Sukakties proga A.Jasenka sostinės „Menų spaustuvėje“ pristatys muzikinę poetinę kompoziciją.
„Tai bus sąmonės, sielos tyrimas. Ataskaita sau“, – sakė kompozitorius.
– Pastaruoju metu daugiausia kuriate teatrui. Kaip jame atradote save?
– Į Nacionalinio dramos teatro kavinę užsukau kavos ir likau iki šiol.
Anksčiau maniau, kad rašyti muziką teatrui galima iš bėdos. Kai pradėjau domėtis, stebėti teatro darbus, užsikrėčiau tuo.
Kai pasitaikė proga, pradėjau kurti kitokius muzikinius sprendimus. Kalbu apie elektroniką. Buvo labai įdomu tai diegti į veiksmo, vizualųjį, planą.
– Koks buvo pirmasis spektaklis, atvedęs jus į teatrą?
– O.Koršunovo „Senė“. Kai pamačiau, jis mane tiesiog „nukalė“. Pasakiau sau, kad tikrai dirbsiu su šiuo režisieriumi.
Taip ir buvo. Pamačiau teatro kalbą, kurios iki tol Lietuvoje nebuvo. Jo spektakliai – simbolių sistemos. Ir tai užburia.
Man patinka, kad Oskaras žaidžia simboliais. Labai įdomu jais operuoti ir muzikoje. Tada skambantis radijo imtuvas scenoje tampa kosmosu. Kaip „Mirandoje“ – audra kyla iš radijo imtuvo, iš kurio vėliau sproginėja net atominės bombos.
– Ar teatras įsileidžia muziką, kokia jos vieta teatre?
– Pasak Peterio Brooko, muzika dramos teatre tapo reikšmingu veiksniu XX amžiaus antrojoje pusėje. Anksčiau ji buvo fonas. Atsiradus technologijų poreikiui teatras tapo vizualus, ne iliustratyvus. Man muzika teatre – dar vienas aktorius scenoje. Įdiegti supratimą, kad tai ne papildinys, kuris paįvairina mizansceną, nėra paprasta.
Teatras yra komandinis žaidimas. Tu turi įsiterpti laiku ir vietoje. Tiek aktoriaus tekstas, tiek ir muzika turi ką nors reikšti, nedominuoti.
– Nuo ko prasideda muzikos kūrimas spektakliui?
– Nuo dramos teksto. Tada yra svarbu, kokią idėją pateiks ir kaip ją suvaldys režisierius. Po režisieriaus diskusijos su scenografais atsiranda visumos įspūdis. Tuomet galvojama apie garsą.
Muzikinis sprendimas ateina iš visų komponentų: žodžio, režisieriaus, scenografo. Teatro muzika turi apimti visus veiksnius.
Pavyzdžiui, „Mirandoje“ scenografas sukuria laikotarpį, režisierius pasakoja istoriją Williamo Shakespeare’o tekstu, o man į muziką reikia sudėti egzistenciją, buitį, fejeriją. Aš dažnai naudojuosi vėduoklės principu: kai scenoje miršta herojus, nebūtina groti dramatiškos muzikos – gali tiesiog čirkšti imtuvas.
- Ką jums reiškia muzika?
– Gyvenimą. Muzika yra sustojęs laikas, sustabdyta akimirka. Didžiulė emocija. Tiesos, išminties, proto apraiška.
Ne kartą esu sakęs, kad bendro lavinimo mokyklose muzikos ir piešimo pamokos yra suvokiamos kaip tuščia pamoka ir laisvas laikas. O po to stebimės, kodėl turime tokį nusikalstamumą, tiek savižudybių.
Augančiam moksleiviui, studentui nekuriamas joks santykis su muzika. Mus išmoko skaičiuoti, mokam teisingai parašyti žodį, dauginti, bet mes nejaučiame santykio su aplinka, su kolega, šalimi, žemynais.
- Kokios turėtų būti muzikos pamokos, ką jos ugdo?
– Muzikos pamokos – yra vertė. Juk matematikoje emocijų nėra. Gal tik aukšto pilotažo matematikui užrašyta formulė neša emocinį pasitenkinimą. Muzikoje yra matematikos, fizikos, biochemijos, biologijos – joje telpa viskas.
Muzikinės formulės, garsų operacijos įtraukia net ekonomiką, žemės ūkio mokslą... Tai greičiausiai pasiekiamas menas. Jai nereikia vertimo. Ji apima daug sluoksnių, kurie šiandien yra atmesti. Man atrodo neteisinga, kad tai palikome paskutinėje vietoje.
- Koks apskritai šiuolaikinio žmogaus santykis su muzika? Anksčiau ji reiškė procesą, susitikimą, pasiklausyti jos eidavo specialiai. O kaip yra šiandien, kai ją girdime visur?
– Šiais laikais mes ne tik praradome savybę būti savimi, bet ir to bijome. Įsikabinę į telefonus, „feisbukus“. Esame apsistatę taip, kad nebejaučiame savęs. Kai žmogus bijo jau net savęs, tuomet grojama bet kas ir garsiai, kaip mūsų kavinėse.
Grįžome iš Graikijos, kur kavinėse ne tik grojama tik graikiška muzika, bet ji labai tyli arba jos išvis nėra. Jūra, kavos puodelis ir graži saulė. Manau, kad baimė susitikti su savimi, net ir namie, skatina įsijungti radiją, televiziją.
- Kas padeda suprasti muzikos grožį? Jutimai, kuriuos ji veikia?
– Išsilavinimas. Literatūra, poezija, politika, dabartinė situacija Europoje – visa tai skatina gebėjimą atsirinkti, susivokti. Tada ir Ludwigo van Beethoveno „Devintoji simfonija“ bus ne šiaip...
Gerai muzikai reikia dėmesio. Aš namuose turiu garsų biblioteką, kurie veikia mano harmoningumą, simetriškumą, kitaip sakant, gerą savijautą. Antikoje sakydavo, kad „bloga muzika valstybę sugriauna“. Specialias dermes jie naudojo net jaunų karių auklėjimui. Jomis galima ir slopinti energiją, agresyvumą. Senovės graikai vertino muziką ir su ja elgėsi atsargiai.
- Šiomis dienomis, kai viskas gaudžia, miestai ūžia, ar dar galima išgirsti muziką, ją suprasti? Kaip atsirinkti, nepasimesti sraute?
– Jautresnis ir jaučiantis žmogus pirmiausia sau keltų klausimą, kas iš viso yra muzika? Dviejų garsų junginys? Trijų? Kiekvienas laikmetis muziką suprato skirtingai. Muzikos sąvokoje telpa grožis, spalva, šviesa, paveikslas, architektūra. Kultūringas žmogus turėtų domėtis šiomis sritimis. Tuomet ir sau jau galima mėginti atsakyti, kas tai yra muzika.
- Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar atsimenate save ankstesnį? Kaip pasikeitė jūsų kūryba?
– Kad būsiu kompozitorius, aš žinojau nuo penkerių metų. Buvo aiški pozicija, dėl to tėvai nupirko ir pianiną. Įstojau į muzikos mokyklą. O kai buvau studentas, domėjomės vakarų Europos muzika. Norėjosi pasisemti sunkiai prieinamos vakarietiškos kultūros.
Daugelis žmonių tuo metu manė, kad šiuolaikinę muziką reikia kurti „naujojo sudėtingumo“ (angl. New Complexity) principu. Atrodė, kad jeigu taip rašysi – būsi įdomus. Tokia buvo mada. Tuo metu norėjom išmokti, patirti, nutapyti – siekėm profesionalumo. Kartoti nėra blogai, bet tai nėra vertinga.
Per Nepriklausomybės metus pamatėme, kad yra ir kitokios muzikos. Būti kitokiam reiškia nebijoti melodijos, harmonijos, įmantrūs garsai ir sąskambiai – nebūtini. Muzikoje, mene nusistovėjo sąvoka – būk savimi. Toks, koks esi, ką tu girdi, kaip tu kuri – taip ir daryk. Tai yra didžiausia vertė.
Labiausiai atsiskleisti ir būti savimi galėjau teatre, kuriame nėra ribų. Ten galiu būti melodingas, elektroninis, triukšmingas – visoks, koks noriu.
- Man pasirodė, kad esate socialiai atsakingas žmogus, akcentuojate būtinybę suvokti savo laikmetį, gebėti jį apmąstyti. Neseniai grįžote iš Graikijos, kur su O.Koršunovu statėte „Mirandą“ dar kartelį. Žinant, kokios ekonominės, socialinės problemos, pabėgėlių situacija kamuoja tą šalį, ar tai kaip nors atsiliepė Jūsų kūryboje Graikijoje?
– Graikai turi tai, ko neturime mes – sugebėjimą išklausyti žmogų, jam padėti ir su juo būti. Ten nemačiau jokios agresijos aikštėje įsikūrusiems pabėgėliams. Kai patiestas kilimėlis ant asfalto tau tampa namais, tuomet supranti jų sunkią situaciją.
Graikai yra kairiųjų pažiūrų. Tai mus nustebino. Juk „Mirandoje“ tam tikra prasme kalbame apie tai, kaip kairieji kovoja, gniaužia dešiniuosius. O čia viskas atvirkščiai! Reikėjo ieškoti naujo pritaikymo. Radom bendrą idėją. Visos pusės kalba apie tą patį – laisvę. Turėjau labai daug darbo su muzika, nes reikėjo atrasti jų kultūrinius kodus. Dirbau su graikais, dramaturgais, kurie padėjo teisingai sudėlioti muzikinius ženklus.
– Ką šiandien išvysime „Menų spaustuvėje“?
– Per tiek metų susikaupė daug teatre atsiradusių kūrinių.
Į vieną valandą norėjosi sudėti visus spektakliuose su O.Koršunovu, Y.Ross ir kitais režisieriais atsiradusius kūrinius. Šoks ir Agnijos Šeiko šokėjai.
Mano dukra Urtė Jasenkaitė videoprojekcijomis perteiks grafikos piešinius, kuriuose savaip atskleidžiamas vaiko, moters ir vyro santykis.
Šokėjas Petras Lisauskas bus ta ašis, apie kurią viskas suksis.
Skaitovas Vaidotas Martinaitis skaitys mano seniai parašytas ir stalčiuje gulėjusias eiles.
Kitaip tariant, stengsimės pasakyti, kad pasaulis yra gražus – toks paslaptingas ir įdomus.
- Kaip svarbu turėti bendraminčių?
– Labai. Nors pasaulį gali pakeisti ir vienas žmogus. Tik mes tuo netikime. Prosperas – vienas, o kiek atsitiko. Hamletas irgi vienas – bet kiek tiesos atskleidė! Taip ir keičiasi pasaulis.
