Viena iš jo dalių – debiutinis Martyno Rimeikio baletas „Visur kur mes nebuvom“. Atskleisti savo choreografinį talentą trupės solistą paskatino jau keturis metus vykstantis projektas „Kūrybinis impulsas“. Keletas klausimų M. Rimeikiui bei Krzysztofo Pastoro „Bolero“ atliekančiai baleto solistei Gretai Gylytei.
– Martynai, jubiliejui skirtoje Baleto savaitėje įvyks jau penktasis jūsų debiutinio darbo „Visur kur mes nebuvom“ spektaklis. Nuo premjeros praėjus pusmečiui, turbūt galite apibendrinti, ar pavyko realizuoti sumanymus?
Martynas Rimeikis: Man atrodo, kad spektaklis gyvuoja tol, kol jis auga. Spektaklis miršta ne tada, kai jį nuima, bet kai jis jau nebesikeičia, jo forma sustabarėja. Labai džiaugiuosi, kad mano spektaklis dar vystosi ir auga, kaskart rodomas jis yra vis kitoks. Aš ieškau naujų detalių, artistai – lygiai taip pat. Iš tiesų nesiekiu užbaigtumo, kad norėjau pasakyti būtent taip. Tai yra gyvas procesas, kuris dar tęsiasi. Tai mane džiugina.
- Sakykite, kaip yra kuriamas spektaklis: sugalvojate siužetą, o tuomet ieškote judesių? Kaip jie atsiranda?
– Esu profesionalus šokėjas: judesys yra mano kalba. Žinodamas, ką nori pasakyti, kokią emociją ar mintį perteikti, tiesiog imi kalbėti kūnu. Ieškodamas priimtinos šokio leksikos, surandi savo judesius. Aišku, įtaką daro sušokti vaidmenys, matyti spektakliai, pagaliau, tavo mokykla, dėstytojai, viskas, kas į tave sudėta.
– Esate vienas iš pagrindinių mūsų baleto trupės solistų, sukūrėte nemažai vaidmenų. Kurie iš jų yra mieliausi, įdomiausi?
– Kiekvienas vaidmuo yra mano tam tikro laiko ženklas. Kaskart ruošdamas naują partiją įdedu labai daug savęs. Vėliau rezultatas gali patikti arba nelabai, bet tuo metu visiškai pasineriu į darbą. Galbūt galėčiau išskirti man ypatingus vaidmenis, bet nenoriu to daryti, nes visi jie yra mano gyvenimo dalis, žymi jaunystę, brandą. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, man jie visi yra brangūs.
– Ar turite planų, susijusių su choreografo darbu?
– Planų ir ketinimų yra. Sau esu pasakęs, kad tikrai tęsiu šį kelią, o neseniai sulaukiau pasiūlymo statyti naują spektaklį mūsų teatre, nors tai būtų dar ne šį ir ne kitą sezoną.
– Ar dalyvausite šių metų „Kūrybiniame impulse“?
– Būtinai.
– Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms baleto jubiliejaus proga?
– Palinkėčiau kuo daugiau įdomių spektaklių, įsimintinų vaidmenų – tai yra labai svarbu, juk šokėjo karjera trumpa. Taip pat sveikatos – tiek fizinės, tiek emocinės. Ir neprarasti profesinio azarto: kartais darbas tampa rutina, yra sunku, nuolat patiriamas didelis fizinis ir emocinis krūvis, todėl būtina save tinkamai nuteikti.
* * *
– Sakykite, Greta, ar pasiruošimas šventiniam „Bolero“ buvo ypatingas?
Greta Gylytė: Pasiruošimas buvo džiaugsmingas. Drauge su Eligijumi Butkumi gerokai iš anksto pradėjome repetuoti, kalbėti, aptarėme dėstytojų pastabas, kad kūnas greičiau prisimintų pojūčius. Mūsų porai yra didelė garbė šokti jubiliejui skirtame spektaklyje.
– „Bolero“ – šiuolaikinis baletas, o jūs, regis, daugiau šokate klasiką. Kaip prisijaukinote šią partiją?
– Mūsų teatro repertuaras gana įvairus, yra tiek klasikinių, tiek ir neoklasikinių bei šiuolaikinių baletų. Man galbūt labiau prie širdies yra neoklasika. Krzysztofo Pastoro choreografija įdomi, išskirtinė, smagu ją šokti. Kai kūnas pripranta prie jo stilistikos, belieka tik pridėti savų niuansų ir šokant jausti malonumą.
M. Ravelio „Bolero“ – puikus kūrinys, grįždavau po repeticijų namo ir dar jo klausydavausi. Tiesa, šokiui ši muzika nėra itin patogi, reikia būti labai atidiems, skaičiuoti, kad judesiai sutaptų su muzikos akcentais. Vis dėlto klausytojams, žiūrovams „Bolero“ – didžiulis malonumas. O man – tai viena mėgiamiausių partijų.
– Kokias šokamas partijas, vaidmenis dar išskirtumėte?
– Baleto savaitę pradėjo „Kopelija“, kurioje pagrindinę partiją šoko Olga Konošenko. Aš taip pat atlieku Olimpijos vaidmenį ir, prisipažinsiu, Kirillo Simonovo choreografija man labai patinka.
Taip pat greta kitų paminėčiau Franciską „Žydrajame Dunojuje“, Blanšeflerę „Tristane ir Izoldoje“. Nors tik keletą kartų šokau, labai patinka Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“.
Be abejo, Carmen – labai charizmatiškas, jaunatviškas personažas.
– Koks baletas mieliausias?
– Sakyčiau, „Gulbių ežeras“ – tai klasika, techniškai be galo sunkus baletas visiems, nuo kordebaleto iki pagrindinių personažų. Beje, „Kopelija“ – taip pat ne iš lengvųjų.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Laisvalaikio turiu nedaug, todėl stengiuosi gerai pailsėti. Mielai susitinku su draugais, jei pasitaiko laisvas vakaras, kur nors nueiname. Beje, prieš keletą metų pradėjau žaisti badmintoną – labai smagus ir atpalaiduojantis sportas.
– Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms jubiliejaus proga?
– Palinkėčiau stiprybės, turbūt ji mūsų specialybėje yra svarbiausia. Taip pat sveikatos, ir, žinoma, kad kiekvienas išėjimas į sceną būtų smagus potyris tiek publikai, tiek artistui. Juk šį darbą dirbame ir dėl žiūrovų, ir dėl savęs – vargu ar nemylintis baleto šokėjas galėtų tiek jėgų, laiko ir sveikatos skirti savo profesijai.
