– Baigusi konservatoriją kartu su visu kursu išvažiavote į Šiaulius. Padirbusi ten porą metų, persikėlėte į Klaipėdą. Kaip atsitiko, kad toks puikus kursas išsibarstė. Kodėl išvažiavote pati?
– Gyvenimas, matyt, pasitvarko, taip sureguliuoja, surežisuoja (jis – pats didžiausias režisierius) ir taip atsitinka, kad mes pabyrame, nes kiekvienas pradeda gyventi savo likimą. Aš turbūt buvau pati pirmoji, kuri išskridau. O ką padarysi – gyvenime labai svarbus momentas, kai aplanko meilė.
– Tai buvo meilės reikalai?
– Tai buvo meilės reikalai. Bet, kadangi Klaipėdoje buvo toks garsus teatras, aš tikrai nepralošiau. Nors buvo labai sunku palikti Šiaulius, kursą ir Šiaulių teatrą.
– Ar Klaipėda davė tai, ko tikėjotės, apie ką svajojote?
– Klaipėdos teatras, režisieriai man buvo dosnūs. Negaliu skųstis. Turėjau daug, skirtingų ir gražių vaidmenų. Ir tuo tikrai džiaugiausi. Dirbdama to alkio, kurį kartais patiria aktoriai (ir tai nieko nuostabaus, mes visada esame alkani, kad ir kiek duotų, mums vis mažai), aš nejaučiau ir skridau. Esu tikrai labai laiminga turėdama šią profesiją.
– Ar turėjote kažkokių vaidmenų, kurie Jums pačiai buvo labai artimi?
– Žinoma. Buvo nemažai vaidmenų, kurie mane augino kaip aktorę, brandino kaip žmogų, asmenybę, moterį. Kai 1990 m. po rekonstrukcijos grįžome į šį teatrą ir atidarėme Mažąją sceną, E. O`Neillo pjesėje „Elektrai skirta gedėti“ vaidinau Laviniją. Tai buvo be galo dramatiška pjesė ir be galo dramatiškas vaidmuo. Tai buvo geras išbandymas, nes aš pati savęs tokios neįsivaizdavau, bet, matyt, režisierius matė. Dukters, mamos, meilės tema pati staiga suskambo. Toliau buvo Bertholdo Brechto „Geras žmogus iš Sezuano“, kurį režisavo Aurelija Ragauskaitė. Atlikau pagrindinį Šen Te vaidmenį. Nežmoniškai kankinomės, ypač aš kankinausi, verkiau, bet man pasisekė, nes režisierė nelaužė, neprievartavo manęs – ėjo kartu su manimi ir matė ir mano, ir per mane savo kažkokius netikslumus (jai turbūt reikėjo pačiai suvokti, ką man pasakyti, kad ir man būtų aišku). Dirbome beveik visus metus su pertraukomis, pradėjome rudenį, išleidome pavasarį.
Tai buvo grandiozinis, labai įdomus darbas – su šiuo spektakliu mes pirmą kartą išvažiavome į užsienį, į Liubeką. Mus priėmė fantastiškai. Vaidinome lietuvių kalba ir jiems turbūt buvo keistas mūsų pateikimas – jokių efektų, kas buvo jų spektakliuose. Todėl po pirmo zongo, kai salė pradėjo trypti ir švilpti, mes sutrikome. Aš guliu ant žemės ir galvoju, ką tai reiškia, ar reikia stotis ir išeiti, gal jau viskas – mus nušvilpė. Pasisukau į kolektyvą – jų akys irgi kaip klaustukai, ir vaidiname toliau – žiūrėsime, kad bus. Po antro zongo vėl tas pats. Tada supratau, kad jie taip priima, kad tie zongai jiems buvo toks netikėtumas ir taip juos užkabino... Liubeke mus kvietė tiek lenktis, kad niekur nėjau tiek lankstytis. Buvo keista – lyg ir šalti, visi smokinguoti, su kailiais, o trypė, švilpė.
– Paminėjote du senus spektaklius. O einant į priekį?
– Negaliu nepaminėti „Lineino grožio karalienės“ – statė Gytis Padegimas. Vaidmuo taip atsigulė ant širdies... Jis toks man buvo aiškus, toks suprantamas, kad, atrodo, man parašytas.
– Ar tai yra susitapatinimas su personažu? Ką reiškia geras vaidmuo?
– Vaidmuo pataiko į tavo temą, kuo tu gyveni, į tavo pasaulėžiūrą, visą esybę, kas tu esi ir kam tu gal net ir atėjai į šį pasaulį.
– Sakote, spektaklis „Elektrai skirta gedėti“ buvo labai sunkus. Kai kurie aktoriai sako „aš šito spektaklio vengiu, jis labai geras, bet aš jo bijau, nes žinau, kas man paskui bus“. Kaip Jums būna po tokių sudėtingų vaidmenų?
– Ne, nepasakyčiau, kad man sunku atsigauti, atvirkščiai, jei man ne gėda už tą vaidmenį. Tu junti tą iškrovą, nes vis tiek ruošiesi, nešioji savyje, sprogsti, ir ateina spektaklis... Perskaičiau fantastišką mintį, kad ne kiekvienam duota padaryti išpažintį scenoje, bet kartais būna duota. Galvoju, kad turbūt tai tos akimirkos, kai tikrai padarai tą išpažintį, ir tada palengvėja. Tai toks nuostabus, geras nuovargis, tai svajonė. Aš pasiilgstu tokių vaidmenų.
– Išmušiau iš kelionės po laiptelius...
– Pilies teatre buvo režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklis „Tėti, tėti, vargšas tėti“, toks labai groteskiškas, labai kito kampo. Mažojoje scenoje Rolandas Atkočiūnas statė J.-P. Sartre`o „Už uždarų durų“, tai buvo labai mūsų mėgstamas, nors be galo sunkus spektaklis, vaidino keturi aktoriai – Nelė Savičenko, Vytautas Paukštė, Vytautas Anužis ir aš. Aš – dramatinė artistė, nors esu dėkinga režisieriui Povilui Gaidžiui, kad jis pamatė ir kitą mano pusę. Paskui – A. Strindbergo „Kelias į Damaską“. Kai režisierius Oskaras Koršunovas pas mus statė ir sesers vaidmuo atitekto man, aš net galvojau – ai, toks mažytis tas vaidmuo, norėjau kažko kito...
– Bet Jūs už šį vaidmenį buvote nominuota „Auksiniam kryžiui“.
– Taip. Apskritai tas etapas su O. Koršunovu buvo išskirtinis.
– Kuo jis buvo išskirtinis?
– Pirmiausia šiam režisieriui galima pritaikyti tokią formulę „viešpatis režisierius ir jo tarnas viešpatis aktorius“. Jei aktorius nebūtų viešpatis, atrodytų, kad jis vergauja, bet čia ir yra ta sąjunga, kai O. Koršunovas labai gerai žino, ko nori (bent mums, aktoriams, taip atrodo), ir taip visus pajungia, kad tu iš tikrųjų kaip tas šuniukas, kaip vergas eini iš paskos bandydamas suvokti. Jis turi tokią absoliučią gyvenimo klausą, tokią tiesą, jog tau tiek reikia dirbti, kad išgirstum tą tiesos tonaciją, kokią jis kelia spektaklyje ir į kurią tave tempia... Ir kai tu tai pajunti, jis leidžia tau būti aktoriumi viešpačiu.
– Kita vertus, tikėjimas režisieriumi irgi svarbus kartu statant spektaklį.
– Taip. Be to, jis vienas iš tų, kuris niekada nepaliks aktoriaus ant ledo, tau nebus gėda už tai, ką darai scenoje. Nereikės, parėjus namo, kelias dienas žaizdas laižytis, kad galėtum išeiti į miestą ir žiūrėti žmonėms į akis.
– O yra tokių spektaklių?
– Yra.
– Nesinori tuomet spjauti į viską?
– Man apskritai labai dažnai ateina tokia mintis, kad pasirinkau ne tą profesiją. Galvoju, sėdėčiau kur nors užsidariusi kambaryje, ausčiau gobelenus ir paskui juos rodyčiau parodose. Niekas manęs nematytų ir aš nieko nematyčiau.
– Bet Jūs ir dabar galite austi.
– Galiu, bet turiu omenyje akistatą su žiūrovu, kai tu nepatenkintas. O beveik dažniausiai būni nepatenkintas savimi, nes geras vaidmuo dar ne viskas – turi būti geras ir spektaklis.
– Viename interviu sakėte, kad Klaipėda vis dėlto yra gili provincija. Ar esate įsitikinusi, kad teisingai pasielgėte iš Šiaulių atvažiavusi ir likusi Klaipėdoje?
– Nesiruošiu dejuoti. Pirmiausia Klaipėdą labai mėgstu dėl jūros. O kad tai yra provincija... Galbūt paskutinis laikotarpis... Lietuvoje taip susiklostė, kad visas centras yra Vilnius, nes anksčiau ne taip buvo justi. Paskutinis laikotarpis galbūt yra toks, senamiestis gana tuščias, trūksta gyvybės. Nelyginu su Vilniumi, net negali lyginti, bet šiek tiek ankstėliau jis tikrai buvo daug gyvesnis. Gal dėl to kaltas teatras – jis užsidarė, ir kaip sniego karalystėje viskas sustingo. Tikėkimės, kad viskas išjudės. Todėl labai norisi, kad geriausiems Lietuvos režisieriams Klaipėdos dramos teatras taptų antraisiais namais po jų teatro
