G.Žukovskis atlieka bene visus pagrindinius vaidmenis LNOBT baletuose
(„Čiurlionis“, „Tristanas ir Izolda“, „Bajaderė“, „Spragtukas“,
„Miegančioji gražuolė“ ir kt.), o naujausiame spektaklyje – Eduardo
Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ – sukūrė įsimintiną Žilvino
paveikslą (George'o Williamsono choreografija).
– Šiais metais esate išrinktas geriausiu baleto solistu. Ar šis vardas jums buvo staigmena, ar slapta pagalvodavote: o kodėl gi ne aš?
– Buvo netikėta ir labai džiugu. Kai dirbi, ir dirbi daug, norisi kokio
nors atlygio ir dėmesio. Malonu, kad mūsų vadovybė viską stebi ir nieko
neapeina. Tai – puiku.
Nors šiaip jau ne dėl apdovanojimų dirbi. Jei sakyčiau: „Gavau
apdovanojimą, tai dabar stengsiuosi“, skambėtų kvailai. Bet tai paskata
užlipus ant to laiptelio nenulipti atgal.
– Jūsų naujausias vaidmuo – Žilvinas balete „Eglė žalčių karalienė“. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį?
– Vaidmenį kūriau ne aš, o choreografas G.Williamsonas, tačiau nesu tik
baletmeisterio nurodymų atlikėjas. Man teko apgalvoti, kada aš pykstu,
kada myliu, kada ko nors gailiuosi – perteikti žiūrovams nuotaiką.
Apie tai mąsčiau ne tik teatre, bet ir namuose, ir eidamas į darbą.
Gavęs naują vaidmenį nežiūriu į jį lengvabūdiškai, nepaleidžiu visko
savieigai. Skaičiau pasaką, bandžiau perprasti jos prasmę.
– Koks jūsų Žilvinas? Kokius virsmus jis išgyvena?
– Žinoma, charakteris kinta. Iš pradžių jis sunerimęs, kad kažkas
sudrumstė jo povandeninio pasaulio, povandeninės karalystės ramybę, net
kiek įpykęs. Vėliau jis pamilsta Eglę, jis nori ją vesti. Pirmojo
veiksmo pabaigoje šokame meilės duetą. Trečiajame duete jau skamba
tarsi atsisveikinimo gaidos – nors Eglė ir Žilvinas myli vienas kitą,
bet jis jau nujaučia, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis.
– Tai ne pirmas jūsų darbas balete lietuviška tematika – šokate ir „Čiurlionyje“. Ar tokie vaidmenys padeda jums ir plačiau pažinti lietuvių kultūrą?
– Dabar turiu namuose storiausią knygą apie Mikalojų Konstantiną
Čiurlionį ir pamažu susipažįstu su jo daile. nepasakyčiau, kad labai
daug apie jį išmanau, bet juo domiuosi ir bandau sužinoti daugiau.
– Kaip sekasi su partnerėmis? Ar turite nuolatinę, ar šokate su įvairiomis balerinomis? Ar svarbu turėti nuolatinę partnerę?
– Kai atvykau į Vilnių, gavau nuostabią partnerę Anastasiją Čumakovą.
Turbūt jai turiu dėkoti už visus vaidmenis, kuriuos šokau, nes tai ji
mene „įvesdavo“ į visus spektaklius. Su ja labai patobulėjo ir mano
duetinis šokis, ir muzikalumas, ir scenos pojūtis.
Ir dabar šokame kartu, bet ne visus spektaklius. Dabar daugiau
spektaklių jau šoku su Kristina Gudžiūnaite. Taip pat labai gera
partnerė, visada dirba visu šimtu procentų, su ja malonu dirbti, patogu
šokti.
Nuolatinis partneris pasiteisina – kai visą laiką atlikėjai keičiami, repeticijose nemažai laiko tenka sugaišti ne šokio elementams, o abipusiam supratimui gludinti.
– Ar kada nors sakote komplimentus savo partnerėms?
– Žinoma, kad reikia kaip nors pakelti nuotaiką. Būna, kad nesiseka,
apsižodžiuojame, bet kai atauštame – atsiprašinėjame, linksmai
paplepame. Pyktis greitai išgaruoja, nes tai trukdo darbui.
– Ar nepriekaištaujate partnerėms, kad jos per sunkios?
– Kilnoti partneres – mūsų darbas, o darbas susijęs su sveikata. Jeigu
jau būtų kritinė riba, iš tiesų būtų sunku – pasakyčiau. Ir manau, kad
kiekviena partnerė į tai normaliai reaguotų, nes aš ją keliu, o ji turi
būti taip pat atitinkamos formos.
– Šokate princus romantiniuose baletuose. O ar jūs pats esate romantikas?
– Gyvenime pasitaiko romantiškų momentų, bet kad viskas būtų kaip
pasakoje, aišku, ne. Aš tiesmukesnis, galiu pasakyti net šiurkštų žodį.
Bet aš toks.
– Jūs atsidūrėte Vilniuje tarsi pakeliui iš Baltarusijos į Vokietiją, planavote šokti tik vieną sezoną, bet užsibuvote. Kas jums čia patiko?
– Su kolega Stanislavu Semianiura pirmiausia nuvykome į Vokietiją, bet
ten trupė jau buvo suformuota, nors jiems būtume puikiai tikę. bet ten
viskas griežtai normuota – jei trupėje dvidešimt šokėjų, dvidešimt pirmo
jie nebeims. Grįždami namo sugalvojome užsukti į Vilnių – gal čia
reikės šokėjų. Parodėme, ką sugebame, ir iš karto gavome teigiamą
atsakymą.
Likome Lietuvoje ne vienam sezonui, nes čia nepaprastai įdomu dirbti.
Mums itin svarbu, kad čia yra klasikinis repertuaras ir jis vis
atnaujinamas. Yra šiuolaikinės choreografijos. Dabar jau retoje Vakarų
trupėje galima rasti klasikinių baletų – lieka tik šiuolaikinė
choreografija arba apskritai modernas.
Likau dėl įvairovės, dėl gerų santykių su žmonėmis. Susiklostė taip,
kad po dvejų darbo metų įsigijau Vilniuje butą, tad gyvenu ir
džiaugiuosi.
– Kaip tapote šokėju – tai buvo tėvų ar jūsų noras?
– Iš pradžių tėvai nuvedė į mokyklą, kurioje sustiprinta choreografija,
o paskui gal pradėjau šiek tiek išsiskirti ir penktoje klasėje man
pasiūlė stoti į Baltarusijos choreografijos koledžą. Turėjau nuostabų
pedagogą Uraną Azimovą, kurio Baltarusijoje jau nebėra, dabar jis dirba
Lenkijoje. Mes palaikome ryšius ir aš jam dėkingas už viską, ką man
davė.
Devynerius metus gyvenau bendrabutyje Minske, nes tėvai iš kito miesto,
ir labai greitai subrendau: viską reikėjo daryti pačiam, neateisi ir
nepasiskųsi mamai, kad kas nors nesiseka, kad prasta nuotaika.
– Ar nesigailite?
– Ne, ir jeigu tektų gyventi iš naujo, ko gero, eičiau tuo pačiu keliu,
tik gal dar labiau stengčiausi dirbti. Kartais būna momentų, kai
suvoki, kad būdamas mažesnis ne viską iki galo padarai.
– Ar karjerą pradėjote nuo epizodinių vaidmenų, ar iš karto įšokote į princų būrį?
– Atvykęs į Vilnių šokau ir kordebalete, vėliau pradėjau gauti solinių
partijų. O ir tapęs primarijumi nesikratau ir mažesnių vaidmenų – jei
matau, kad mano pagalbos reikia kordebaletui, galiu ir ten pašokti.
Karūna man nenukrinta.
Šokis – mano gyvenimas. Ir mane jis vis labiau ir labiau traukia.
Girdėjau, kokie teatro ateities planai, koks kitų sezonų repertuaras.
Mane tai džiugina ir motyvuoja: koją skauda, bet vis tiek dirbsime.
– Ar turite kokį talismaną arba ritualų, kurių laikotės prieš eidamas į sceną?
– Paprašau Dievo jėgų ir sveikatos. Mano ritualas – prieš spektaklį
gerai pavalgyti ir pamiegoti, kad vakare jausčiausi stiprus ir
pasitikintis savo jėgomis.
– Ar turite laisvo laiko nuo šokio ir ką mėgstate veikti?
– Laisvo laiko per sezoną mažai, o laisvalaikį praleidžiu su savo mylima
mergina, kuri taip pat dirba teatre, ir šuniu Tiksiu – Džeko Raselo
terjeru. Kaip visi sako, – šuo iš filmo „Kaukė“. Mūsų pomėgiai paprasti:
pailsėti, pasivaikščioti, ką nors nauja pamatyti, susitikti su draugais.
– Talentai ir gerbėjai – neatskiriama artistų gyvenimo dalis? Ar sulaukiate jų dėmesio, dovanų?
– Visada smagu šokti, gaunu nemažai gėlių. Matyt, kam nors malonu į
mane žiūrėti, ir tai džiugina.
– Ar turite svajonių vaidmenį?
– Dar šį sezoną bus statomas „Don Kichotas“. Bazilio vaidmuo šiame
spektaklyje – viena mano svajonių, nors kol kas dar nežinau, ar jis man
teks. Ir dar norėtųsi pašokti balete „Spartakas“, bet nežinau, ar šis
baletas pasitaikys mano karjeroje. Ten nuostabi muzika ir tikras
vyriškas vaidmuo.
– Ar turite kokį nors gyvenimo šūkį?
– Nenukabink nosies ir, kaip sakė Rudolfas Nurejevas, „nepavark
pavargti“. Štai ir viskas.