Pjesėje apžvelgiamas karališkasis Klaipėdos laikas – 1807-1808 metai, kai uostamiestis tapo laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno tuometiniame Memelyje.
Būtent Luizė, o ne jos vyras, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai šią moterį vadino šviesiausiuoju angelu, šventąja, Prūsijos žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.
Kas iš tikrųjų buvo ši moteris – dievinama karalienė, išauginusi dešimt vaikų? Kur jos tvirtybės paslaptys? Kokią Luizę išvysime Klaipėdos dramos teatro scenoje? Kodėl reiktų pamatyti šį spektaklį, ir ne tik klaipėdiečiams?
Į šiuos klausimus bando atsakyti naujojo spektaklio kūrėjai.
Režisierius Gytis Padegimas iš viso pastatė 108 spektaklius, 8 iš jų – Klaipėdoje.
„Prieš spektaklį žiūrovai galės įsigyti ką tik pasirodžiusią A.Juozaičio knygą „Karalienė Luizė teatre“ ir stebėdami spektaklį skaityti pjesę, galės lyginti, kokia autoriaus, kokia režisieriaus ir viso teatro kolektyvo interpretacija. O visa tai vertinti su tikrais istorijos faktais, su Jovitos Saulėnienės knyga apie Luizę.
Kuo aktuali ši istorinė pjesė? Šiandien pasaulyje labai daug moterų lyderių – ir Angela Merkel, ir mūsų karingoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri turbūt bus premjeroje .
Mane domina, ką reiškia moteris, kuri vadovauja ne tik šeimai, ne tik vyrui, bet ir visai valstybei. Dažnai sakoma, kad moteris net ir sunkiais laikais išsaugo tam tikro švelnumo, emocinio suvokimo, kas ir kiek yra gerai ar blogai.
Mes į sceną atvedame Luizę – mitą, bandome tai atverti, nes iki šiol sklandė nuogirdos, pabandėme viską surinkti į vieną vietą. A.Juozaitis tai apibendrino ir sukūrė šitą pjesę. Neseniai perskaičiau mintį, kad dauguma spektaklių sukasi apie karą tarp vyro ir moters, net Augusto Strindbergo pjesės panašios.
Mūsų spektaklis pasirodo tokiu neramiu laiku, jame kalbama apie žmogaus gyvybės kainą, apie tai, kas gi yra ta patrankų mėsa ir kokia atsakomybė tų, kurie veda tautas, kurie viską sprendžia, ar tie sprendimai būna pagrįsti žmogiškumu? Tokia šiuolaikinė problema, mes ją įvelkame į istorinio mito apie karalienę Luizę – prūsų madoną – rūbą. Spektaklis nėra muziejinis – istorinis, bet remiasi tos epochos istoriniais faktais, bruožais, tačiau jame – labai aiškios aliuzijos ir į šias dienas, nors tai nėra pirštu prikišama.
Kas buvo sunkiausia? Žmogiškojo faktoriaus logistika. Sakykime, aktorius Dovydas Stončius, kuris šiuo metu vaidina ir „Kaliguloje“, ryt išlekia gastrolių į Minską, o poryt jau bus čia. Jis važinėja naktimis, ir ne tik Lietuvoje.
Turėjome labai daug konsultantų. Tai žmonės, kurie domisi Mažąja Lietuva, Prūsija, kurie žino viską nuo sagų iki istorinių faktų, muzikos. Esame jiems labai dėkingi.
Sudėtinga dar yra ir tai, kad turime vieną negyvosios rūšies veikėją, kuris yra nepaprastai svarbus. Tai – scenos grindys. Jos kiekviename paveiksle kitos ir kitokios – tai ramios, tai pasišiaušusios, tai prasmegusios, tai vienokiu ritmu dirbančios, tai kitokiu.
Esu labai laimingas, kad teko čia būti ir dirbti tokiu istoriniu teatro atgimimo metu, matyti, kaip vyksta kraustymosi darbai, kaip teatro vadovai „serga“ dėl kiekvienos menkiausios detalės. Stebėti, kaip valytoja kiekvieną dieną po dešimt kartų valo sceną, nes dar vis išlenda statybų dulkės.
Pjesės autorius A.Juozaitis kol kas nematė repeticijų, todėl nežino, ar pakito jo pjesė.
„Prieš atiduodamas pjesę į spaustuvę, taisiau ją visą laiką. Bet tai man – įprasta. Aš visada savo tekstus taisau dešimtis ir šimtus kartų. Drama – tai dialogai, nėra dialogų – nėra dramos. Mano mama su puodais šnekėdavo, aš net nežinau, su kuo dabar kalbuosi, gal su dangumi? Tai keičiasi. Tiesiog girdžiu dialogus ir juos užrašau.
Teko gana daug studijuoti istorijos. Meluoti negalima, vokiečiai mėgsta tikslumą, anksčiau ar vėliau į Klaipėdą, buvusį Mėmelį, spektaklio atvažiuos pažiūrėti vokiečių kritikai, jei Vokietijoje šis spektaklis nepasirodys. Luizės mitas ten garsus, meluoti negalima.
Bet svarbiausia, ir kiek keista, reikia prakalbinti tuos žmones, kurie mums dabar yra tarsi donorai. Sako, praeitis išnyksta. Niekur ji neišnyksta, ji palieka pėdsakus, ir jei ji šiandien atkartojama – ji gyva. Tuos žmones prakalbinti, jų balsu kalbėti – lyg ir per daug drąsu. Mes nežinome, ką už durų kalba artimas žmogus, bet žinome jo charakterį, jo reakcijas, jo vertinimus. Taip ir aš po pusės metų studijų pradėjau justi tuos žmones.
Ką norėjau pasakyti rašydamas šią pjesę, apie ką ji? Aš – ne Čechovas, bet atsakysiu jo žodžiais: rašau apie gyvenimą.
O tos pjesės išeina istorinės todėl, kad, man atrodo, dabartiniame gyvenime viskas taip laikina ir niekinga, jog apie tai neverta rašyti.
Džiaugiuosi, kad spektaklyje grindys – vienas iš veikėjų, ir jų neišveši į Vilnių. Dėl to nė kiek ne gaila. Kažkada į Panevėžį net iš Maskvos važiuodavo žiūrėti Juozo Miltinio spektaklių. Tai tegul dabar čia važiuoja. Duok Dieve, kad į Klaipėdą grįžtų geri aktoriai, o nebėgtų iš čia. Dabar čia dirbti puikios sąlygos.
Aktorė Inga Jankauskaitė teigė norinti sukurti labai gyvą ir tikrą Luizės portretą, parodyti tikrą realią moterį be jokios trafaretinės romantikos dozės.
„Ji visų pirma buvo moteris, gyveno pagal savo prigimtį.
Manau, spektaklis bus įdomus, nes jis yra skandalingai aktualus, net kalbant ir apie šiandieninį politinį kontekstą, ir apie žmogiškus dalykus – lojalumą šeimai, atsidavimą jai, tarnystę, apie tikrą patriotizmą, sugebėjimą perlipti per save, netgi per savo prietarus...
Luizę romantikos šydu apgaubusių klaipėdiečių nebijau nuvilti. Man atrodo, klaipėdiečiai apie jos istoriją ir to laiko įvykius labai mažai žino. Taigi nelabai yra ką nuvilti: galime tik paimti už rankos ir atvesti į šitą stebuklingą pasaulį“.
Arnoldo Eisimanto kuriamas Prūsijos karalius – vienas didžiausių jo vaidmenų Klaipėdos dramos teatre.
„Tai – išskirtinai sudėtingas vaidmuo. Kuriant istorinę asmenybę teko daug domėtis ir tuo laiku, ir pačiu karaliumi Frydrichu. Nesiekiau kurti prototipo, tiesiog remiuosi esminėmis jo gyvenimo detalėmis, pritaikau sau ir kuriu personažą“, – sako aktorius.
Kodėl žmonės veržiasi į spektaklį „Karalienė Luizė“? Teatro darbuotojai neatmeta fakto, kad jiems rūpi apžiūrėti po aštuonerių metų vėl atgimusias teatro erdves.
Spektaklio kūrėjai mano, kad karališkosios šeimos apsilankymas Mėmelyje ir čia praleisti vieneri metai, šio fakto svarba tuometiniame gyvenime yra tarsi pamirštas ir nepakankamai vertinamas. Klaipėdoje nėra Luizės kulto kaip kad Vokietijoje. Tačiau ši premjera – puiki proga atgaivinti praeitį ir suvokti jos reikšmę.
Spektaklyje „Karalienė Luizė“ vaidina visas būrys Klaipėdos dramos teatro aktorių. O ir kiti vis vien kažkaip susiję su Klaipėda.
Sigutis Jačėnas čia gimė, D.Stončius – Vilniuje dirbantis klaipėdietis, Šarūnas Juškevičius dainuoja Klaipėdos muzikiniame teatre. Scenoje išvysime ir kelis Povilo Gaidžio kurso studentus, uostamiesčio vienuoliktokus.
Spektaklio scenografė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Gintaras Kizevičius, choreografė Agnija Šeiko.
Premjera – gruodžio 4 dieną.
