Šokio teatro „Dansema“ vadovė Birutė Banevičiūtė – vienintelė choreografė Lietuvoje, kurianti šokio spektaklius ne tik vyresniems vaikams, bet ir jaunesniems nei trejų metų žiūrovams („Mozaika“, „Spalvoti žaidimai“). Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tai reta.
Per festivalį „Kitoks“ po spektaklio „Spalvoti žaidimai“ B.Banevičiūtė kalbėsis su tėvais apie ženklus, įrodančius, kad dar nekalbantys vaikai iš tiesų suvokia, ką mato scenoje.
O belaukdami festivalio su choreografe kalbėjomės apie teatrą vaikams, vaikų kūrybiškumo ir mąstymo ugdymą, apie tai, ko teatre gali išmokti tėvai.
– Kada ir kaip pradėjote kurti spektaklius kūdikiams? – pasiteiravau B.Banevičiūtės.
– Maždaug prieš dešimt metų dirbau studijoje „Diemedis“, kuri vėliau išaugo į darželį-pradinę mokyklą.
Ten pratybos buvo skirtos vaikams nuo 2 iki 6 metų, tačiau tėvai neretai atsivesdavo ir mažesnių vaikų, tad reikėdavo sugalvoti veiklos ir jiems.
Čia pastebėjau, kad kūdikiai jau daug ką gali padaryti ir daug ką supranta, tik suaugusieji dažnai to nepastebi.
Pradėjau gilintis į vaikų psichologiją, raidą ir tuomet maždaug po metų atsirado spektaklis „Mozaika“.
– Kiek kūdikiams spektaklyje svarbus interaktyvumas, nuo kokio amžiaus vaikai pradeda suvokti, kad spektaklį reikia stebėti ramiai sėdint?
– Manau, kad teatro sąlygiškumą vaikas suvokia sulaukęs maždaug trejų metų. Tada jis jau pradeda, pavyzdžiui, stumdyti kaladėlę įsivaizduodamas, kad tai – mašinytė.
Vadinasi, suvokia, kad ką nors galima panaudoti kaip simbolį ar ženklą.
Metaforų kalba susiformuoja vėliau, bet netgi patys negalėdami vartoti tokios kalbos, vaikai jau geba ją priimti.
O interaktyvumas – tai sąveika, be kurios teatras apskritai neįmanomas. Nemanau, kad ryškiausia interaktyvumo išraiška yra kviesti žmones į sceną atlikti tam tikrų veiksmų. Svarbu, kad žiūrovo sąmonė sąveikautų su kūriniu.
– „Dansemos“ spektakliai trunka ilgiau nei 20 minučių. Kaip pavyksta išlaikyti vaikų dėmesį?
– „Spalvotuose žaidimuose“ vaikai visuomet turi objektus, su kuriais jie žaidžia drauge stebėdami, ką veikia šokėja. „Mozaikoje“ nuolat darome intarpus, per kuriuos raginame tėvus pačius pažaisti su vaikais.
Pavyzdžiui, šokėjai spyruokliuoja ant kamuolių ir ragina tėvus leisti vaikams paspyruokliuoti jiems ant kelių. Vis dėlto kaskart atsiranda tėvų, kurie to nesuvokia.
Tokiais atvejais vaikai neretai nulipa tėvams nuo kelių ir patys pradeda judėti. Spyruokliavimas ir lingavimas iš prigimties yra natūraliausios žmogaus reakcijos į matomą veiksmą ir girdimą muziką.
Na, o po spektaklio, žinoma, paleidžiame vaikus į sceną žaisti su šokėjais ir dekoracijomis – tai smagiausia dalis.
– Kodėl leidžiate vaikams žaisti su dekoracijomis? Juk teatre scenografija paprastai saugoma nuo žiūrovų, o ypač nuo vaikų.
– Pirmiausia kūdikiai viską supranta per lytėjimą. Be to, būtent po spektaklio žaidžiant scenoje paaiškėja vaiko charakteris ir jo tėvų daromos klaidos.
Pavyzdžiui, siūlome vaikams įlįsti į detalę ir pažiūrėti, kas ten jos viduje. Vaikas prieina, žiūri, svarsto, ką daryti, pro kur įlįsti. O tėvai nieko nelaukdami pradeda vaiką stumti, kišti į tą detalę. Tuomet vaikas, žinoma, užsispiria ir neina, kartais net pradeda verkti. Tėvai neduoda vaikams laiko tyrinėti ir patiems nuspręsti, ką nori daryti.
O vaikas gali užtrukti ir pusvalandį, ir 45 minutes, kol įsitikins, kad daiktai nesikandžioja ir kad įlįsti yra saugu. Kai kuriems nejauku prie kitų vaikų, tad palaukia, kol dauguma išeina.
– Kokias klaidas, stabdančias kūrybiškumą, dažniausiai pastebite matydama tėvų bendravimą su vaikais?
– Po spektaklio, mano nuomone, viena didžiausių klaidų yra klausti vaiko, ar patiko spektaklis. Šiame klausime vaikas girdi ir atsakymą – patiko, todėl jį ir pakartoja. Vaikai protingi, jie supranta, kokio atsakymo iš jų tikimės.
Todėl aš paprastai jų klausiu: ką galvoji apie spektaklį? Natūralu, kad išgirdęs tokį klausimą jis turės pagalvoti.
Tėvai dažnai neleidžia vaikui galvoti ir puola atsakinėti už juos: „Taigi tau patiko!“ Tuomet klausiu vaiko, o kas jam patiko. Tėvai vėl puola atsakinėti: „Taigi tau patiko drugelis!“ Ir taip vaikas praranda galimybę mąstyti ir pats susiformuoti nuomonę.
Kitaip sakant, nuo pat gyvenimo pradžios mes uždraudžiame vaikams mąstyti tiek protu, tiek kūnu, o vėliau, prasidėjus paauglystei, imame stebėtis, kodėl vaikui niekas neįdomu, jis nemąsto, nesmalsus.
– Koks teatras vaikams jums priimtiniausias?
– Man priimtina Skandinavijoje populiari idėja, kad teatras nebūtinai turi moralizuoti. Esu už tokį teatrą, kuris tiesiog bendrauja su vaikais ir suteikia galimybę neįprastomis priemonėmis pažinti pasaulį.
Žinoma, pamokomas teatras taip pat reikalingas, tačiau nemanau, jog tik spektakliai su moralu pabaigoje yra vertingi.
Tarptautinis teatro festivalis vaikams „Kitoks“. Sausio 19–24 d. „Menų spaustuvė“.
