Lietuvių „Didvyrių aikštę“ lenkų kritikai liaupsinte liaupsino

Dar spalį tarptautinio festivalio „Sirenos“ metu spektaklį stebėjęs lenkų kritikas Pawelas Sztarbowskis teigė: „Žinau, kad spektaklis festivalyje „Boska Komedia“ bus rodomas iškart po rinkimų, tad, manau, Lenkijoje „Didvyrių aikštė“ gruodį nuskambės dar garsiau nei dabar skamba Lietuvoje. Šį scenos kūrinį absoliučiai privaloma pamatyti. O Valentinas Masalskis yra vienas didžiausių aktorių, kuriuos kada nors esu matęs teatre“.

Lenkams neteko nusivilti. Festivalio metu „Didvyrių aikštė“ buvo parodyta 2 kartus, o antrąjį rodymą Krystianas Lupa pavadino pačiu geriausiu per visą spektaklio istoriją. Šį rodymą itin palankiai priėmė ir Krokuvos publika – labai ilgai netilo ovacijos, aktoriai nusilenkti į sceną buvo kviečiami kelis kartus.

Neseniai pasirodžiusiose lenkų recenzijose – daug pagyrimų lietuviškajai „Didvyrių aikštei“, kritikai vadina ją festivalio įvykiu ir atkreipia dėmesį į tai, kaip palankiai spektaklį priėmė žiūrovai.

Marcelina Nowakowska recenzijoje „Kitoje minios pusėje (Didvyrių aikštė)“ rašo: „Aktoriai vaidina nuostabiai, su dideliu įsijautimu ir jautrumu detalei perteikia scenas be žodžių bei puikiai sako monologus. Bemaž visi be išimties labai gerai valdo tylą ir visas subtilias priemones, apjungiančias mikrogestus.

Scenografijai būdingas didžiulis atšiaurumas ir minimalizmas, o jos dydis iš tikrųjų pribloškia. Nepaisant visumos paprastumo kūrėjams labai gerai sekasi perteikti tuštumą, likusią po mirties, tam tikro pasaulio traukimąsi, etapo pabaigą.“

Łukaszas Badula savo recenzijoje „Didvyrių aikštė: suskilęs veidrodis“ teigia: „Krystianas Lupa rodo pasaulį likus akimirkai iki jo žlugimo. Kartu su lietuvių aktoriais aktualizuoja įžvalgią Thomo Bernhardo dramą. Tai teatras, susijęs su visais, tačiau ne visiems. „Didvyrių aikštė“ nėra paprastas pasakojimas apie tai, kad „istorija mėgsta kartotis“. Lupa neveltui akcentuoja Schusterio, kurį fenomenaliai vaidina Valentinas Masalskis, personažą. Nes tai veikėjas, kuriame kaip linzėje susikoncentruoja visas nacizmo aukų skausmas, o taip pat ir nusivylimas kryptimi, kuria juda pasaulis.“

Michałas Olszewskis pastebi: „Stipriausiai veikė Bernhardo aliuzijos į valdžią. Kandžios filosofijos profesoriaus Roberto Schusterio pastabos apie politinės klasės nuopuolį, kanclerį – bevalę karikatūrą, arba premjerą, kuris toks bukas, kad „nesugeba užbaigti sakinio“, buvo lydimos plojimų ir garsaus juoko.“

Katarzyna Pawlicka publikacijoje „Didvyrių aikštė“: geresnio rytojaus nebus“ apibendrina: „Didvyrių aikštė“ – išskirtinai santūrus, kamerinis, rūstus spektaklis. Kad užsikrėstum jo ritmu, reikia labai įsijausti į aktorių tariamus žodžius, leisti sau sekti jų kiekvieną (net ir menkiausią) gestą.

Atsiduoti garsinei spektaklio sferai (Bogumił Misala) – tokiai pat subtiliai, imituojančiai tikrovę: varpų garsams, gatvės triukšmui, paukščių klyksmams. Tai sunki patirtis, ne visiems prieinama. Bet jei pasiseka, laikas sustoja, o pasaulis už lango virsta keturioms valandoms teatrinio veiksmo.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tapo vieta, kurioje Lupa sugrįžo prie stiliaus, už kurį jį labiausiai pamėgo Lenkijos publika. Žodžiai sunkiasi iš scenos lėtai, o spektaklio jėga – puikioje aktorystėje ir preciziškai priderintame tekste. Šiandien retai turime galimybę matyti tokius paveikslus: saikingus, paprastus, tačiau įtaigius.“

Artimiausi „Didvyrių aikštės“ seansai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – vasario 26 d. ir kovo 17 d.

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame pilnus lenkų recenzijų tekstus.

***

Joanna Targoń, www.krakow.wyborcza.pl Baigiantis „Dieviškajai komedijai“ matėme Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštę“ – spektaklį, kurį Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, režisavo Krystianas Lupa. Ir tai buvo galinga pabaiga.

Vienos Didvyrių aikštė – vieta, kur po Austrijos aneksijos 1938 metais kalbą sakė Hitleris, ir vieta, kur gyveno profesorius Schusteris, žydas, filosofas ir matematikas. Profesorius pasitraukė į Oksfordą, po karo dešimčiai metų grįžo į Vieną.

Dramos veiksmas prasideda po jo savižudybės; jis pardavė butą, liepė supakuoti daiktus kelionei į Oksfordą – ir iššoko pro langą. „Didvyrių aikštės“ premjera (1988, Viena) sukėlė didžiulį skandalą – paskutiniajame savo veikale Bernhardas į dienos šviesą išvilko Austrijos nesugebėjimą atsikratyti hitlerizmo, iki šiol išlikusio jo vidinio gyvybingumo. Ponia Schuster nuolat girdi iš Didvyrių aikštės skindantį Hitlerio šalininkų riksmą. Schusterio dukrą Vienos gatvėje apspjaudė, kai atpažino, kad ji – žydė.

Tačiau Bernhardo kūryboje nėra paprasto skirstymo į geras aukas ir blogus budelius. Profesorius Schusteris, kurio paveikslas ryškėja iš šeimininkės ponios Zittel ir jo brolio Roberto žodžių – žmogus, kuris sunaikino savo giminę, o atviri Roberto išpuoliai prieš miesčioniškos visuomenės pamatus (pradedant valdžia ir baigiant spauda ir teatru) nebūtinai yra teisingi. Tačiau čia kalbama ne apie teisingumą, o apie tai, kaip fašizmas ir neapykanta užkrečia žmones, netgi tuos, kurie yra jų aukos.

Tiems, kurie susipažinę su kitais Lupos spektakliais pagal Bernhardą, vilnietiškosios „Didvyrių aikštės“ šaltis ir minimalizmas akivaizdus. Didelė, pilka šešiasienė scena, aprėminta balta juosta, beveik tuščia. Situacijos statiškos, tarytum veikėjus ta tuštuma paralyžavo, tarytum profesoriaus Schusterio mirtis juos taip pat palietė. Profesoriaus Roberto išpuoliuose nėra to beviltiško įsiūčio, kuriuo išsiskyrė Franzo Josefo Murau monologai „Ištrynime“ – „Didvyrių aikštėje“ juos sako prie kapo stovintis senukas.

Taip pat matėme neabejotinai įdomesnių teatrinių Lupos ir Bernhardo vakarienių, nei ta, kuri vyksta trečiajame „Didvyrių aikštės“ veiksme. Tačiau kampe susispietęs negausus dezorientuotų, sustingusių gedėtojų būrelis, besikalbantis ramiu tonu, neginantis nieko, daro didelį įspūdį: tai tie kiti, svetimi, mažuma, atstumta visuomenės, už kambario langų vėl skanduoja Hitlerio garbei. Ir vėl teks bėgti. O gal pabėgimo jau nebebus: Lupa spektaklį baigia kitaip nei Bernhardas – didėjant riksmui dūžta kambario langas ir stoja tamsa.

Tas iš lėto besirutuliojantis spektaklis erzina ir įtraukia; žinoma, atskirų Roberto tiradų fragmentus galima pritaikyti tam, kas vyksta dabar pas mus (ir su palengvėjimu ar pasibaisėjimu pasijuokti), tačiau pesimistinis ir nemalonus pasaulio vaizdas, rodomas scenoje, juoko nekelia. Ir pasilieka ilgam.

***

Michałas Olszewskis, www.wyborcza.pl

Šių metų festivalio įvykiu tapo lenkiška Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštės“, režisuotos Krystiano Lupos, premjera. Susidomėjimas spektakliu buvo toks didelis, kad buvo parodytas papildomas spektaklis. Tai agresyviausia austrų dramaturgo pjesė – sarkastiška, be pasigailėjimo rodanti pokarinę Austriją, kuri nenorėjo atsiriboti nuo hitlerizmo, pašiepianti miesčioniškumą, valdžią, proto tingumą.

Vienos Didvyrių aikštėje 1938 metais kalbą sakė Hitleris. Netoli aikštės gyvena pjesės herojai – žydų Schusterių šeima, pro langus žvelgianti į Austriją. 1988 metais rašytojo gimtinėje tekstas sukėlė skandalą.

Lupa pastatė „Didvyrių aikštę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nežinau, kaip spektaklis buvo sutiktas Vilniuje, tačiau Krokuvoje atmosfera kartais priminė „Vėlinių“ pastatymą 1968 metais. Įtampa žiūrovų salėje buvo aiškiai juntama, žiūrovai ieškojo panašumų su dabartine politine Lenkijos situacija.

Stipriausiai veikė Bernhardo aliuzijos į valdžią. Kandžios filosofijos profesoriaus Roberto Schusterio pastabos apie politinės klasės nuopuolį, kanclerį – bevalę karikatūrą, arba premjerą, kuris toks bukas, kad „nesugeba užbaigti sakinio“, buvo lydimos plojimų ir garsaus juoko. Politikai en masse parodyti kaip parsidavėliai populistai – ir tai labai patiko. Žiūrovams buvo nesvarbu, kad aktoriai kalba lietuviškai – užteko vertimo santraukos. Publika didelius „Didvyrių aikštės“ fragmentus aiškiai suvokė kaip komentarus apie Lenkijos dabartį, o puikus spektaklio finalas – vis augantis minios, žygiuojančios po Schusterių langais, riksmas nuskambėjo kaip grėsmingas ir aktualus įspėjimas.

Ar tai perdėta, nepateisinta interpretacija, pernelyg nutolusi nuo to, kas rūpėjo Bernhardui rašant pjesę? Galbūt. Tačiau kažkodėl atkaklus Schusterio, pro sukąstus dantis tvirtinančio, kad „šioje baisiausioje iš visų valstybių galima rinktis tik tarp juodų ir raudonų kiaulių“, teiginys kuo akivaizdžiausiai daugumos žiūrovų buvo suvoktas kaip jų pačių mintys.

Tarptautinė, iš pirmo žvilgsnio nuo Lenkijos realijų nutolusi „Didvyrių aikštė“ buvo suvokta kaip aktualus politinis veikalas. Nesinori galvoti, kad Krystianas Lupa, kuris pastaruoju metu dažnai reiškia nusivylimą Lenkijos tikrove, dėl to būtų jautęs pasitenkinimą – o jei taip, tai šis pasitenkinimas – su kartėliu.

* * *

Łukaszas Badula, www.kulturaonline.pl

Krystianas Lupa rodo pasaulį likus akimirkai iki jo žlugimo. Kartu su lietuvių aktoriais aktualizuoja įžvalgią Thomo Bernhardo dramą. Tai teatras, susijęs su visais, tačiau ne visiems.

Dabar Nacionaliniame blogai vaidina – šie žodžiai sukėlė garsų Krokuvos žiūrovų juoką. Priežasčių džiaugtis buvo gerokai daugiau. Tarytum Krystianas Lupa būtų prie Vavelio atvežęs tam tikrą gydomosios publicistikos porciją. Susijusią su tuo, kas iš tikrųjų vyksta šalyje prie Vyslos.

Socialistai šiandien yra kapitalistai. Prezidentas – gudrus apsimelavęs miesčionis. Laikraščių redakcijos – partijų kiaulidės. Apsiriję rašeivos važinėja po kalėjimus, kad rašytų melagingą šūdą. Tokių citatų galima pateikti be galo daug. Išpuoliai prieš partinę politiką, ėdrią kunigiją, išsigimusį aukštąjį mokslą, susikompromitavusią kultūrą, amerikonizuotus miestus – ar meistras Lupa įsiuto? Ne. Tai tik senasis gerasis Thomas Bernhardas. Rašytojas, prie kurio garsus režisierius noriai grįžta. „Didvyrių aikštė“ – dar vienas tekstas po „Kirtimo“, raginantis jį skubiai nagrinėti. Ne tik Lenkijoje.

Lenkija kaip Austrija, Austrija kaip Lietuva?

Gyva Krokuvos žiūrovų reakcija nekeičia fakto, kad naujas Lupos kūrinys pirmniausia skirtas Lietuvos publikai. Spektaklis gimė kaip festivalio „Dieviškoji komedija“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro koprodukcija. Premjeros Vilniuje metu atskiri fragmentai, atrodo, kėlė ypatingai gyvą atgarsį. Fašizmo išsižadėjimo klausimas, kurį Bernhardas skyrė gimtajai Austrijai, Lietuvoje tampa svarbi viešojo diskurso dalis. Nekalbant apie kritikos, skirtos visuomeninei ir politinei santvarkai, elementus.

„Dieviškosios komedijos“ žiūrovai „Didvyrių aikštę“ žiūrėjo originalo – lietuvių – kalba su titrais. Gerdami iš aktorių lūpų pasigirstantį kiekvieną sakinį, kurį tik būtų galima susieti su Lenkijos reikalais. Tokias pastabas kaip atskiram žmogui valstybė visada apšiks ant galvos suvokdami kaip auksines mintis. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad tokia reakcija gerokai sumenkina pjesės mintį. Juk didžioji Bernhardo literatūra siekia toliau nei antisemitiniai kupletai.

Kunkuliuojančias mizantropija ir istoriniu fatalizmu pažiūras scenoje skelbia profesorius Robertas Schusteris. Žydų kilmės paskaitininko, kuris nusižudė, brolis. Netoli tos vietos, kur prieš keliasdešimt metų minioms kalbėjo Hitleris. Lupos spektaklyje laikas tarytum traukiasi atgal. Gedulingi pietūs iššaukia nepakeliamą déjà vu jausmą. Tarytum Austrijos aneksija dar tik turi prasidėti. O už lango girdimą triukšmą kelia nacionalsocialistai.

Veikalo veiksmas vyksta tarp skausmingos praeities ir gresiančio žlugimo. Vyksta lėtai, gedulingos tylos ir ilgų „laidotuvinių“ kalbų ritmu. Tačiau „Didvyrių aikštė“ nėra paprastas pasakojimas apie tai, kad „istorija mėgsta kartotis“. Lupa neveltui akcentuoja Schusterio, kurį fenomenaliai vaidina Valentinas Masalskis, personažą. Nes tai veikėjas, kuriame kaip linzėje susikoncentruoja visas nacizmo aukų skausmas, o taip pat ir nusivylimas kryptimi, kuria juda pasaulis.

Schusteris yra kartėlio pritvinkęs nihilistas, kuris prarado tikėjimą žmonėmis ir kultūra, iš garbėtroškos spaudos norintis kasdienio bulvarinio „šūdo“ porcijos. Jo seniokiškose kalbose justi mirties troškimas. Taip pat savimonės prakeiksmas. Nes Schusteris pastebėjo tai, ko jo brolis nenorėjo matyti. Jo beatodairiška civilizacijos kritika kyla iš pavienės intelektualo, kuris suvokia, jog tam tikri procesai kartojasi, tragedijos. Kartojasi ir yra neišvengiami.

„Didvyrių aikštė“ – spektaklis be jokios scenografinės ir dramaturginės ornamentikos. Pirmąją dalį Lupa skiria šeimininkės ir kambarinės pokalbiui. Ponia Zittel (jaudinantis Eglės Gabrėnaitės vaidmuo) vaizdingų prisiminimų serijoje iššaukia mirusio profesoriaus pavidalą. Pasitelkdama smulkmenas iš velionio asmeninio gyvenimo ir pateikdama plačią visuomeninę panoramą. Batų valymas ir marškinių lyginimas čia kartu įrašomi į gedulingo atsisveikinimo sferą. Su ant sienos pasirodančia velionio dvasia.

Tikroji atsisveikinimo su profesoriumi ekspozicija įvyksta antroje ir trečioje dalyje – susitikime kapinėse bei pietų velionio namuose metu. Šis atsisveikinimas gausus sarkastiškų kalbų, kita vertus, persmelktas liūdesio ir melancholijos. To pasaulio de facto jau nebėra. Viskas supakuota ir paruošta išvežimui. O velionio namai veikiausiai bus sugriauti planuojamo per miestą kelio.

Ko Lupa negali perteikti Bernhardo tekstu, papildo vaizdo projekcijomis ir garso takeliu. Patalpų sienos tampa Łukaszo Twarkowskio architektoninių vizualizacijų ekranais. Jos artimos grėsmingiems gotikiniams apsakymams, kur pastatai merdėja kartu su žmonėmis. Vaiduokliška architektūra kartais virsta tikrąja to žodžio prasme sudeginta žeme. Slegiančią atmosferą pabrėžia prislopinta, lyriška Bogumiło Misalos muzika.

Lupos spektaklį tikrai nelengva žiūrėti. Meistras su lietuvių aktoriais sukūrė šiuolaikinio teatro antitezę. Spektaklis yra statiškas konkretaus pasaulio fragmentas, o ne dinamiška besivystančių, viena kitą keičiančių dalių kompozicija. Tai daugiau nei keturių valandų monolitas, kuris iš tikro gali prislėgti. Juo labiau kad veikėjų monologai yra sceninio „nevyksmo“ kvintesencija.

Atšiauri Lupos spektaklio išorė slepia stebėtinai aiškų turinį. Pranašauja nelaimę, kuri liečia visus žiūrovus. Režisierius rodo pasaulį veidrodyje, kuriame jo bruožai atrodo vis didesni. O jo sudužimas, kaip pabaigoje, yra ne valandų, bet minučių klausimas. Teatras žmonėms tik reguliuoja virškinimą – su panieka sako Schusteris. Todėl Lupa labai šykščiai dalina maisto porcijas. Tam, kad žiūrovai įvertintų atskirų dalykų skonį.   * * *

Marcelina Nowakowska, www.teatralia.com.pl

Spektaklyje „Didvyrių aikštė“ Lupa rodo idealų aktyvių ir pasyvių visuomeninių pažiūrų susidūrimą. Iš pradžių atskirtos, abi sampratos spektaklio eigoje palaipsniui artėja viena link kitos, kadangi pabaigoje turi dramatiškai susitikti.

Heldenplatz – garsi, paženklinta vieta, tačiau atmintis apie 1938 metų įvykius yra tik pretekstas nepaprastai poetišku būdu plėtoti kur kas gilesnį Thomo Bernhardo pasakojimą, kurio kalba Krystiano Lupos interpretacijoje įgauna emocinės reikšmės.

Apie dramos aktualumą bylojo tikslios ir gausios festivalinės publikos reakcijos tais momentais, ypač primenančiais šiandieninę šalies situaciją. O veikėjų, besislepiančių už senų butų ir namų didelių langų, kalbos mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių diskusijų forumuose ar draugų rate.

Diskusijos, kaip tvirtina spektaklio herojai, niekur nevedančios, tačiau vykstančios nuo tada, kai žmogus išugdė savyje gebėjimą kalbėti. Diskusijos, kuriose komentuojami naujausi įvykiai, polemizuojama apie pasaulėžiūrą bei įprastai keiksnojamos nepalankios situacijos.

Spektaklio veikėjai į jas leidžiasi su aistra, verta garsiausių Čechovo personažų, tačiau tai ne vienintelė šio mano palyginimo priežastis – jų pasisakymai apie Oksfordą primena neišsipildžiusį trijų seserų Maskvos ilgesį. Dramine viso pasakojimo ašimi tampa iškart po savižudybės įvykusios profesoriaus laidotuvės – jos suteikia progą susitikti mirusiojo artimiesiems, draugams bei bendradarbiams.

Kaip įprasta tokio tipo atvejams, šis liūdnas įvykis yra pretekstas išsakyti savo mintis, apkalbėti svečius, ginčytis, kurti ateities planus, mėginti spręsti opius ir mažiau svarbius klausimus, deja – mažiausiai reikšti liūdesį dėl mirusiojo. Aktoriai vaidina nuostabiai, su dideliu įsijautimu ir jautrumu detalei perteikia scenas be žodžių bei puikiai sako monologus. Geriausias antrojo vaidybos būdo pavyzdys – pirmoji spektaklio scena, trunkanti daugiau nei valandą ir skirta monumentaliai ponios Zittel, lyginančios mirusio profesoriaus marškinius, išpažinčiai.

Tuo tarpu aktorė, vaidinanti Hertą, beveik visą laiką savo heroję kuria vien iš įsižiūrėjimo į langą ir 45 numerio batų dėliojimo. Bemaž visi be išimties labai gerai valdo tylą ir visas subtilias priemones, apjungiančias mikrogestus. Scenografijai būdingas didžiulis atšiaurumas ir minimalizmas, o jos dydis iš tikrųjų pribloškia. Nepaisant visumos paprastumo kūrėjams labai gerai sekasi perteikti tuštumą, likusią po mirties, tam tikro pasaulio traukimąsi, etapo pabaigą.

Stebina konstrukcijos daugiafunkciškumas – šiek tiek pakeitus ji gali vaizduoti ir patalpą, ir atvirą erdvę. Pagrindinis elementas – monumentalūs langai, šalia kurių net didelė sena spinta atrodo kaip kuklus baldas.

Kiek netolygios atrodo tik projekcijos: be abejonių geriausia pirmoji, vaizduojanti mirusį profesorių, lankstantį marškinius, apie ką anksčiau pasakojo ponia Zittel. Kita – scenografijoje ryškėjantis parkas – yra truputį prastesnė, tačiau silpniausiai šiame fone, deja, atrodo svarbiausia, paskutinė. Užuot kėlusi baimę arba grėsmę, iššaukia tik juoką.

Visi spektaklio elementai nuosekliai kuria netikrumo, artėjančios pabaigos nuotaiką, kuri galiausiai sugriauna rūpestingai statytą tvirtovę, atskiriančią herojus nuo išorinio pasaulio, pripildyto Aikštės įvykiais. Tam ypač padeda garsas, tiksliai kuriantis įtampą vis dažnesniais ir aiškesniais į vidų besiveržiančiais miesto garsais – varpų skambėjimu, paukščių balsais bei minios šūksniais, kurie sustiprėja pačioje spektaklio pabaigoje.

* * *

Katarzyna Pawlicka, www.film.onet.pl

Šių metų festivalį „Dieviškoji Komedija“ vainikuoja ypatingas įvykis: lenkiška „Didvyrių aikštės“, režisuotos Krystiano Lupos, premjera – tai festivalio ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro koprodukcija.

Dvi medinės, tvirtos spintos, pilnos vyriškų drabužių, ir dvi juodai apsivilkusios moterys: jaunesnė ir vyresnė. Tiek užtenka, kad suvaidinti visą pirmą dramos veiksmą. Dar yra langas, prie kurio Lupa savo spektakliuose grįžta taip dažnai, kaip ir prie Bernhardto. Šiuokart jis uždarytas – nepraleidžia šviesos, tik primena, kad už šio tvankaus vidaus, kurį matome, yra ir kažkoks kitas pasaulis. Veiksmas prasideda, kai vienas iš veikėjų, profesorius Josefas Schusteris, nusprendžia su juo amžinai atsisveikinti. Jo savižudybė yra pretekstas, kad dar sykį sau aiškiai pasakyti, jog priešnuodžio nusivylimams, kurių kasdien pateikia gyvenimas, nėra. Jis labai trapus, neturintis prasmės, pripildytas svajonių, kurios seniai padengtos užmaršties dulkėmis.

„Didvyrių aikštė“ – išskirtinai santūrus, kamerinis, rūstus spektaklis. Kad užsikrėstum jo ritmu, reikia labai įsijausti į aktorių tariamus žodžius, leisti sau sekti jų kiekvieną (net ir menkiausią) gestą. Atsiduoti garsinei spektaklio sferai (Bogumił Misala) – tokiai pat subtiliai, imituojančiai tikrovę: varpų garsams, gatvės triukšmui, paukščių klyksmams. Tai sunki patirtis, ne visiems prieinama. Bet jei pasiseka, laikas sustoja, o pasaulis už lango virsta keturioms valandoms teatrinio veiksmo.

Pirmąjį veiksmą užpildo ponios Zittel (Eglė Gabrėnaitė), šeimininkės ir tuo pat metu profesoriaus Josefo Schusterio gyvenimo draugės monologas – su ja jis visad sutardavo geriau nei su savo žmona. Jį laikas nuo laiko nutraukia atodūsiai arba pavieniai, dažnai neturintys konteksto Hertos, jaunesnės kambarinės, sakiniai. Apsupta profesoriaus batų, ji čia vienintelė atrodo išgyvena tikrą gedulą. Mąsli, melancholiška, visiškai kitokia, nei gyvybinga ir plepi Zittel.

Antroji dalis Lietuvoje sukėlė didžiausią kontroversiją. Visų pirma dėl Roberto Schusterio (puikus Valentinas Masalskis), mirusiojo brolio, monologo. Kartėlio pritvinkęs filosofijos profesorius, kadaise dirbęs Kembridže, o dabar gyvenantis Austrijos kaime, aiškina savo požiūrį į pasaulį, o ypač – į austrus. Fone matome projekciją (Łukasz Twarkowski), vaizduojančią parką, avanscenoje stovi medinis suolelis. Ant jo, apsuptas brolio dukrų, atsisėda Robertas. Iš pradžių nedrąsiai, po to vis intensyviau ir gyviau (nes „kartais leidžia sau susinervinti“), skiria Austrijos visuomenei kaip skustuvas aštrius savo žodžius. Kalba apie amžiną antisemitizmą, kuris po Hitlerio mirties visiškai nenusilpo. Taikosi į abejingą valdžią, atskleidžia veidmainystę. Ir nors tai intymus teatras, politinė monologo potekstė taip pat palietė ir Krokuvos žiūrovus. Į visus Roberto įžeidinėjimus reagavo juoku arba pritarimu, neliko abejingi. Kai aktoriai išeina iš scenos, parko projekciją keičia apleistų Muzikos ir sporto rūmų Vilniuje, pastatytų ant žydų kapinių liekanų, vaizdas. Pastatas turėjo tapti kultūros centru, tačiau šiandien stovi tuščias, be gyvybės.

Paskutiniojoje dalyje veiksmas persikelia į Schusterių namus, kuriuos jie kitą dieną turi apleisti. Taip nuspręsta buvo dar iki Josefo mirties, tačiau šis sprendimas ir taip buvo bent keletą metų pavėluotas – ponia Profesorienė (Doloresa Kazragytė) jau seniai maldavo vyro išvykti. Pasiligojusi ir įsijaudrinusi, ji nuolat girdėjo minios šūksnius iš gretimai esančios Didvyrių aikštės. Būtent čia 1938 metais Hitleris paskelbė Austrijos aneksiją, po kurios žydų Schusterių šeima turėjo pradėti savo klajones. Kai galiausiai grįžo į tariamai laisvą ir atvirą Austriją, Profesorienė užsisklendė savo liūdesyje, nuolat galvodama apie senus įvykius. Jos atvykimas į gedulingus pietus, kuriuos stebime visą trečiąjį veiksmą, palaipsniui nutildo iki tol užstalėje vykusius absurdiškus pokalbius.

Krystianas Lupa ne kartą dirbo su Thomo Bernhardo tekstais. 1992 metais pastatė puikų „Kalkverką“ Senajame teatre Krokuvoje, beveik dešimtmečiu vėliau – tokį pat galingą „Ištrynimą“ Dramos teatre Varšuvoje, galiausiai prieš metus – „Kirtimą“ Lenkų teatre Vroclave. Spektakliai, besiremiantys austro tekstais, visada buvo labai slogūs, persunkti nuopuolio atmosferos. Jų herojai draskė pūliuojančias asmenines ar visuomenines žaizdas. Atsiduodavo iš jų širdžių plūstančiai neapykantai. Kiek kitoks yra pasakojimo apie Schusterius atvejis. Nors Robertas sako kaltinamąjį monologą, jo jėgą užgožia ironija. Čia niekas neturi iliuzijų, niekas nestoja kovon. Tikrovė, nors ir labai skaudi, gali būti tik išjuokta arba priimta tokia, kokia yra. Vyrauja kartėlis, vietomis pasaldintas juodu humoru. Pasipiktinimą galima tik suvaidinti, sufalsifikuoti, nes tikros emocijos jau seniai susikompromitavo

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tapo vieta, kurioje Lupa sugrįžo prie stiliaus, už kurį jį labiausiai pamėgo Lenkijos publika. Žodžiai sunkiasi iš scenos lėtai, o spektaklio jėga – puikioje aktorystėje ir preciziškai priderintame tekste. Šiandien retai turime galimybę matyti tokius paveikslus: saikingus, paprastus, tačiau įtaigius. Užtenka tik nustatyti sau kitą kanalą, atsijungti nuo pasaulio ir leistis vedamam.