Apie spektaklį „Užsėdimas“, nelabai naują teatro modelį, šokį kaip meninės išraiškos priemonę ir lygybę su žiūrovais pasakoja grupės narys Paulius Tamolė.
- „Stage strangers“ – kas jūs ir kaip atsiradote?
– Atsiradome prieš porą metų „Menų spaustuvėje“, pradedančiųjų menininkų projekte „Atvira erdvė“. Sukūrėme spektaklį „Contemporary?“ ir laimėjome metų scenos reiškinio apdovanojimą. Praėjusiais metais su šiuo spektakliu gastroliavome 11 kartų devyniose skirtingose pasaulio šalyse.
- Kaip reagavote į Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą?
– Buvo netikėta ir malonu. Kitų nuomonė yra svarbu, ir įvertinimas buvo akivaizdus įrodymas, kad einame teisingu keliu ir scenoje dar verta pabūti. Be abejo, apdovanojimas buvo viena iš priežasčių, kodėl po „Contemporary?“ gastrolių pasirinkome ne susirinkti žaislus ir eiti namo, o kurti toliau.
Parašėme projektą Kultūros tarybai ir jį patvirtino. Tuomet turėjome įsivardinti, kas mes esame. Nusprendėme, kad esame kūrėjų grupė. Ne teatras. Kūrėjų grupė gali būti visur ir visada, ji gali integruotis į kitą bendruomenę, gali virsti autentiška teatro bendruomene. Mes žiūrime liberaliai ir šiuolaikiškai.
Taip susikūrė „Stage strangers“. Komanda išliko ta pati. Tai A.Ramanauskaitė, M.Stabačinskas ir aš. Prie mūsų prisidėjo ir naujas žmogus – D.Vaitiekūnas.
- Atsižvelgiant į Dominyko žinomumą, ar tai nėra pigaus populiarumo siekis?
– Tiesą pasakius, matėme tik pavojus. Manėme, kad jis patrauks paklodę į save. Tai yra rizika – pakviesdamas žinomą veidą, gali sau pasidaryti meškos paslaugą. Bet mes to nepabijojome.
Dominyką pasikvietėme, nes jis charizmatiškas, turi šokio patirties arba bent jau nebijo judėti. Vėliau pasirodė, kad jis yra labai atsakingas ir kruopštus. Ko daugiau reikia?
Prisidėjo ir dar vienas žmogus – Vlada Kalpokaitė, kuri yra spektaklio dramaturgė. Ji yra kritikė ir čia iš vyresnių kolegų sulaukiau tam tikro neigiamo požiūrio. Mums – jokio skirtumo, svarbiausia, kad būtų protingas žmogus.
Kurdami spektaklį, šįkart ėjome tradiciniu keliu. Kvietėme žmones, kai jau turėjome išgvildentą idėją. Labai norėtųsi, kad ateityje pas mus ateitų žmonės su idėjomis ir noru ką nors daryti.
- Jūs dirbate be režisieriaus, choreografo. Ar tai yra naujas teatro modelis?
– Nesakyčiau, kad jis naujas. Mes nesame pranašai ar išradėjai. Tradiciniame teatre režisieriui, kaip įmonėje vadovui, priklauso visi sprendimai. Režisierius pasako, kaip turi būti, kad ir išklausęs aktoriaus nuomonės. Jis yra situacijos valdos, o mes šito atsisakome. Norime būti valdovai patys sau.
Kiekvienam šalia esančiam kūrėjui norime atidaryti duris į kūrybą. Čia svarbu mokėti bendrauti su kolegomis, išsakyti savo nuomonę. Nelikus režisieriaus, atsiranda bendravimo taisyklių poreikis. Turi būti aišku, kaip mes dirbam. Ačiū Dievui, kad investavau į save – baigiau koučingo mokslus, dalyvaujančios lyderystės kursus ir panašiai. Tai man padėjo suprasti, kaip kurti kūrybišką erdvę žmonių kolektyve. Juk žmonės susirenka su įvairiausiomis patirtimis ir įsivaizdavimais. Kad atsirastų balansas, reikia laiko, todėl ir mūsų spektaklio kūrimas užtruko.
- Ar tai reiškia, kad spektaklyje yra daug improvizacijos?
– Ne, improvizacijos daug tik kūrybiniame procese. Man patiko, kaip kažkada Algimanta Žukauskienė pasakė studentams: „Geriausia improvizacija yra šimtaprocentinis pasiruošimas.“ Visiškai su tuo sutinku.
- Kodėl ėmėtės vestuvių temos?
– Spektaklio pavadinimas „Užsėdimas“ kilo nuo tradicijos per vestuves užsėsti stalą. Spektaklio atspirties taškas – viskas, kas vyksta per vestuves, taip pat santykiai su tėvais ir artimaisiais.
Pati vestuvių tema aplink mane sukasi jau seniai. Po „Contemporary?“ ją pasiūliau ir visiems prilipo. Spektaklyje nagrinėsime, kodėl žmonės vis vėliau kuria šeimas, kodėl tiek daug vienišų žmonių, atsakomybės ir partnerystės klausimus, šiuolaikinės šeimos sampratą.
Visa tai darome, remdamiesi įvairiausiomis patirtimis. Pavyzdžiui, iš mūsų grupės aš ir Vlada esame sukūrę šeimas. Taip pat aš ir Dominykas kartais vedame vestuves. Be to, skaitėme įvairias pjeses vestuvių tematika, buvome Rumšiškėse, kur nagrinėjome papročius, ir taip toliau.
- Ar šiame spektaklyje, kaip ir „Contemporary?“, bus ironijos ir saviironijos?
– Nerimtai į save žiūrėti yra labai sveika. Jeigu pateikinėtume rimtai, tai būtų psichoterapeuto kabinetas. Ironija ir saviironija leidžia padaryti tam tikrą distanciją nuo temos, tai tampa geriausiu būdu pažvelgti į įvairias situacijas.
- Kalbant apie distanciją, panašu, kad jūs stengiatės ją visur parodyti. Pavyzdžiui, spektaklį apibūdinate „Nelabai spektaklis“, netgi pavadinimą „Stage strangers“ galima traktuoti kaip tam tikrą atsiribojimą. Ar tai darote sąmoningai?
– Kalbėsiu tik apie save – jeigu labai įnikčiau, išprotėčiau. Man net įsijautimas į vaidmenis yra ribotas dalykas. Aš niekada neįsijaučiu iki galo. Aš vis tiek esu Paulius, kuris ką nors vaidina. Į vaidybą žiūriu kaip į tam tikrą žaidimą. Man asmeniškai žmonės, kurie labai įsijaučia į vieną dalyką, kelia siaubą. Galbūt tai mano savisauga.
- Ar „Užsėdimą“ galima pavadinti šokio spektakliu?
– Ne. Nebežinau, kas yra šokis, kas yra vaidyba. Su grupe buvome Edinburgo festivalyje „Fringe“ – ten per tris savaite trijuose šimtuose vietų parodoma 3000 spektaklių. Nueini į šiuolaikinį cirką – ten ir šoka, ir vaidina. Nueini į šokio spektaklį – tas pat: šokis, kalba, dainavimas. Dabar viskas integruojama ir tai daroma jau senokai. Tą patį darė tiek mūsų mokytojas Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas ir daugelis kitų. Mums net Azerbaidžane sakė, kad „Contemporary?“ nėra šokio spektaklis. Tai spektaklis apie šokį.
- Ar šokis, kaip meninės išraiškos priemonė, yra patrauklus žiūrovui?
– Man pačiam klasikiniai šokio stiliai nėra prie širdies. Tačiau mums šokis yra labai gera priemonė ištransliuoti jausmus. Vaidyboje negalima vaidinti emocijų – ten vaidinami tikslai. Mūsų kūryboje ir išeina toks sluoksniuotas pyragas. Kai reikia suvaidinti, kodėl žmonės veda ar išteka, tai yra tikslas – naudojame vaidyba. Kai reikia vestuvių emocijos, pavyzdžiui, jausmus pasigėrus ar nejaukumą, naudojame vaidybą.
- Kodėl jūs apskritai esate scenoje?
– Menas man – kaip hobis, laboratorija. Teatre neišspręsiu klausimo būti ar nebūti, čia nesijaučiu pranašas. Pasidalysiu mintimi, kurią vis dar plėtoju. Man atrodo, kad menininkas neturėtų pateikti klausimų, kaip mes esame pripratę. Menininkas turi klausti savęs. Ir jeigu aš klausiu „būti ar nebūti“, žiūrovą tai turėtų jaudinti. Jis turi matyti, kad man tai svarbu. Tuomet tarp kūrėjo ir žiūrovo prasideda tyli diskusija. Ir būtent čia atsiranda iššūkis kūrėjui, nes reikia sudėti daug sluoksnių, kad žiūrovas pamatytų save. Manau, kad XXI amžiuje žiūrovas daugeliu atveju yra protingesnis už kūrėją, tik mes dar to neįsisąmoniname. Anksčiau menininkai buvo aukščiau žiūrovo, o dabar to nėra, tik mes dar nekalbame apie tai. Mums, aktoriams, nebereikia apgaudinėti žiūrovo personažo kūrimu, o sakyti, kad esame tokie patys kaip ir žiūrovas.
Spektaklio „Užsėdimas“ premjera. Gruodžio 17 d. 19 val. „Menų spaustuvės“ Juodoji salė (Šiltadaržio skg. 6, Vilnius).
