Iš tikrųjų – Klaipėda be teatro – ne Klaipėda. Ir čia jokia ne patetika. Nežinau, kaip susiklostė tokia tradicija, taip pat nežinau, ar taip yra ir kituose miestuose – tarkime, Šiauliuose, Panevėžyje, – bet daugeliui klaipėdiečių pamatyti naują Klaipėdos dramos spektaklį buvo ir, atrodo, tebėra savaime suprantamas dalykas. Todėl šio teatro benamystės laikotarpis pastebimai išbalansavo miesto kultūrinį gyvenimą, ir nejaukūs daugelio kultūros įstaigų priebėga tapę Žvejų kultūros rūmai šio trūkumo niekaip nepajėgė kompensuoti.
Prieš mėnesį įvykusiose teatro atidarymo iškilmėse miesto meras Vytautas Grubliauskas jautrioje improvizacijoje pasakojo apie pirmąjį savo, dar vaiko, susidūrimą su Klaipėdos teatru. Ir tarė, kad turbūt nėra miestiečio, kuris vienaip ar kitaip su šiuo teatru nebūtų susijęs. Atidarymo šventė tą puikiausiai paliudijo: į sceną kopė ne su dovanomis atvykę kitų miestų teatrų vadovai, o realiai prie teatro rekonstrukcijos prisidėję žmonės – inžinieriai, architektai, darbų vadovai ir vykdytojai, garso aparatūros montuotojai etc. Ir visi turėjo pasakyti ką nors ne valdiško! Šis neįtikėtinas nuoširdumas ir nesuvaidintas rūpestis „dėl bendro reikalo“ nustelbė nusivylimą dėl teatro šventės... be teatro.
Tai, kad įkurtuvių iškilmėse teatro trupė tik akimirką pasirodė scenoje, mano manymu, yra šioks toks paradoksas, nes daugumai žiūrovų tas saitas, traukiantis į teatrą, be abejonės, buvo ir yra aktoriai. „Karalienės Luizės“ premjeros išvakarėse netikėtai mirus Elenai Gaigalaitei, žinomas jūrininkas Sigitas Šileris paprastai, bet labai taikliai apibūdino: „Klaipėdoje teatras visada buvo inteligencijos sala. Mažai galėdavai mieste sutikti žmonių, kurie nebuvo lankęsi teatre. Mes, su teatru nesusiję žmonės, iš tolo atpažindavome aktorius. Pažinojome ne tik Vytautą Kanclerį, bet ir jo dukrą, akimis sekdavome Povilą Gaidį, moterys kumščiuodavo viena kitai rodydamos į Eleną Gaigalaitę. Tai buvo tikros žvaigždės, kurias klaipėdiečiai mylėjo ir kuriomis nuoširdžiai žavėjosi.“ Ir dar pridūrė: „Būtų labai gerai, kad tokia nuotaika, traukianti klaipėdiečius, teatre atgimtų.“
Teatras ruošėsi atidarymui, tarytum įsiklausęs į šiuos žodžius. Apskritai Gyčio Padegimo pastatyta „Karalienė Luizė“ – proginė visais atžvilgiais – pradedant tema ir baigiant artėjančiomis Kalėdomis, kurių giesmė skamba spektaklio finale. Per maža būtų pasakyti, kad „Karalienės Luizės“ veiksmas vyksta Mėmelyje, kuris vienerius metus – 1807-aisiais – buvo tapęs Prūsijos sostine. Miestas čia yra pagrindinis veikėjas, gyvesnis ir labiau uždegantis vaizduotę už daugelį pjesės dramatis personae. Premjeros metu buvo galima justi, kaip žiūrovai gaudo kiekvieną užuominą apie Klaipėdą, kiekvieną anuos ir šiuos laikus jungiantį ženklą. Pridėjus informatyvų istorikės Silvos Pocytės tekstą spektaklio programėlėje, išeina nebloga kultūrinė edukacinė ekskursija į miesto istoriją.
Gaila, kad visai tai lieka teksto lygmenyje. G.Padegimas garsėja pomėgiu intelektualiai pasiruošti kiekvienam spektakliui. Jo aktoriai prisipažįsta, kad režisierius jų prašantis perskaityti ne vieną knygą, nors ten jų vaidinamiems veikėjams skirtos vos kelios pastraipos. Neabejoju, kad toks darbo būdas praplečia aktorių akiratį, galbūt suteikia džiaugsmo repeticijose, tačiau, kad ir kaip būtų keista, niekaip neatsispindi scenoje – nei režisūriniuose sprendimuose, nei personažų įvaizdžiuose. Nuolatinės režisieriaus bendražygės Birutės Ukrinaitės scenografija pabrėžtinai abstrakti, pagrindinis jos elementas – scenos šonuose pakabintos tarsi kopijavimo aparatu atspausdintos nuskilusios kolonos. Kostiumai taip pat abstraktūs, varijuojantys istorinės aprangos siluetus ir detales. Manyčiau, tokio žanro spektaklis reikalautų didesnių meninių ir, žinoma, finansinių investicijų į vizualiąją pastatymo pusę. Skoningiausiai atrodė, kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų, „žuvę kariai“ – paradinėmis uniformomis vilkintys begalviai karalienės sargai.
„Karalienė Luizė“, kaip ir ankstesnės A.Juozaičio pjesės „Salomėja – sunkiausi metai“ arba „Širdis Vilniuje“, labiau primena Lesedrama, dramą skaityti, ne kūrinį scenai, o režisierius G.Padegimas išsikėlė, regis, sunkiai įgyvendinamą uždavinį: nepaaukoti nė vieno pjesės žodžio ir tuo pat metu pripildyti sceną teatro. Iš esmės tai yra romantinio teatro tradicija: deklamacija paremtą vaidybos manierą derinti su scenos efektais. Nežinau, ar „Karalienė Luizė“ išsėmė visas naujosios scenos technines galimybes, bet pademonstruota buvo daug kas: kilo ir leidosi skirtingi scenos segmentai ir virš scenos pakabinta konstrukcija, scenos gilumoje kartas nuo karto pasirodydavo dekoratyvūs videovaizdai, styginių kvarteto „Musica Libera“ griežimą keitė įvairūs garso efektai (kompozitorius Gintaras Kizevičius) ir gyvas Luizės – Ingos Jankauskaitės dainavimas.
Iš Vilniaus atsikviesta I.Jankauskaitė, turinti karalienių vaidinimo patirtį, yra spektaklio gyvybė. Tik bėda, kad jai ankšta filosofo sukurtoje pjesėje be jokios karalienės vidinės dramos. Nepadėjo šios dramos išplėtoti ir režisierius. Ką spektaklyje veikia Luizė, amžininkų vadinta angelu, šventąja, Prūsijos madona? Bodisi susitaikėliškumu, kovoja už Prūsijos garbę ir žmonių gerovę, ilgisi namų, myli savo vyrą Frydrichą Vilhelmą III ir koketuoja (vardan Tėvynės labo, aišku) su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Iš teksto I.Jankauskaitė, regis, išspaudžia viską, ką tik įmanoma. Bet ar daug išspausi iš tokių frazių kaip antai: „Mudu gyvi, vadinasi, kalti. Nekalti tik mirusieji.“ Arba: „Bet dabar aš pareikalausiu pagarbos visai Prūsijai. Aš turiu tam teisę. Aš juk krištolas, o šalia – tamsybių demonas.“
„Tamsybių demonas“ – tai Aleksandras I. Beje, būtent scenose su šiuo Romanovų dinastijos atstovu, kurį vaidina taip pat kviestinis aktorius Dovydas Stončius, įsižiebdavo įtampos kibirkštėlės, atsirasdavo dviprasmiškumo žaismas ir šiokia tokia paslaptis. Tuo metu uoliai Arnoldo Eisimanto vaidinamas Prūsijos karalius visiškai nublanksta šalia I.Jankauskaitės Luizės. Iš dalies tai galima pateisinti kūrinio autorių keliama versija, kad būtent karalienė buvo faktinė Prūsijos valdovė, tačiau spektaklio tai negelbsti. Apskritai, kad ir kaip nemalonu tai būtų konstatuoti, jaunoji Klaipėdos dramos teatro aktorių karta, nors tarsi ir tęsianti tą pačią vaidybos tradiciją, atrodo liūdnai šalia trupės senbuvių – Nijolės Sabulytės, Jūratės Jankauskaitės, Kazimiero Žvinklio, Kęstučio Macijausko, Rimanto Pelakausko, Česlovo Judeikio ir dar keleto kitų. Galbūt problema yra ir ta, kad pati pjesė parašyta tarsi senojo, XIX a. tradicijas tęsiančio, teatro aktoriams, kuriems tereikia efektingai „paduoti frazes“, o visa kita nudirba jų sceninis žavesys ir charizma. Tokiame kontekste pačioje spektaklio pabaigoje pasirodantis Dariaus Meškausko Štainas, Prūsijos reformų ministras, atrodo lyg atklydęs iš kito spektaklio, visai kito teatro...
Atrodo, kad svarbiausia spektaklio kūrėjams buvo sukurti šventės įspūdį ir atmosferą. Scenoje aktoriai puotavo, šoko (šokius režisavo Agnija Šeiko), gėrė – koks nesusipratimas! – netikrą šampaną ir vaišinosi – ir net žiūrovus vaišino – tikrais pyragaičiais, nors ir ne „Napoleono“ tortu, kaip žadėjo. Žinoma, toks saloninis teatras turi savo žavesio. Gerai ir tai, kad spektaklis neapsimetinėja tuo, kuo nėra. Todėl „Karalienė Luizė“, netgi trunkanti neįmanomai ilgai – daugiau kaip keturias valandas, – tikrai turės savo publiką. Tik klausimas, ar Klaipėdos žiūrovams reikia tik tokio teatro.
