„Aš labai džiaugiuosi iš tikrųjų, kad aš būtent šituo
metu, kai jau esu nebe vaikas, bet dar nesu senis, pakankamai
subrendęs žmogus, per pastaruosius dešimt metų papuoliau į
teatrus, pas režisierius, kurie man yra iš tikrųjų iš didžiosios
raidės, susidūriau su talentingais žmonėmis, kurie tikrai
netilptų ant vienos rankos pirštų.
Ir mums kartu turbūt kažką
pavyko nuveikti, jeigu šitas aktorinis darbas, kurį aš nuveikiau
spektakliuose, projektuose, buvo pastebėtas. Vadinasi, mes ne be
reikalo vakarais kartu sėdėdavome, naktimis nemiegodavome, anksti
keldavomės, kažkur važiavom ir taip toliau“, – sakė
D.Gavenonis.
Pastaruoju metu daugiausia pagrindinius vaidmenis atliekantis
aktorius tvirtino, kad teatras – komandinis darbas.
„Jeigu man kai kuriuose spektakliuose pastaruoju metu teko būti
priekyje, ant laivo smaigalio, žiūrėti iš arti į viską, tai čia
ne tik mano nuopelnas. Už mano nugaros – visas laivas žmonių, man
tiesiog teko galbūt svarbus vaidmuo vienam, antram, trečiam,
ketvirtam, penktam spektaklyje šiuo metu.
Bet aš žinau, kad tai
laikina, ateis kitas į laivo priekį anksčiau ar vėliau, yra daug
talentingų žmonių. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie yra vyresni už
mane, kurie yra nuveikę daugybę darbų ir kuriems galbūt pastaruoju
metu tiesiog nebuvo tokių galimybių kaip man“, – dėstė
menininkas.
D.Gavenonis ketvirtadienį paskelbtas vienu iš šešių šių
metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijos laureatų, o
penktadienį išvyko užsienio gastrolių su režisieriaus Oskaro
Koršunovo teatru.
„Labai džiaugiuosi, kad išskrendu ir apeisiu visą šitą
„šaršalą“, kuris sukasi dabar aplink mano galvą, kad
pabėgsiu. Pats aš tiesiog nežinau, kaip vertinti šitą dalyką,
nes vis dėlto mano profesija iš principo yra atidavimo profesija. Tu
įpratęs ir linkęs atiduoti, o pasiimti aplodismentus, kažkokią
žiūrovų meilę, bet ne tokia apčiuopiama forma, ne taip, kaip
atsitiko šiandien, paprastai kalbant“, – sakė aktorius.
„Kai tau duoda ir visa Lietuva žino, kad tau davė, jaučiuosi
labai keistai, nes pats kiekvieną vakarą atiduodi, o jei kažko tau
reikia, pasiimi slapčia iš knygos ar iš draugų, ar iš
režisieriaus, ar iš kolegų. Kaupi kaupi, o paskui išeini į sceną
ir atiduodi. O čia staiga visa Lietuva žino, kad tave apdovanojo:
užeini į pirmą kavinę ir staiga nuo staliuko sako, kad mes
žinome, jog jūs gavote nacionalinę premiją, sveikiname. Prie šito
aš tikrai nepratęs. O kitas dalykas – gal ir priprasti sunku, nes
tai atsitinka vieną kartą“, – įspūdžiais dalijosi laureatas.
Premija D.Gavenoniui skirta už šiuolaikinį teatrą kuriančią
aktorinę kalbą. Jis pats tikrą teatrą sako siejantis su dialogu,
grupiniu darbu.
„Teatras gimsta, kai susitinka du aktoriai, nemanau, kad tikras
teatras gimsta, kai išeina žmogus ir kalba apie save. Man atrodo,
kai du aktoriai susitinka ir kalba apie kažką, tai tada ir atsitinka
tas teatras. Todėl nesinori kažkaip šito dalyko sureikšminti“,
– teigė jis.
Aktorius nemano, kad šis apdovanojimas atneštų pokyčių į jo
asmeninį gyvenimą arba kad jis, kaip laureatas, galėtų imtis
bendresnių problemų sprendimo.
„Niekas pagaliau nepasikeitė šią dieną, šis apdovanojimas
yra didžiulis, bet iš principo, man atrodo, nei darbai, nei planai,
nei požiūris į tam tikrus dalykus, nei draugai, nei teatras, koks
man patinka, jis gi nepasikeitė.
Šiandiena nepakeičia pačių
esminių dalykų, kurie man yra brangiausi. Pagaliau aš ir nemanau,
kad tapęs nacionalinės premijos laureatu gali nueiti ir staiga
kažką pakeisti“, – svarstė D.Gavenonis.
Laureato statusas, anot jo, kol kas tebėra šalia jo kasdienio
gyvenimo.
„Kaip jaučiasi nacionalinės premijos laureatas, aš dar
nežinau. Todėl, kad per dvi valandas nuo žinios, kuri mane
aplankė, jau įvyko sūnaus koncertas, reikėjo ir šen, ir ten,
tiesiog visą laiką einu, mane kažkas veda už rankų, kad
neužkliūčiau už gatvės bortelio, nes stengiuosi dar visiems
atsakyti kažkaip gražiai į sveikinimus.
Kartais gyvenimas nekreipia
dėmesio į nacionalinę premiją, mes bandome atkreipti dėmesį, o
gyvenimas eina toliau“, – sakė D.Gavenonis.
* * *
1973 metais Kaune gimęs D.Gavenonis 1996 metais baigė Lietuvos
muzikos akademiją. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti
„Vaidilos“ teatre, jam iširus tapo nepriklausomu aktoriumi.
Nuo 1999 metų jis – Oskaro Koršunovo teatro aktorius, nuo
2011-ųjų dirba Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės
aktoriumi.
D.Gavenonio kūryba ir anksčiau buvo įvertinta įvairiais
apdovanojimais.
2002 metais už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį
O.Koršunovo spektaklyje „Parazitai“ jis pelnė Kultūros
ministerijos premiją, ši premija jam skirta ir 2003 metais už
geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje
„Oidipas karalius“.
2009 metais jis gavo „Sidabrinę gervę“ už geriausią
aktoriaus vaidmenį filmuose „Perpetumm mobile“ ir „Artimos
šviesos“. Tais pačiais metais už vaidmenį spektaklyje
OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Hamletas“ D.Gavenoniui
teko geriausio aktoriaus apdovanojimas tarptautiniame Rijekos
(Koratija) festivalyje.
2012-aisiais D.Gavenonis pelnė Auksinį scenos kryžių kaip
geriausias dramos aktorius už vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje
„Visuomenės priešas“.
