Tačiau visose prestižinėse pasaulio salėse laukiamas trimito genijus
tvirtino, kad meistriškumo viršūnė neegzistuoja – jei pats muzikantas
yra patenkintas savo grojimu, jis iš tiesų jau ritasi žemyn.
„Groti tobulai yra neįmanoma, nes visuomet egzistuoja kažkoks kurį laiką
neatliekamas grojimo elementas, kuris po ilgesnės pertraukos iš karto
muzikantui nepavyks.
Kažką išmokęs negali manyti, kad tai padaryti sugebėsi jau visą
gyvenimą. Nuolat netreniruojant ir nekartojant tai neabejotinai
užsimirš.
Tai lyg sporte, kai ilgai nenaudojantis kažkokio veiksmo ar pratimo jį
atliekantis sportininkas iš pradžių greičiausiai suklys“, – teigė
praėjusį šeštadienį Palangoje koncertavęs S.Nakariakovas.
Pasaulinio garso trimitininkas prieš koncertą skyrė valandą jaunųjų
kornetininkių iš Panevėžio rajono pamokai.
Muzikantas merginoms kantriai aiškino, kaip pasiekti geresnę grojimo
techniką, kaip iš šio sudėtingo muzikos instrumento išgauti visas
melodijos spalvas.
„Jūs klauskite, nesidrovėkite“, – lietuvaites vis ragino anglų kalba
bendravęs S.Nakariakovas.
Pamokai visą savo dėmesį skyręs muzikantas ignoravo tuo metu
skambėjusį telefoną, o kartą norėdamas aiškiau patarti pagriebė vienos
muzikantės kornetą ir pats pademonstravo vieną grojimo elementą.
„Taisyti dar yra ką, bet vaikai talentingi, grojo labai gerai. Jei
rimtai dirbs, daug ko pasieks“, – Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros
centro vario dūdų orkestro kornetininkių grupę įvertino
trimitininkas.
Pasibaigus pamokai S.Nakariakovas mielai sutiko atsakyti į Lrytas.lt
klausimus.
– Palangoje koncertuojate pirmą kartą. Kodėl būtent čia, nedideliame pajūrio mieste, ir dar ne vasaros sezono metu?
– Kiek kartų esu koncertavęs Lietuvoje, jau nebesuskaičiuosiu, bet
Palangoje groti dar nebuvo tekę. Pernai gastrolių Lietuvoje metu mane
draugai atsikvėpti atvežė prie jūros, parodė Palangą. Pamatęs šią
grakščią ir mielą kurhauzo salę sau pasakiau – noriu čia groti. Ir štai
aš čia.
– Jūs gimėte Rusijoje. Ten prabėgo vaikystė, subrendote, kaip muzikantas. Kaip atsitiko, kad jūsų karjeroje Lietuva užima tokią svarbią vietą?
– Čia turiu padėkoti maestro Sauliui Sondeckiui. Pirmą kartą su jo
orkestru Lietuvoje koncertavau sulaukęs 13 metų. Kai mūsų šeima iš
Rusijos emigravo į Izraelį, į pirmąsias gastroles užsienio šalyje mane
išsivežė taip pat S.Sondeckio orkestras, su kuriuo koncertavome
Zalcburge.
Nuo tų laikų mes su S.Sondeckiu likome gerais bičiuliais, todėl mano
gastrolių grafike Lietuva minima dažnai. Štai ir dabar gruodžio 10 ir 11
dieną grosiu Vilniuje, o gruodžio 12 dieną dalyvausiu Palangos koncertų
salės atidarymo koncerte.
– Jūsų biografijoje minima, kad pianistu netapote todėl, kad vaikystėje patyrėte traumą. Kaip tai atsitiko?
– Kaip ir visi vaikai, buvau judrus ir nepasėdintis. Žaisdamas kieme
nukritau ir stipriai susimušiau stuburą. Dėl to ilgai negalėjau sėdėti ir
užsiėmimus fortepijonu teko nutraukti.
Tiesą pasakius, aš dėl to labai neliūdėjau. Net priešingai –
apsidžiaugiau, nes grojimas fortepijonu man buvo įgrisęs. Nors groti
buvau pramokęs gal ir neblogai, tačiau tėvai mano laimėjimais nebūdavo
patenkinti. Tikriausiai dėl to, kad jie mane lygindavo su toli
pažengusia vyresniąja mano seserimi Vera, kuri dabar yra garsi pianistė.
Štai tada tėvas man pasiūlė groti trimitu, kurį pats vaikystėje pūtė.
– Kodėl jūs ėmėtės trimito? Juk juo groti ilgą laiką nepatogu, turėtų skaudėti lūpas?
– Man, berniukui, trimitas pasirodė labiau vyriškas instrumentas,
kuriuo grojama tvirtai stovint ir išsitiesus. Tai ne palinkus prie
fortepijono klaviatūros sėdėti. Ir čaižus trimito garsas man buvo
tikras.
Žodžiu, įsimylėjau aš tą trimitą ir juo grodavau su malonumu. O darant
tai, kas patinka, pirmieji rezultatai ateina labai greitai. Dešimties
metų aš jau grojau sudėtingus kūrinius, kuriuos atlieka suaugę
muzikantai.
– Kada sulaukėte pirmosios sėkmės?
– Sėkmė atėjo dar vaikystėje. 1987 metais vyko sąjunginis muzikantų
konkursas, kuriame galėjo dalyvauti tik 17 metų sulaukę atlikėjai.
Būdamas 10 metų aš dar prieš prasidedant konkursui atsistojau prieš
vertinimo komisiją ir sugrojau trimitu. Žiuri padariau tokį įspūdį, kad
jie man skyrė specialų prizą ir tapau vienu šio konkurso diplomantu.
Tuomet tėvas patikėjo, kad iš manęs kažkas bus ir meistriškumo siekimui
stengėsi sudaryti visas sąlygas. Vėliau mums emigruojant į Izraelį ši
šalis buvo pasirinkta atsižvelgiant ir į mano, kaip trimitininko, augimo
galimybes.
Didžioji sėkmė atėjo 1989 metais, kai Almatoje dalyvavau festivalyje
„Auksinis obuolys“, kuris buvo transliuojamas per sąjunginę televiziją.
Tada mane pamatė garsaus „Maskvos virtuozų“ orkestro vadovas Vladimiras
Spivakovas ir pakvietė sugroti kartu. Vėliau jis mane rekomendavo
S.Sondeckiui.
Po Zalcburgo festivalio man atsivėrė pasaulio šalių scenos. Penkiolikos
metų Šlėzvigo-Holšteino festivalyje buvau apdovanotas „Prix Davidoff“.
Vėliau mane mokė garsiausi pasaulio trimito virtuozai.
– Koncertuojate keliais pučiamaisiais instrumentais. Štai koncerte Palangoje grojote fliugelhornu. Kuris iš jų yra mieliausias?
– Visą gyvenimą buvau ištikimas trimitui, tačiau dabar fliugelhornas man
pradeda patikti labiau. Jo švelnesnis tembras, platesnis diapazonas
apatiniame registre, o tai leidžia išgauti platesnį muzikos spalvų ir
nuotaikų spektrą.
– Papasakokite apie asmeninį gyvenimą. Kur jūs gyvenate, ar esate sukūręs šeimą?
– Mano bazė yra Paryžiaus priemiestyje, kur aš gyvenu. Tačiau aš taip
dažnai ir ilgai gastroliuoju, kad mano būsto namais pavadinti neapsiverčia
liežuvis. Todėl ir vadinu savo baze, į kurią kartkartėmis sugrįžtu.
Dėl šios priežasties neturiu ir šeimos. Man šeima yra daugiau nei pats
santuokos faktas. Jei aš kol kas vis dar esu kaip tolimojo
plaukiojimo jūreivis ir negalėsiu skirti pakankamai laiko šeimai, tai
kokia čia šeima.
Kol kas mano antroji pusė yra muzika.
˙
