Dramaturgė pjesę pristatė bei tobulino festivalyje „New Baltic Drama“, vykusiame Latvijoje. Vienas kūrybos etapų vyko tarptautinėje moterų dramaturgių konferencijoje Pietų Afrikos Respublikoje. „Terapijų“ pristatymas OKT Studijoje – taip pat pjesės vystymo dalis. Dramaturgė bei aktorės tikisi, jog žiūrovai pasiliks ir pokalbyje po skaitymo.
Pjesę skaitys žinomos skirtingų kartų aktorės. Tai – Nelė Savičenko, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Agnieška Ravdo bei Eglė Valadkevičiūtė.
– Kodėl vienai pirmųjų savo pjesių, kai jums dar tik 26-eri, pasirinkote tokią temą? Ir apskritai, kas paskatino rašyti „Terapijas“? – pasiteiravau B.Kapustinskaitės.
– Visi kalbame apie dalykus, kuriais gyvename ir kurie mums rūpi. Pjesėje susipina kelios mane dominančios temos. Tai kovojimas su vidinėmis baimėmis, šiuo atveju – mirties ir nežinomybės akivaizdoje: kaip kiekvienas mūsų jas slapstome, ką darome, kad tik jų negirdėtume, o gal kaip tik – garsiai rėkiame, juokiamės iš jų, bandydami jas deaktyvuoti. Kita vertus, tai priverstinis buvimas vienoje nedidelėje patalpoje su absoliučiai skirtingo charakterio žmonėmis ir neišvengiamas susidūrimas su jų principais, norais, buitimi 24 valandas per parą.
Pjesė labai asmeniška. Asmeniškumo aspektas ir motyvavo, ir veikė kaip trukdis, kurį reikėjo perlipti, kad galėčiau žiūrėti į medžiagą iš tam tikro atstumo.
- Skaitant pjesę atrodo, kad tame procese dalyvavote tiesiogiai, tarsi gulėjote septintoje lovoje ligoninės palatoje ir gėrėte visą informaciją į save. Kaip iš tiesų viskas vyko?
– Pusę metų praktiškai gyvenau vienoje tokių palatų lankydama mamą. Būnant ten matai tuos pačius veidus, ilgainiui susipažįsti, sužinai vis daugiau apie juos, matai jų buitį, įpročius, konfliktus. Vienos moterys linkusios atsiriboti, kitos – bendrauti. Vienas erzina kitų pokalbiai, antros nori juokauti ir dalytis istorijomis, trečios gali ištisą dieną pragulėti užsidariusios savyje.
Dar būdama palatoje sakiau mamai, kad būtinai reikės apie tai rašyti pjesę, nes čia toks gyvenimas! Toks specifinis – ne tik gyvenimas uždaroje patalpoje, gyvenimas tarp nepažįstamų žmonių, gyvenimas vien tik tarp moterų, bet dar ir kovojant – su liga, sveikatos nebuvimu, baimėmis. Ten atsidūrusios moterys turėjo ne tik ieškoti būdų, kaip priimti situaciją, į kurią pateko, kaip rasti vidinę harmoniją, bet ir kaip priimti kitas. Norėjosi tą fiksuoti, bet ne dramatizuojant, o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
- Papasakokite apie patį „Terapijų“ kūrimo procesą.
– Procesas ir prasidėjo ten prieš trejus metus. Idėja fiksuoti chemoterapijos palatose praleistą laiką nepaleido manęs. Man buvo labai svarbu dirbti su medžiaga ir patirtimi, kurią radau tose palatose, nors iš pradžių dar nežinojau, nei kaip, nei kokia forma galėsiu tą medžiagą „minkyti“.
Pjesės konceptą pristačiau Latvijoje, dramaturgų dirbtuvėse. Atsirado pirmas „draftas“, antras „draftas“. Kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad noriu ją plėtoti. Susitikau su bendrakursėmis, perskaitėme tarp savęs, be žiūrovų, buvo labai naudinga išgirsti ir jų komentarus.
Tada pristačiau „Terapijas“ dramaturgių konferencijoje Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje, vyko vieši pjesės skaitymai. Pradėjau įsivaizduoti veiksmą konkrečiau: konkrečioje erdvėje, pradėjau galvoti apie konkrečias aktores.
- Kodėl būtent šios šešios aktorės? Kaip jas rinkotės? Kaip jos reagavo gavusios kvietimą prisidėti prie tokios medžiagos?
– Seniai norėjau išbandyti tokį darbo principą, kai dar rašydamas pjesę susitinki su aktoriais. Jie garsiai skaito pjesę, dalijasi savo įžvalgomis tiek iš aktorinės pusės, tiek iš savo personažo perspektyvos: kas veikia, kas neveikia, kas tikra, ko dar reikėtų ieškoti. Labai džiaugiuosi, kad būtent šios aktorės, kurias ir įsivaizdavau konkretiems vaidmenims, sutiko. Jų prisidėjimas dar rašymo etape labai padėjo suvokti tam tikrus dramaturginius dalykus.
Apskritai dramaturgija yra taikomoji literatūra, todėl dramaturgui būti „su savimi“ sveika iki tam tikros ribos, tam tikru metu personažams reikia išlįsti į dienos šviesą, pasižiūrėti, ar sugalvotos scenos iš tiesų paveikios. Kas veikia galvoje, dar nebūtinai veikia tikrovėje. O šios aktorės iškilo prieš akis dar galvojant, gryninant personažus. Nebuvo dvejonių, kad tai turi būti jos, buvo tik nerimas, kad nesutiks. Kai sutiko, labai džiaugiausi, visuomet žavėjausi jų kuriamais vaidmenimis.
Iš pradžių dalijomės situacijomis, susijusiomis su ligoninėmis, pačia liga. Buvo ir nerimo, ir nejaukumo, nes tai labai arti – tarp visų draugų, šeimų yra žmonių, susidūrusių su vėžiu. Bet kalbėti viešumoje apie tai vis dar kažkodėl nemalonu, nepatogu. Tarsi kalbėjimas prišauktų ligą, o susirgusieji būtinai turi būti matomi kaip pasmerktieji. Vėliau vis dažniau pradėjome dalytis kasdienėmis situacijomis, galinčiomis atsitikti nebūtinai gulintiems palatoje, atsirado perspektyva, išryškėjo humoro aspektas, aiškėjo personažai, jų tikslai, baimės ir norai. Man pačiai tai buvo ir yra nauja patirtis.
B.Kapustinskaitės pjesės „Terapijos“ atviras skaitymas. Vasario 1 d. 19 val. OKT studija (Ašmenos g. 8, Vilnius). Įėjimas laisvas.
