- Jūsų pjesė – apie rašytojo L.Tolstojaus likimą ir šeimą. Pavadinime yra žodis „romanas“. Ar turimas galvoje literatūros žanras, ar meilės istorija?
– Ir viena, ir kita. Į pjesę įtraukiau scenų iš „Anos Kareninos“, taigi turimas galvoje L.Tolstojaus romanas. Bet tai dar ir jo gyvenimo romanas, romanas su Sofija Andrejevna – mano nuomone, unikali istorija, kažkas panašaus į „Romeo ir Džuljetą“ senatvėje. Abu jie gyveno aistromis, ir tos aistros gyvenimo pabaigoje ne prigeso, o dar labiau įsiliepsnojo. Sunku rasti ką nors panašaus kitų žmonių gyvenime.
- Šiuolaikinės pjesės pagal klasikinius romanus šiandien ne retenybė. Biografinių pjesių taip pat nemažai, be kita ko, ir apie L.Tolstojų. Tačiau autorius ir jo herojai scenoje ne taip dažnai suvedami.
– Tai atsitiko, galima sakyti, netyčia. Norėjau parašyti pjesę apie Levą ir Sofiją. O M.Karbauskis rengėsi režisuoti „Aną Kareniną“ ir kartą paklausė manęs, ar nebūtų galima sujungti abi šias idėjas. Pradėjau mąstyti ir staiga supratau, kad šis romanas suvaidino nepaprastą vaidmenį paties L.Tolstojaus biografijoje – būdamas jo kūrinys, kuriame jis aprašė ir savo patyrimą, romanas „Ana Karenina“ ėmė daryti įtaką jo gyvenimui, užvaldė jo šeimos likimą. Iš pradžių jis išgalvojo istoriją, o po to istorija pradėjo išgalvoti jo gyvenimą. Man „Ana Karenina“ – romanas apie meną sukurti šeimą, apie šeimą kaip apie meno aktą. Jaunasis L.Tolstojus kūrė savo šeimą kaip idealą, tačiau gyvenimo kelio pabaigoje jo laukė visiškas žlugimas.
- Paties L.Tolstojaus scenoje nėra, kaip kadaise Michailo Bulgakovo pjesėje apie Aleksandrą Puškiną nebuvo paties A.Puškino...
– Iš pradžių jis turėjo būti, bet po to dingo. Tokį didį žmogų, man regis, įdomiau rodyti kaip kokią nors juodąją skylę, kaip energiją, kurios nematyti, bet užtat jaučiamas jos poveikis visiems aplinkiniams. Jo paties nėra, bet jo esama visur, visuose žmonėse, kurie jį supa. Man jaunasis L.Tolstojus – tai Levinas, o senas, atsisveikinantis – galbūt tai pati Ana, tai žmogus, kuris pabėga. Beje, juk jie abu žuvo nuo traukinio: Ana puolė po ratais stotyje, o jis traukinyje peršalo ir po to mirė nedidelėje Astapovo geležinkelio stotyje.
- Ar spektaklis Maskvoje – pirmasis šios pjesės pastatymas? Ar rašėte turėdamas galvoje šio teatro artistus?
– Taip, tai premjera. Tačiau aš ne taip gerai pažįstu trupę, kad vaidmenis rašyčiau aktoriams. Pjesės ašis – Sofija Andrejevna, ir mes su režisieriumi nuo pat pradžių žinojome, kad ją vaidins Jevgenija Simonova.
- Ar L.Tolstojus visada buvo jūsų gyvenime?
– Anksčiau labiau patiko Fiodoras Dostojevskis.
- Visi žmonės pasidaliję į tuos, kuriems labiau patinka F.Dostojevskis, ir tuos, kuriems labiau patinka L.Tolstojus...
– Manau, reikia tiesiog gyvenimo patyrimo, kad suprastum L.Tolstojų.
- Iš jūsų pjesių, pastatytų Rusijoje, gali susidaryti nuomonė, kad jūs apolitiškas rašytojas, mėgstantis tyrinėti seniai praėjusius laikus. Tačiau žinomiausios jūsų pjesės – „Madagaskaras“ ir „Išvarymas“ – gana aštrios ir aktualios.
– Taip, laikausi, kaip sakoma, dviejų krypčių, visiškai skirtingų. Viena – pjesės istorinėmis temomis, kai man įdomu pasinerti į medžiagą, viską detaliai išstudijuoti. Antra – ta, kur aš chuliganas, duodu sau valią, nesivaržau rinkdamasis leksiką. Lietuvoje mane kai kas netgi laikė mūsų scenos išniekintoju. Po to susitaikė. O man įdomu visą laiką keisti temas.
– Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje su žinomu vengrų režisieriumi Arpadu Schillingu pastatėte spektaklį apie nesenus tragiškus įvykius Donbase. Jis aiškiai yra antrosios, aktualiosios, sąlyginai chuliganiškos krypties. Rusijoje vargu ar jį pamatysime – ir keiksmažodžiai iš scenos dabar gujami, ir vargu ar kuris valstybinis teatras ryšis statyti kritiškas pjeses apie karą Ukrainoje. Kas tai per darbas?
– Spektaklio pavadinimas „Didis blogis“. Mes su Arpadu iš pradžių užsidarėme mano studijoje, sugalvojome, ko norime, ir aš pradėjau rinkti medžiagą. Rašant apie L.Tolstojų reikėjo perversti kalnus knygų ir archyvinės medžiagos, o čia – „Facebook“, „YouTube“, „Google“ ir taip toliau.
- Šiuolaikinių dramaturgų įkvėpimo šaltiniai...
- Mane domino du dalykai. Pirma – tai karas kaip virusas, kuris atnešamas iš šalies ir užkrečia vis daugiau ir daugiau žmonių. Man tai labai baisi tema. Antra – baisu ir liūdna, kad karas kilo tarp žmonių, kurie vaikystėje apie tą patį svajojo, kurie žiūrėjo tuos pačius animacinius filmus ir skaitė tas pačias knygas, netgi kalbėjo ta pačia kalba. Galima sakyti, kad tai pilietinis karas, tačiau valstybėje, kurios seniai nebėra. Man tai savotiškas rekviem Sovietų Sąjungai.
- Daugelį metų jūs buvote Vokietijoje rengtos garsiosios teatro bienalės „Naujos pjesės iš Europos“ kuratorius iš Lietuvos. Dabar jos jau nebėra...
-
Ir labai gaila. Tai buvo unikalus festivalis, ir būtinas. Aš netgi turėjau idėją perkelti jį į Lietuvą ir rengti Vilniuje. Tikiuosi, ji kada nors įsikūnys.- Būtų gerai! O ar to pusantro dešimtmečio patyrimą galima kaip nors apibendrinti? Ar galėtumėte pabandyti apibūdinti, kokia dabar Europos dramaturgija?
-
Didelė to laiko dalis atiteko vadinamajam postdraminiam teatrui. Kokius septynerius metus atrodė, kad be jo nieko įdomaus ir nebeliko. Žinoma, toks teatras – nesiremiantis žodžiu – paliko ryškų pėdsaką. Bet dabar, man regis, teatras grįžta prie tradiciškesnio pasakojimo būdo. Galbūt tai sakau būtent todėl, kad aš dramaturgas.- Pas mus pastaruoju metu daug kalbama apie interpretacijos teatre ribas. Paprastai klausimas keliamas dėl klasikos, o ir pati diskusija tampa priemone atimti finansavimą iš tų, kurie viršininkams nepatinka. Ar jūs, kaip dramaturgas, matote savo tekstų interpretavimo ribas? Ar buvo atvejų, kad varžėte režisierius?
– Ne, nebuvo, be to, ir kontraktuose paprastai yra nuostata, kad teatras pasilieka sau interpretacijos teisę. Mane ugdė lietuvių teatro tradicija, o pas mus režisūra labai stipri. Aš, pavyzdžiui, niekada neprotestuoju dėl trumpinimų. Man nepatinka, kai vieno personažo tekstas priskiriamas kitam, bet taip pat tyliu. Ir apskritai jei laužo mano tekstą, bet kartu stato ką nors įdomaus, aš neprieštarauju. Manau, kad ir klasikai džiaugtųsi, kad juos laužo: taip jie tampa artimesni žiūrovams, šiuolaikiniai. Jeigu mano kūrinius statys po 50 metų, tegul mane taip pat adaptuoja.
Parengė Milda Augulytė
