Aktorė Adrija Čepaitė: „Personažas už tave atviresnis“

Aktorė sakė jaudulio nejaučianti, nes ilgainiui visi iššūkiai yra malonumas, be to, ir galvoti apie jį nėra kada – aktorė turi daug kitų veiklų: jau dvidešimtus metus dėsto scenos kalbą ir aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, veda retorikos pratybas įmonių vadovams, verčia Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklius silpnaregiams, vaidina ne tik teatre, bet ir televizijoje.

Spektaklyje „Intymūs pokalbiai“, kurio premjera įvyks vasario 13 d., A.Čepaitė vaidins meilės ieškančią Aną, kuri išduoda savo vyrą. Ana ryžtasi apie romaną papasakoti nuo vaikystės jos išpažinčių klausiusiam dėdei kunigui Jakobui. Šis išeities nepalieka – liepia prisipažinti sutuoktiniui.

- Ar tai pirmasis jūsų susitikimas su Švedijos kino ir teatro režisieriaus, scenaristo ir rašytojo I.Bergmano kūryba?

– Neteko niekada vaidinti spektaklyje pagal I.Bergmano kūrybą, bet jo filmus esu mačiusi ne kartą. Per gyvenimą mano santykis su I.Bergmanu labai keitėsi. Pirmą kartą jo filmus pamačiau būdama 19 metų, o dabar prieš „Intymių pokalbių“ repeticijas dar kartą peržvelgiau. Viskas pasirodė visiškai priešingai nei jaunystėje.

Tada I.Bergmanas atrodė labai rūstus, žiaurus, jo ypatingas dėmesys seksualumui ir šiaurietiškai erotikai, santykių nepakantumas ir atvirumas man rodėsi labai žiauru, o dabar manau, kad tai elementaru, suvokiama, labai tikslu, neprigalvota. Jaunystėje maniau, kad taip būna tik I.Bergmano pasaulyje, dabar matau, kad visi išgyvename tą patį: tuos pačius skausmus, netektis, atradimus. I.Bergmanas tikriausiai buvo labai išmintingas žmogus.

„Intymūs pokalbiai“ – labai brandus kūrinys. Šiuo metu teatre ir pati kurdama, ir dirbdama su studentais susiduriu su šiuolaikine medžiaga. Joje pasigendi gelmės, esmės, vadinamųjų tiesų, o I.Bergmanas visa tai turi. Klasika yra klasika. Kiekvieno aktoriaus svajonė – vaidinti klasiką. Pernai viename „Versmių“ skaityme, kur aštuonios Lietuvos dramos teatro aktorės pasakojome apie aktorės profesiją, visos kolegės sakė, kad pasiilgo klasikos. Pasiilgo todėl, kad tuose kūriniuose yra ko ieškoti, apie ką mąstyti, yra dėl ko dirbti. Manau, kad „Intymūs pokalbiai“ bus labai plačiai auditorijai. Juk santykių problemos susijusios su kiekvienu. Jaunystės meilės ir išgyvenimai, atsimenu, tokie aštrūs ir skausmingi. Kuo daugiau metų išgyvenu, tuo labiau pasiilgstu to jausmo aštrumo. Meilės trūkumas kelia visas problemas. Kai trūksta meilės, viskas ima griūti.

– Nežinau ir sau stengiuosi tiksliai neįvardinti, kol dar spektaklis nebaigtas, nes kartais būna, kad repetuojant nedideli skirtumai, koks naujas mažas vidinis judesys viską pakeičia. Toks jau tas vaidmens kūrybos procesas. Kaip sakė vienas mano kolega: „Kai atsirado muzika, tai ir vaidmuo atsirado!“. Aš pati kadaise tik kai apsiaviau spektaklio batus, supratau, kokia vaidmens esmė, kur viskas paslėpta. Žinau tik, kad yra trys dalykai, kurie labai svarbūs Anai – tiesa, laisvė ir meilė. Tiesa – viena ryškiausių.

- Ar Ana panaši į jus?

– Visos moterys kuo nors panašios. Drąsiai galėčiau save įsivaizduoti jos vietoje. Gal pasielgčiau kitaip, kai kuriuos dalykus daryčiau kitaip, bet tai, ką ji daro, man yra suvokiama. Ir kiekvienai moteriai suvokiama. Repetuodami susiduriame su vyrų ir moterų požiūrių skirtumais. Būna, kad Vytas (režisierius V.Rumšas. – A.P.) sako: „Moterys taip nesielgia“, aš prieštarauju: „Elgiasi“. Pasidaro akivaizdu, kad vyrai moteris mato iš savo bokšto.

– Labai sureikšminama, kad aktorius režisuoja. Mane tai visada stebina. Tiek daug yra dirigentų, kurie yra smuikininkai. Dažnai net solistai, bet dėl to niekam nekyla klausimų. Niekas nesistebi, kad režisierius yra puikus aktorius. O jei aktorius imasi režisuoti, visiems kyla klausimų. Pradėkime nuo to, kad V.Rumšo režisūrinė patirtis yra labai didelė. Gal tai ir pirmas jo kaip režisieriaus darbas teatre, tačiau jis yra sukūręs daugybę spektaklių po atviru dangumi ir aš pati esu daug kartų juose vaidinusi.

Antra, V.Rumšas yra perėjęs puikią režisūrinę mokyklą, nes dirbo su geriausiais mūsų režisieriais. Jei aktorius išmintingas, jis daug išmoksta. Per „Intymių pokalbių“ repeticijas Vytas man sako: „Aš kaip aktorius suprantu, kad tai yra labai sudėtinga padaryti, žinau, kad tai žiauru, ko prašau, bet tu pamėgink.“ Manau, kad tai didelis pliusas, kad jis mąsto kaip aktorius. Galvoja, ne tik ko nori scenoje, bet ir kaip aktoriai turės tai įgyvendinti.

- „Intymių pokalbių“ kūrėjai – tikriausiai puikiai „susigrojusi“ komanda? Visi, išskyrus Dalią Storyk, esate ilgamečiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės nariai, puikiai vienas kitą pažįstate?

– Su Ramune Skardžiūnaite ir Remigijumi Bučiumi mes draugai, bendraujame šeimomis. D.Storyk – irgi mano bičiulė. Bendraujam ne tik teatre, bet ir gyvenime. Nereikėjo pažindintis pradėjus dirbti, ir tai yra didelis pliusas kuriant spektaklį.

– Taip, tai vis dar galioja. Yra daugybė dalykų, kurių sau nedrįstame pripažinti. Dauguma žmonių siekia prieš save atrodyti geriau, gražiau. Tarp kitko, psichologų įrodyta, kad žmogus veidrodyje save mato gražesnį, jaunesnį ir lieknesnį, nei yra iš tiesų. Žmogaus prigimtyje – siekis pateisinti save. Repetuodamas personažą, jo poelgius dažnai lygini su savimi ir supranti, kad gyvenime vengi prisipažinti kai kuriuos dalykus, vengi aštrių kampų, nes esi bailys, nesiimi spręsti problemų, žinai, kad skaudės... Bėgi nuo tiesos. Repetuodamas supranti, kad personažas už tave drąsesnis, stipresnis, atviresnis. Nebūtinai kalbant apie Aną, apie daugelį veikėjų. Tada kyla mintis: gal ir man reikia keistis? Personažai mus tikrai keičia.

– Koks yra gėris nugyventi pusę gyvenimo! Baimės išnyksta, į iššūkius pradedi žiūrėti kaip į malonumą. Nebėra noro ką nors nustebinti ar priblokšti, atkreipti dėmesį į save. Viskas įgauna kitas prasmes. Kalbu ne apie sėkmę ar nesėkmę, kalbu apie patirtį. Ar ji kam nors bus svarbi, įdomi, ar atsakys į asmeninį klausimą?

Tarkim, po spektaklio „Maskaradas“, kuriame vaidinu Niną, berods trečiame sezone gavau vienos moters laišką. Ji rašė, kad pamačiusi spektaklį nusprendė nesižudyti. Pasakojo, kad bilietą į spektaklį gavo dovanų ir iš pradžių nenorėjo eiti, bet vis dėlto atėjo, o pažiūrėjusi spektaklį pasakė: „Ne, aš gyvensiu“, nors buvo tvirtai apsisprendusi pasitraukti iš gyvenimo. Jos sūnus sirgo vėžiu, avarijoje staiga žuvo vyras, tad palaidojusi sūnų planavo išeiti ir pati. Ji rašė, kad yra labai dėkinga. Neįvardino: man ar R.Tuminui... Ir tada galvoji: štai toks vienas atvejis per visą gyvenimą turbūt vertas aktorinės karjeros. Jeigu tai tiesa, ką ji rašė, – tai jau labai daug.

– Visos tos veiklos baisiai geras būdas perprogramuoti smegenis. Aš toks žmogus, kad vienu metu galiu veikti daug dalykų. Kai rinkausi profesiją, norėjau būti psichologė, archeologė, balerina, žodžiu, kuo tik nori... Man atrodė, kad aš iš tiesų galiu daryti viską vienu metu. Labai džiaugiuosi, kai turiu mokymus. Jie paprastai vyksta vieną dvi dienas. Per tą laiką atiduoti tiek energijos, tarsi dirbtum tiesioginiame eteryje. Grįžusi namo aš net kalbėti negaliu, negaliu nieko daryti.

Vienokie mokymai yra advokatūrai, visai kitaip bus versle, dar kiti mokymai bus dirbant su europiniais projektais, startuolių „pitchai“, kurie yra itin specifiniai, nes žmogus turi pasiruošti tokią kalbą, kad per tris minutes sudomintų galimą investuotoją, parduotų savo produktą, ir jie vyksta tik anglų kalba. Mokau įvairių dalykų. Dar daug metų dirbau su Britų taryba. Kiekvieniems mokymams reikia ruoštis atskirai. Akademijoje yra kiti reikalai.

– Visiškai ne. Daug gyvenime pasiekę žmonės yra labai geri mokiniai. Kartais manęs klausia: „Oi, tu dirbti su tokio aukšto lygio vadovais, turbūt labai sunku?“, „Ne, labai lengva“ – atsakau, nes tie žmonės turi puikų išsilavinimą ir moka mokytis. Ir nori. Mokosi greitai, daug greičiau nei studentai, nes jie už tai moka. Turi puikų humoro jausmą, su jais labai linksma. Tai yra labai produktyvus darbas, todėl ir sakau, kad tai tas pats, lyg filmuotumeisi tiesioginiame eteryje.

O dėl studentų... Neturiu tokių, kurie nenori mokytis. Labai džiaugiuosi savo mokiniais ir jų laimėjimais. Džiugu, kad jau trečius metus, pasibaigus mano programai, jie patys rašo prašymus ją pratęsti.

- Jūs daug keliaujate, stažuojatės užsienyje, važiuojate į įvairius kursus, stengiatės vis tobulėti profesinėje srityje.

– Na taip, paprastai pati susirandu, kur norėčiau nuvažiuoti. Lankydamasi tarptautiniuose forumuose, konferencijose susipažįstu su įvairiausiais Europos ir pasaulio pedagogais. Per tą pažinčių tinklą gauni geriausią informaciją, kas kur vyksta, kur važiuoti. Tai didelė vertybė. Gal iš čia ir mano pedagoginė sėkmė, nes turiu šiek tiek kitokį požiūrį, koks turi būti studentas, koks turi būti jo ir pedagogo santykis, kas turi būti labiausiai akcentuojama.

Pas mus svarbiausia suteikti studentui profesinių žinių, o užsienyje – išmokyti studentą ieškoti, klysti, rizikuoti, kurti tai, ko niekas nedarė. Kartais ir pati nežinai, pavyks jam ar ne, ar išvis tai įmanoma. Užsienyje vertinamas studentų kūrybiškumas, o pas mus šiek tiek likusi sovietinės mokyklos įtaka.

– Taip, malonu.

– Neįmanoma repetuoti puse kojos, neįmanoma vaidinti „kaip nors“. Mes su antro kurso režisūros studentais sukūrėme spektaklį Balkono teatre ir jį nuolat rodome. Kai vaidina studentai, mane net pykina iš jaudulio. Tada galvoju: vargšai režisieriai, kaip man jų gaila, ką jie turi išgyventi, kai tiesiog stovi salėje ir nieko negali padaryti. Kita vertus, matai, kaip studentai auga, keičiasi, kaip viskas gerėja, atsiskleidžia. Tai didelis džiaugsmas, didelis pasitenkinimas matyti savo vaikus scenoje, didžiuotis jais. Atrodo, kad pats tai padarai. Studentai, jų meilė ir santykiai su jais yra didelis džiaugsmas.

Iš jų galima be galo daug išmokti. Aš pirmiausia mokausi tolerancijos. Mano karta žiauriai nepakanti. Fobiška, homofobiška. Ir aš būčiau melagė, jei sakyčiau, kad to neturiu. Būdama su jais jaučiu, kaip pati gerėju. Mano karta nėra tokia gera, jaunimas daug geresnis už mus. Daug protingesnis, išmintingesnis.