Baleto primarijus išdrįstų partnerei pasakyti, kad ji per sunki

G.Žukovskis atlieka bene visus pagrindinius vaidmenis LNOBT baletuose („Čiurlionis“, „Tristanas ir Izolda“, „Bajaderė“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“ ir kt.), o naujausiame spektaklyje – Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ – sukūrė įsimintiną Žilvino paveikslą (George'o Williamsono choreografija).

– Šiais metais esate išrinktas geriausiu baleto solistu. Ar šis vardas jums buvo staigmena, ar slapta pagalvodavote: o kodėl gi ne aš?

– Buvo netikėta ir labai džiugu. Kai dirbi, ir dirbi daug, norisi kokio nors atlygio ir dėmesio. Malonu, kad mūsų vadovybė viską stebi ir nieko neapeina. Tai – puiku.

Nors šiaip jau ne dėl apdovanojimų dirbi. Jei sakyčiau: „Gavau apdovanojimą, tai dabar stengsiuosi“, skambėtų kvailai. Bet tai paskata užlipus ant to laiptelio nenulipti atgal.

– Jūsų naujausias vaidmuo – Žilvinas balete „Eglė žalčių karalienė“. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį?

– Vaidmenį kūriau ne aš, o choreografas G.Williamsonas, tačiau nesu tik baletmeisterio nurodymų atlikėjas. Man teko apgalvoti, kada aš pykstu, kada myliu, kada ko nors gailiuosi – perteikti žiūrovams nuotaiką.

Apie tai mąsčiau ne tik teatre, bet ir namuose, ir eidamas į darbą. Gavęs naują vaidmenį nežiūriu į jį lengvabūdiškai, nepaleidžiu visko savieigai. Skaičiau pasaką, bandžiau perprasti jos prasmę.

– Žinoma, charakteris kinta. Iš pradžių jis sunerimęs, kad kažkas sudrumstė jo povandeninio pasaulio, povandeninės karalystės ramybę, net kiek įpykęs. Vėliau jis pamilsta Eglę, jis nori ją vesti. Pirmojo veiksmo pabaigoje šokame meilės duetą. Trečiajame duete jau skamba tarsi atsisveikinimo gaidos – nors Eglė ir Žilvinas myli vienas kitą, bet jis jau nujaučia, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis.

– Tai ne pirmas jūsų darbas balete lietuviška tematika – šokate ir „Čiurlionyje“. Ar tokie vaidmenys padeda jums ir plačiau pažinti lietuvių kultūrą?

– Dabar turiu namuose storiausią knygą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir pamažu susipažįstu su jo daile. nepasakyčiau, kad labai daug apie jį išmanau, bet juo domiuosi ir bandau sužinoti daugiau.

– Kaip sekasi su partnerėmis? Ar turite nuolatinę, ar šokate su įvairiomis balerinomis? Ar svarbu turėti nuolatinę partnerę?

– Kai atvykau į Vilnių, gavau nuostabią partnerę Anastasiją Čumakovą. Turbūt jai turiu dėkoti už visus vaidmenis, kuriuos šokau, nes tai ji mene „įvesdavo“ į visus spektaklius. Su ja labai patobulėjo ir mano duetinis šokis, ir muzikalumas, ir scenos pojūtis.

Ir dabar šokame kartu, bet ne visus spektaklius. Dabar daugiau spektaklių jau šoku su Kristina Gudžiūnaite. Taip pat labai gera partnerė, visada dirba visu šimtu procentų, su ja malonu dirbti, patogu šokti.

Nuolatinis partneris pasiteisina – kai visą laiką atlikėjai keičiami, repeticijose nemažai laiko tenka sugaišti ne šokio elementams, o abipusiam supratimui gludinti.    – Ar kada nors sakote komplimentus savo partnerėms?

– Žinoma, kad reikia kaip nors pakelti nuotaiką. Būna, kad nesiseka, apsižodžiuojame, bet kai atauštame – atsiprašinėjame, linksmai paplepame. Pyktis greitai išgaruoja, nes tai trukdo darbui.

– Kilnoti partneres – mūsų darbas, o darbas susijęs su sveikata. Jeigu jau būtų kritinė riba, iš tiesų būtų sunku – pasakyčiau. Ir manau, kad kiekviena partnerė į tai normaliai reaguotų, nes aš ją keliu, o ji turi būti taip pat atitinkamos formos.

– Šokate princus romantiniuose baletuose. O ar jūs pats esate romantikas?

– Gyvenime pasitaiko romantiškų momentų, bet kad viskas būtų kaip pasakoje, aišku, ne. Aš tiesmukesnis, galiu pasakyti net šiurkštų žodį. Bet aš toks.

– Jūs atsidūrėte Vilniuje tarsi pakeliui iš Baltarusijos į Vokietiją, planavote šokti tik vieną sezoną, bet užsibuvote. Kas jums čia patiko?

– Su kolega Stanislavu Semianiura pirmiausia nuvykome į Vokietiją, bet ten trupė jau buvo suformuota, nors jiems būtume puikiai tikę. bet ten viskas griežtai normuota – jei trupėje dvidešimt šokėjų, dvidešimt pirmo jie nebeims. Grįždami namo sugalvojome užsukti į Vilnių – gal čia reikės šokėjų. Parodėme, ką sugebame, ir iš karto gavome teigiamą atsakymą.

Likome Lietuvoje ne vienam sezonui, nes čia nepaprastai įdomu dirbti. Mums itin svarbu, kad čia yra klasikinis repertuaras ir jis vis atnaujinamas. Yra šiuolaikinės choreografijos. Dabar jau retoje Vakarų trupėje galima rasti klasikinių baletų – lieka tik šiuolaikinė choreografija arba apskritai modernas.

Likau dėl įvairovės, dėl gerų santykių su žmonėmis. Susiklostė taip, kad po dvejų darbo metų įsigijau Vilniuje butą, tad gyvenu ir džiaugiuosi.

– Iš pradžių tėvai nuvedė į mokyklą, kurioje sustiprinta choreografija, o paskui gal pradėjau šiek tiek išsiskirti ir penktoje klasėje man pasiūlė stoti į Baltarusijos choreografijos koledžą. Turėjau nuostabų pedagogą Uraną Azimovą, kurio Baltarusijoje jau nebėra, dabar jis dirba Lenkijoje. Mes palaikome ryšius ir aš jam dėkingas už viską, ką man davė.

Devynerius metus gyvenau bendrabutyje Minske, nes tėvai iš kito miesto, ir labai greitai subrendau: viską reikėjo daryti pačiam, neateisi ir nepasiskųsi mamai, kad kas nors nesiseka, kad prasta nuotaika.

– Ne, ir jeigu tektų gyventi iš naujo, ko gero, eičiau tuo pačiu keliu, tik gal dar labiau stengčiausi dirbti. Kartais būna momentų, kai suvoki, kad būdamas mažesnis ne viską iki galo padarai.

– Ar karjerą pradėjote nuo epizodinių vaidmenų, ar iš karto įšokote į princų būrį?

– Atvykęs į Vilnių šokau ir kordebalete, vėliau pradėjau gauti solinių partijų. O ir tapęs primarijumi nesikratau ir mažesnių vaidmenų – jei matau, kad mano pagalbos reikia kordebaletui, galiu ir ten pašokti. Karūna man nenukrinta.

Šokis – mano gyvenimas. Ir mane jis vis labiau ir labiau traukia. Girdėjau, kokie teatro ateities planai, koks kitų sezonų repertuaras. Mane tai džiugina ir motyvuoja: koją skauda, bet vis tiek dirbsime.

– Ar turite kokį talismaną arba ritualų, kurių laikotės prieš eidamas į sceną?

– Paprašau Dievo jėgų ir sveikatos. Mano ritualas – prieš spektaklį gerai pavalgyti ir pamiegoti, kad vakare jausčiausi stiprus ir pasitikintis savo jėgomis.

– Laisvo laiko per sezoną mažai, o laisvalaikį praleidžiu su savo mylima mergina, kuri taip pat dirba teatre, ir šuniu Tiksiu – Džeko Raselo terjeru. Kaip visi sako, – šuo iš filmo „Kaukė“. Mūsų pomėgiai paprasti: pailsėti, pasivaikščioti, ką nors nauja pamatyti, susitikti su draugais.

– Talentai ir gerbėjai – neatskiriama artistų gyvenimo dalis? Ar sulaukiate jų dėmesio, dovanų?

– Visada smagu šokti, gaunu nemažai gėlių. Matyt, kam nors malonu į mane žiūrėti, ir tai džiugina.

– Dar šį sezoną bus statomas „Don Kichotas“. Bazilio vaidmuo šiame spektaklyje – viena mano svajonių, nors kol kas dar nežinau, ar jis man teks. Ir dar norėtųsi pašokti balete „Spartakas“, bet nežinau, ar šis baletas pasitaikys mano karjeroje. Ten nuostabi muzika ir tikras vyriškas vaidmuo.

– Ar turite kokį nors gyvenimo šūkį?

– Nenukabink nosies ir, kaip sakė Rudolfas Nurejevas, „nepavark pavargti“. Štai ir viskas.