotiškas krašto talento simbolis. Be jo nacionalinėje kultūroje liko spraga, kurią užpildys šimtai maestro mokinių. 

„Išėjo žmogus, svajojęs apie Didžią Lietuvą – didžią ne teritorija, o mintimi, polėkiu, kūryba, ir pats dešimtmečiais kūręs tokią Lietuvą“, – rašoma A.Butkevičiaus užuojautoje. 

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė teigia, kad S.Sondeckis „buvo Žmogus, Menininkas ir Maestro iš didžiųjų raidžių. Toks jis visuomet išliks mūsų atmintyje“. 

S.Sondeckis mirė eidamas 88-us metus. Per 50-ies metų kūrybinį laikotarpį jis dirigavo daugiau kaip 3 tūkst. koncertų beveik visose Europos šalyse, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje. 

S.Sondeckis gimė 1928 metų spalio 11 dieną Šiauliuose. 1948-1952 metais jis studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Livontą, vėliau smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, kartu pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą. 

Kaip dirigentas S.Sondeckis pradėjo dirbti 1955 metais. Iš pradžių jis vadovavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui. Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976 metų Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų konkurse Berlyne gautas aukso medalis.

1960 metais maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo jam iki uždarymo 2004 metais. Jis taip pat yra vadovavęs Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) valstybinio Ermitažo orkestrui, Lietuvos Baltijos kameriniam orkestrui, dirigavęs kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“. 

Profesorius yra apdovanotas Gedimino 5–ojo ir 1-ojo laipsnio ordinais, 1998 metais apdovanotas Vyriausybės premija, 1999 metais – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2000 metais paskelbtas Šiaulių miesto garbės piliečiu, 2002 metais S.Sondeckiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas, 2003 metais – pirmos klasės Austrijos garbės kryžius. 

S.Sondeckio vardas suteiktas Šiaulių menų gimnazijai (buvusiai Šiaulių konservatorijai).