Lietuvis „La Scala“ scenoje turėjo vaidinti girtą pameistrį

M.Sedlevičius dainavo visuose 7 spektakliuose, rodytuose „La Scala“ scenoje nuo spalio 29-osios iki lapkričio 13-osios.

28 metų M.Sedlevičius Lietuvoje dar nelabai žinomas. Jis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Deivido Staponkaus klasėje, po to, kaip ne vienas lietuvių vokalistas, pratęsė studijas Vokietijoje, Manhaimo muzikos ir vaizduojamojo meno aukštojoje mokykloje, profesoriaus Rudolfo Piernay klasėje.

Scenos krikštą M.Sedlevičius gavo Lietuvoje, ketvirtajame Naujosios operos akcijos festivalyje, – 2011 metais Mykolo Natalevičiaus operoje „Galinė linija“ sukūrė korumpuoto policininko vaidmenį. „Buvo linksma“, – trumpai prisiminė savo pirmąją sceninę patirtį dainininkas.

Dabar M.Sedlevičius yra Milano „La Scala“ akademijos stažuotojas. Joje jis atsidūrė gana netikėtai – dalyvavo akademijos projekto – Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“, kurią statė režisierius Peteris Steinas ir dirigentas Adamas Fischeris, – atrankoje. Priėmimas į akademiją jau buvo pasibaigęs, juolab M.Sedlevičius nė neplanavo ten studijuoti. Pasak jo paties, „nemaniau, kad mane ten kas nors priims“. Bet po perklausos atsitiko taip, kad akademijos atstovai panoro, jog lietuvis ten studijuotų, skyrė jam stipendiją.

Akademija susijusi su „La Scala“ teatru, todėl jauni solistai kartais gauna galimybę dainuoti didžiojoje scenoje su operos žvaigždėmis.

„Taip ir atsidūriau ant scenos su Michaeliu Volle (Vocekas), Ricarda Merberth (Marija) ir dirigentu Ingo Metzmacheriu“, – džiaugėsi jaunasis baritonas.

Naujosios Vienos mokyklos atstovo A.Bergo „Vocekas“, sukurtas pagal nebaigtą Georgo Buchnerio dramą „Voicekas“, – bene ryškiausias ekspresionistinės muzikos pavyzdys. Operos dramaturgijoje ryškus ekspresionizmui būdingas dviplaniškumas – reali nelaimingo, gyvenimo nuskriausto „mažojo žmogaus“ tragedija ir fatališkas įvykių ir herojų poelgių pobūdis. Savo dvasia opera primena niūrius Franzo Kafkos prozos puslapius. Žmogus – niekas! Apgailėtinas viską ryjančios gyvenimo mašinos sraigtelis.

Operos muzika atonali, joje panaudotos ypač aštrios tembrų ir ritmo išraiškos priemonės.

„A.Bergas, ko gero, kietas riešutėlis vokalistams? Ar sudėtinga buvo paruošti vaidmenį?“ – pasiteiravau M.Sedlevičiaus.

„Man opera paliko labai gerą įspūdį – labai gilus tiek dramine, tiek muzikine prasme meno kūrinys. Sunku net atpasakoti, kokias emocijas sukelia ši opera, reikia išgirsti ir pamatyti, kad galima būtų suprasti. Bet pabaigoje kvapą užgniaužia! Priverčia susimąstyti apie žmogaus esybę. Visiems operos gerbėjams patarčiau susipažinti su šia opera.

Kokių nors sudėtingų užduočių neturėjau, turėjau vaidinti girtą Antrąjį pameistrį, tarsi Pirmojo pameistrio dvynį, tačiau abiejų charakteriai visiškai priešingi: pirmasis depresyvus, pasaulį matantis niūriomis spalvomis, o antrasis, aš, maniakiškai linksmas, hiperaktyvus, kuriam pasaulis nuostabus. Šie du vaidmenys turėjo atspindėti dvi Voceko asmenybės puses.

Vokališkai partija, kad ir trumpa, bet sudėtinga, beveik visą laiką teko dainuoti ant viršutinės vokalinės ribos, tad reikėjo būti labai susikoncentravusiam. Juolab kad melodijos irgi nelengvos, tokių melodijų šiaip sau nepašvilpausi, jos kompleksiškos ir sudėtingos“, – pasakojo „La Scala“ debiutantas.

Jis džiaugėsi, kad turėjo progą dirbti su dirigentu I.Metzmacheriu, šiuo metu vienu geriausių tokio tipo muzikos specialistų, jei ne geriausiu.

„Labai reiklus, girdi viską ir mielai duoda patarimus, kaip ir ką būtų galima pagerinti. Aš buvau labai patenkintas, kad galėjau su juo dirbti“, – sakė M.Sedlevičius.

O kokia buvo publikos reakcija? Dainininko nuomone, „Vocekas“ tikrai ne itališkai publikai, kuri pripratusi prie melodingų arijų. Tai sudėtinga drama, kuri teikia pirmenybę vokališkai charakteringam skambesiui ir tekstui, o ne ausiai priimtinoms melodijoms.

Iš septynių spektaklių bene geriausias buvo penktasis, rodytas lapkričio 8-ąją 15 val. „Visi, girdėję tą dieną operą, liko sužavėti. Jamesas Voughanas, pirmasis „La Scala“ korepetitorius, sakė, kad, jo nuomone, tai buvo geriausias „Vocekas“ „La Scala“ scenoje per 50 metų“, – įspūdžiais dalijosi dainininkas.

M.Sedlevičiaus kelias į dainavimą netipiškas – jis yra baigęs chemijos studijas Vilniaus universitete.

„Kaip sakoma, esu dainuojantis chemikas, – šypsojosi baritonas. – Muzika visuomet buvo mano didžiausia aistra, bet niekada nemaniau, kad pradėsiu dainuoti. Tačiau būdamas 22 metų įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamuosius dainavimo kursus ir nuo tada nusprendžiau, jog tai yra mano kelias, kad ir koks duobėtas jis būtų.“

Kokių nors didelių laimėjimų dainininkas sako dar neturįs, nors šiemet Vokietijoje yra laimėjęs du konkursus, buvo Richardo Wagnerio bendruomenes ir „Lions“ klubo Manheime stipendininkas. Dalyvavo turnė su Helmutu Rillingu Vokietijoje ir Čilėje, kur dainavo Johanno Sebastiano Bacho „Pasijoje pagal Matą“. Kaip sakoma, viskas dar prieš akis.

Dabar M.Sedlevičius rengia Dandinio vaidmenį Gioacchino Rossini operoje „Pelenė“ Veronos teatre. Jau prasidėjo scenos repeticijos.